„Santaka“ / Į atsargą išėjęs politikas nenuobodžiaus / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  


Saulus Vabalas negalėtų atsakyti, kuris darbas – valdininko ar pedagogo – buvo mielesnis širdžiai.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Į atsargą išėjęs politikas nenuobodžiaus

Prieš pat Naujuosius metus ilgametis rajono politikas, kelias kadencijas Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju dirbęs Saulius Vabalas atsisveikino su kolektyvu. Gražų jubiliejų atšventęs valdininkas nutarė būti laisvas nuo įsipareigojimų rajono žmonėms ir laiką skirti savo pomėgiams.



Pirmoji ir paskutinė

70 metų jubiliejų neseniai atšventęs ir į užtarnautą poilsį išėjęs S. Vabalas prisipažino pagaliau radęs laiko savo hobiui – prisėsti prie gausių pašto ženklų, numizmatikos, degtukų dėžučių etikečių, atvirlaiškių ir alaus skardinių kolekcijų, sutvarkyti jų eksponatus ir pasidžiaugti tuo, kas surinkta ir išsaugota dešimtmečiais.

Mat Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo pareigos atimdavo visą laiką, dažnai net savaitgalius, o grįžus po darbo į Pilviškius norėdavosi nebent nueiti prie Šešupės vingio, įkvėpti švaraus, suvalkietiško oro, paklausyti krūmuose čiulbančių lingių ar pasidžiaugti užutėkyje perinčia gulbių šeimyna.

Rajono Savivaldybės pastate, tuometinio Vykdomojo komiteto Žemės ūkio valdyboje savo profesinę karjerą pradėjęs S. Vabalas juokiasi ją užbaigęs taip pat tame pačiame pastate. Nes baigęs vidurinę mokyklą vilkaviškietis įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją (dabar A. Stulginskio universitetas) ir 1968 metais baigė agronomijos fakultetą.

Tačiau Žemės ūkio valdyboje ilgai neužsibuvo – išbandė jėgas pagal specialybę, dirbdamas kolūkyje agronomu. O netrukus įsidarbino tuometinėje Vilkaviškio kaimo profesinėje technikos mokykloje gamybinio mokymo meistru, vėliau – mechanizuotų žemės ūkio darbų organizavimo ir technologijų dėstytoju, šios mokyklos direktoriumi. Tad pedagogo duoną krimto net 32-ejus metus.



Sunkūs ir malonūs

S. Vabalas prisipažįsta, kad pedagogo darbas jam buvo mielas ir susijęs su begale gerų prisiminimų. Dar ir dabar kaimuose ar Vilkaviškio gatvėse sutikęs buvusių mokinių maloniai su jais pasikalba, nors ne visus begali atpažinti.

Tačiau dirbant mokykloje būta ir labai sunkių, sudėtingų sprendimų reikalavusių akimirkų. Buvęs mokyklos vadovas puikiai prisimena, kai pirmaisiais nepriklausomybės metais, dar valdant Gedimino Vagnoriaus vyriausybei, buvo iškviestas į Vilnių. Tuomet iš Krašto apsaugos ministerijos atstovo sužinojo, jog mokykla naikinama, nes Lietuvos kariuomenei reikia patalpų. Kadangi dalis mokyklos pastatų istoriškai priklausė Lietuvos kariuomenei, patalpas teks užleisti, o pedagogai bus įdarbinti karinėse struktūrose.

Tuomet mokyklos direktoriumi dirbęs S. Vabalas negalėjo rasti atsakymo, kaip vaikams ir pedagogų kolektyvui reikės pranešti, kad mokykla uždaroma. Buvo pats mokslo metų vidurys...

Tačiau problema išsisprendė be didesnių nuostolių – mokyklos nebereikėjo uždaryti, nes kariuomenei rastos patalpos Marijampolėje, politinė situacija stabilizavosi iš Lietuvos išvedus sovietinę armiją.



