|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-02-11 17:52
Kažkas pasakė, kad meilė trunka trejus metus. Iš kur žino? Tai paslaptis, kurios nei filosofai, nei genetikai ar kibernetikai negali išlukštenti net dvidešimt pirmajame amžiuje. Bet pasvarstyti apie tai, pamedituoti žiūrint į traškančią židinio liepsną, į jos atšvaitus ant kambario sienų, prie kvapios kavos puodelio su geru pašnekovu galima. Juk tai – atgaiva sielai. Ir ji nieko nekainuoja. Nors šiandien mes gėdijamės garsiai ir viešai ištarti šį žodį, nuvertinome jį, išmetėm nuogą į gatvę, į lovą, bet nepatingėkime, žvilgtelėkime atgal – į istoriją. Jau prieš du šimtus ar du tūkstančius metų žmonės žinojo, kas yra meilė. Meilės vardan buvo daromi žygdarbiai ir nusikaltimai. Senovės achajai, atrodo, nieko daugiau ir neveikė, tik kariavo tarpusavyje dėl moterų meilės. Trojos karas prasidėjo dėl puikiosios Elenos, narsusis Achilas atliko daugybę žygdarbių dėl Briseidės, nimfa Kalipsė aistringai gundė Odisėją, o tuo metu ištikimoji Penelopė metų metus jo laukė, atremdama įnirtingas jaunikių atakas. Garsiose senovės graikų tragedijose tauri meilė dažnai nelaiminga. Dantės meilė Beatričei asketizmo reikalavimus sujungė su aistra. Atgimimo laikais Bokačas iškėlė meilę virš visų žmogaus prigimties galimybių. Jo „Dekameronas“ yra žmogaus kūno garbinimo šventė. Galima sakyti, kad šiuolaikinės sekso pramonės veikėjai yra tikri Bokačo mokiniai. Bet tai maža ką bendro turi su meile. Kaip ir indų „Kamasutra“. Tikra, idiliška riteriška Servanteso ir pasiaukojanti, aistringa Šekspyro „Romeo ir Džiuljetos“ meilė atlaikė amžių išbandymus. Kaip ir tragiškos Gėtės „Verterio kančios“, kaip ir Heinės fatališka meilės jėga. Bet palikime ramybėje senosios Europos literatūros klasikus – ir mūsų padangėje žybčiojo nemaža meilės meteorų. Prisiminkime J.Baltrušaitį, S.Nėrį, P.Širvį... Kas nežino J.Marcinkevičiaus, R.Graibaus, S.Jonausko meilės lyrikos. Atrodo, yra iš ko pasimokyti jausmų. „Mieloji, tau daugiau nenusikalsiu, / ridensim saulę ežerų šalin. / Visiems aš būsiu kurčias, tik ne tavo balsui. / Mieloji, tau daugiau nenusikalsiu, / tik neatstumk ir nevaryk šalin.“ Ach, tie poetai. Kodėl jie stato į nepatogią poziciją tūkstančius vyrų, kurie nesako ir niekad nepasakys savo mylimosioms, savo žmonoms: „Mieloji, tau daugiau nenusikalsiu...“ Bet gal nusileiskime iš padebesių ant nuodėmingos žemės. Nes meilė – ne vien tik poezija, bet ir karti, kartais negraži gyvenimo proza. Trumpalaikiai atsitiktinių partnerių susibėgimai, sukritimai į lovą vadinami pasimylėjimu. Ką bendro tai turi su meile? Nieko. Tokios primityvios, nors ir natūralios fiziologiniu požiūriu, hormonų pertekliaus sukeltos aistros tenkinimas lieka tik dar vienu jaunatvišku nuotykiu. Bet jaunieji tiki arba nuduoda tikį, kad tai – meilė. Tokia pigi meilė. Dėl jos šių dienų donžuanai neatstato savo krūtinės priešininko špagai ar pistoleto vamzdžiui. Ir kam to reikia? Viskas, išties viskas lengvai ir greitai pasiekiama. Lengvos pergalės nužudo tikrą meilę. Jinai miršta dar negimusi. Nes visi meilės keliai baigiasi lovoje. Populiariausios spaudos ir televizijos temos yra apie sekso verges, gėjų ir lesbiečių meilę. Viskas, kas nenatūralu, kas prieštarauja gamtos dėsniams ir tautos papročiams, tapo madinga, populiari diskusijų tema. Viskas siejama su laisva meile. Kaip apsidžiaugtų Bokačas mūsų jaunimo (ir ne tik) supratimu apie meilę. Visos televizijos reklamuoja pigią ir greitą meilę. Rusiški „Langai“, lietuviški „Labirintai“ ir „Teismas“ rodo vieną ir tą patį – meilės parodiją. Šių televizijos laidų autoriai su pasimėgavimu rausiasi žemiausių žmogaus aistrų ir jausmų šiukšlyne. Ir tai pateikia žiūrovui tarsi aukščiausios prabos meno kūrinius. Į kokias meno aukštumas pakylėjo meilės temą televizijos „Baras“ ir „Akvariumas“. Apie tai labai vaizdingai, profesionaliai „Lietu-vos ryte“ (2002-11-23, Nr.272) rašė rašytojas dramaturgas, buvęs kultūros ministras Saulius Šaltenis: „Akvariumo“ režisieriai pašykštėjo ir meilės, ir kūno, parodė tik basų kojų kulnelius, graudžiai kyšančius iš po antklodės lyg iš ankšto apsnigto bebrų namelio, ir greitą, baimingą lietuviškų žvėrelių krutėjimą...“ Šiuo atveju žinomas rašytojas su neslepiama ironija mėgina paaiškinti žiūrovui ir skaitytojui, kuo skiriasi meilės aktas nuo lytinio akto. Jį stebina televizijos laidos: „(...)pritrenkiantis žanrų kratinys, scenaristų bandymas nusidėjusią raudonplaukę mergelę ir bernelį Psichutį nuvesti prie altoriaus“. Jau sunku televizijos žiūrovą ar laikraščio skaitytoją kuo nors nustebinti. Reikalingi vis nauji šokiruojantys vaizdai, vis originalesni, netradiciniai poelgiai. Ir jie surandami. Nomedos televizijos laidoje vedėjos kalbinamos keturiolikmetės, šešiolikmetės mergaitės gausiai žiūrovų auditorijai smalsiai stebint pasakoja savo meilės (pirmos ar antros) istorijas. Iš jų pabrėžtinai moteriškos išvaizdos ir laisvos laikysenos, bet naivaus vaikiško aiškinimo matosi, kad jos labai skuba tapti tikromis moterimis. Bet jos, viso labo, dar tik vaikai. Per greitai užaugę, numetę į šalį vaikiškus žaidimus, stačia galva puola į suaugusių žmonių žaidimus. Šios koketiškos mergaičiukės išsiilgusios meilės, bet nežino, kaip ji atrodo. Bet yra pavyzdžių, kad ir toje pačioje televizijoje, geresnių, negu literatūros klasikų šedevruose. Vis neišdyla iš atminties per televiziją matytas vaizdas: kažkur, gūdžiame Lietuvos pakraščio kaime, seną, ligotą vyrą pasiaukojamai slaugo moteris. Ji viename Rusijos šiaurės mieste paliko savo gerą butą ir gerą darbą. Paliko savo gerus, jau suaugusius vaikus ir mylimus draugus. Paliko viską ir atvažiavo į svetimą kraštą, kad galėtų slaugyti žmogų, kuris nebuvo jos vaikų tėvas, bet nemaža metų gyveno su ja, kol apsigalvojęs sugrįžo į savo tėviškę. Nemokėdama jokių kaimo buities darbų, lietuvių kalbos, rusė moteris pasielgė kaip jos tėvynainės dekabristų žmonos. O ji juk nebuvo to vyriškio teisėta žmona. Tad kodėl aukojosi dėl žmogaus, kuris ją paliko? Gal tai ir buvo tikra, ne televizinė meilė? Meilė pakylėta į erdvę virš lovos. Šioje erdvėje telpa viskas: pasitikėjimas, jautrumas, pasiaukojimas ir, žinoma – tikra žmogiška meilė. Už lango šėlsta vasario pūga, o kambaryje tyliai spragsi židinio liepsna, ant kambario sienų plevena paslaptingi šešėliai, kvepia kava ir... pavasariu. Prieš mus dega mūsų mažutis jaunystės Joninių laužas, o mintys vis kartoja ir kartoja poeto Vinco Giedros posmus: „(...) dabar, kai aistros, jausmai jau šąla / kitokia žiba viltis, / nors apmaudu, jog tik į galą / užgema išmintis... / Eikš, pasėdėsim rankas sudėję – / spalio naktis – šilta. / Žiūrėk, ten tavo žvaigždė suspindėjo, / o šit ir mano greta. / Keičiasi viskas, tik esmės kantriai / laukia savo eilės. / Miela, jei mes nemylėsim viens antro, / kas mus mylės?“ Išties, kam reikalingi žmonės, nemokantys mylėti? Vytas DRUNIS Publikuota: 2005-02-11 17:52:45 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas * NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo * Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|