Prasidėjo politika

Tačiau dar kartą mokyklai ir jos savarankiškumui grėsmė iškilo tuomet, kai ją nutarta prijungti prie Marijampolės profesinio rengimo centro. Direktoriaus pareigybės neliko, buvo mažinama darbuotojų. Taip sutapo, kad rajono Krikščionių demokratų partijos skyrius pakvietė S. Vabalą dalyvauti savivaldos rinkimuose.

– Surinkau daug pasitikėjimo balsų, mane rajono gyventojai iškėlė į aukštą partijos sąrašo vietą, tad sudarius valdančiąją koaliciją man buvo pasiūlytas Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo postas, – politinio darbo pradžią prisiminė S. Vabalas. – Tuomet ilgai nedvejojau: mokykloje vadovų etatų buvo per daug, todėl užleidau vietą savo pavaduotojui ir išėjau dirbti į Savivaldybę.

Administracijos direktoriaus pavaduotoju S. Vabalas su pertrauka dirbo beveik tris kadencijas. Tiesa, dėl pareigų jam teko paaukoti politinius įsitikinimus ir iš Krikščionių demokratų partijos pereiti pas socialdemokratus.

– Nuo pat mano politinės karjeros pradžios su socialdemokratais dirbome vienoje koalicijoje ir požiūris į rajono valdymo reikalus sutapo, – svarbų sprendimą prisiminė S. Vabalas. – Tačiau krikščionims demokratams susijungus su Tėvynės sąjunga, partijos nariams pradėta diriguoti iš Vilniaus, liepta oponuoti socialdemokratams. Aš užėmiau politinio pasitikėjimo postą, man buvo priimtina socialdemokratų vykdoma politika, todėl paprašiau buvusių kolegų supratimo ir perėjau į Socialdemokratų partiją.



Nelengvas sprendimas
Viena didžiausių S. Vabalo gyvenimo meilių – Lietuvos istorija, kuriai iki šiol jaučia didelę aistrą.


Dirbdamas Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju S. Vabalas buvo atsakingas už švietimo, socialinės paramos, vaikų teisių apsaugos, investicijų ir strateginio planavimo, vietinio ūkio ir kitas sritis, taip pat už viešuosius pirkimus. Politikas neslepia, kad nuolat darbe buvo didesnių ar mažesnių iššūkių, o bendrauti kasdien tekdavo ne tik su pavaldiniais, bet ir su paprastais rajono žmonėmis.

– Kartais ateidavau ryte į darbą ir prie kabineto jau laukdavo interesantų eilė. Ir kiekvienas jų su savomis problemomis, skundais, prašymais, – pasakojo S. Vabalas. – Visuomet stengiausi žmonėms padėti, išspręsti problemas, tačiau ne visuomet tai buvo Savivaldybės kompetencijoje.

Apie tai, kad atėjo laikas pailsėti ir vietą užleisti jaunesniems, S. Vabalas prisipažino pagalvodavęs vis dažniau. Tačiau rūpėjo užbaigti svarbiausius viešųjų pirkimų darbus: išaiškinti nugalėtojus tilto ties ligonine, „Aušros“ gimnazijos stadiono, J. Basanavičiaus aikštės rekonstrukcijos projektų įgyvendinimo konkursuose. Kai šie planai buvo įgyvendinti ir su kolektyvu atšvęstas garbingas jubiliejus, teko priimti nelengvą, ilgai brendusį, bet vis atidėliotą sprendimą.



Atėjo su Sąjūdžiu

Nors S. Vabalas „oficialią“ politiko karjerą pradėjo tik nuo 2003-ųjų, drąsiai galėtume teigti, kad tikroji politika į jo gyvenimą atėjo gerokai anksčiau – kartu su Sąjūdžiu. Lietuvybę puoselėjusioje šeimoje užaugęs vilkaviškietis, pastaruoju metu su šeima gyvenantis Pilviškiuose, prisimena, kad laisvos Lietuvos idėja jam buvo įdiegta nuo vaikystės. Tik pradinių klasių mokytoju vienoje kaimo mokykloje dirbęs tėtis bei nusipelniusio Lietuvos mokytojo vardą pelnęs dėdė tais laikais negalėjo drąsiai deklaruoti savo idėjų. Vis dėlto meilę šalies istorijai Sauliui įskiepijo.

S. Vabalas prisimena, kai dar studijuodamas Kaune turėjo grupelę bendraminčių, su kuriais dalindavosi lietuvybės idėjomis, skaitė sovietmečiu uždraustą literatūrą. Kai atsirado Sąjūdis, jis buvo tarp tų, kurie kūrė rajone iniciatyvinę grupę, organizavo mitingus.

Ilgametis pedagogas ir politikas puikiai prisimena ir 1991 m. sausio 13-ąją, kai buvo kilusi reali grėsmė Lietuvos laisvei ir demokratijai. Per televizorių stebėjęs, kas dedasi prie Vilniaus televizijos bokšto ir Seimo, išgirdęs valstybės vadovų raginimus saugoti svarbiausius strateginius objektus šalyje ir miestuose, S. Vabalas vidurnaktį išskubėjo į rajono Savivaldybę. Ten rinkosi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kiti patriotiškai nusiteikę rajono žmonės. Visi laukė, kas bus toliau, ar nepasirodys ir Vilkaviškio gatvėse šalia esančioje Kaliningrado srityje dislokuota sovietų kariuomenė.



Matė iš arti

Žmonės gaudė kiekvieną žinią, kuri pasiekdavo bet kuriais įmanomais kanalais. S. Vabalas prisimena, kad kažkas paskleidė informaciją, jog tuometinio šalies vadovo Vytauto Landsbergio Lietuvoje nebėra. Dėl tokios žinios visus apėmė panika.

– Tąnakt man teko raminti kolegas, mat susiskambinęs su Seime dirbančia pussesere sužinojau, kad V. Landsbergis tikrai niekur nepabėgo – yra su visais kartu užbarikaduotame, žmonių saugomame Seimo pastate, – Sausio 13-osios įvykius prisiminė S. Vabalas, dviese su kolega tąnakt likęs budėti Savivaldybės pastate.

Vėliau teko vykti prie Seimo rūmų, vežti maisto ir šiltų drabužių jo gynėjams, pačiam budėti Parlamente. Tad Lietuvos laisvės ištakas S. Vabalas matė iš labai arti, dalyvavo svarbiuose politiniuose įvykiuose neramiu, bet labai svarbiu šaliai metu.



Nuobodžiauti nesiruošia

Iš tų svarbių Lietuvai metų vilkaviškietis turi sukaupęs aibę laikraščių ir žurnalų iškarpų, liudijančių didelius pokyčius šalies politiniame gyvenime. S. Vabalas prisipažįsta, jog viena didžiausių jo gyvenimo meilių – Lietuvos istorija, kuriai iki šiol jaučia didelę aistrą. Todėl dažnai pagalvoja, kodėl jo gyvenimas pasisuko kiek kita vaga.

Dar vienas hobis – futbolas, kurį ir pačiam jaunystėje teko žaisti, atstovauti rajono komandai. Futbolo tematika atsispindi ir kolekcijose – namuose kabo daugybė šalikų su įvairių pasaulio futbolo klubų pavadinimais.

– Šaltuoju metų laiku šalikus galiu keisti kone kiekvieną dieną, tad kolegos vis stebėdavosi, – savo hobiu didžiavosi buvusių bendradarbių reakciją prisiminęs S. Vabalas.

Paklaustas, ar neprailgs dienos išėjus į užtarnautą poilsį, buvęs valdininkas tik nusijuokia.

– Tikrai ne. Pagaliau turėsiu laiko pasiimti meškeraitę ir traukti prie Šešupės. Iš daug metų rinktų įdomių, ligų pažeistų medžių šakų baigsiu ręsti verandos sienelę, skaitysiu istorines knygas ir kiek tik norėsiu žiūrėsiu futbolo varžybas, – pagaliau atsiradusiu laisvu laiku džiaugėsi vilkaviškiečiams daug metų pažįstamas ir nuobodžiauti nesiruošiantis politikas.



Galerija: Saulius Vabalas





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas