„Santaka“ / Medikų šeima darbo rajono ligoninėje nekeistų į jokį kitą / Sveikata

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Sveikata

Dalinkitės:  


Skyrių vedėjai Tatjana ir Borisas Kakliuginai prisipažįsta namuose būnantys mažai, nes didžiąją laiko dalį skiria darbui.

Eglės MIČIULIENĖS nuotr.


Medikų šeima darbo rajono ligoninėje nekeistų į jokį kitą

Eglė KVIESULAITIENĖ


Gydytojai Tatjana ir Borisas Kakliuginai nesupranta jaunųjų kolegų, taip paniškai bijančių „paskyrimų“ į rajono ligonines. Daugiau kaip prieš du dešimtmečius į mūsų rajoną atvykę dirbti medikai čia užsiliko ilgam. Ir jei kas šiandien siūlytų darbą jaunų kolegų prestižinėmis laikomose Kauno klinikose, jo tikrai atsisakytų.



Išrinko mama

Ligoninės Neurologijos skyriuje jau du dešimtmečius dirbantis ir neseniai jo vairą iš ilgametės vedėjos Valės Tamulienės perėmęs Borisas Kakliuginas – tikras kaunietis, mat gimė ir užaugo laikinojoje sostinėje. Humoro jausmo nestokojantis medikas prisipažįsta visada svajojęs apie radioelektroniką, apie ją ir dabar dažnai pagalvojantis. Tačiau mama labai norėjo, jog sūnus taptų gydytoju ir kai senatvėje užklups ligos, būtų savas žmogus, kuris pataria bei gydo.

– Gal todėl dabar mama visai neklauso nei mano, nei mano žmonos patarimų, dėl ko mes abu labai pykstame, – juokėsi gydytojas.

Tačiau dėl to, kad nuėjo mamos pasiūlytu keliu, B. Kakliuginas niekada nesigailėjo. Juolab kad bestudijuodamas Kauno medicinos institute sutiko žavią kolegę Tatjaną, netrukus tapusią jo žmona.




Išmoko lietuviškai

Gydytoja Tania (taip šiltai kolegos šaukia gydytoją, ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus vedėją Tatjaną Kakliuginą) kilusi iš kaimyninės Kaliningrado srities, Nesterovo miesto. Ją medicinos studijoms taip pat paskatino mama, už tai dukra jai labai dėkinga.

– Dabar manau, kad tėvai kartais galbūt geriau mato, kam linkęs jų vaikas ir gali puikiai nukreipti, – svarstė T. Kakliugina. – Tiesa, savo vaikų mes niekur nekreipėme – rinkosi tai, ką patys norėjo. Turėjau minčių, kad sūnus ar dukra rinktųsi mediciną, bet jie iškart pasakė griežtą „ne“.

Tatjana Kauno medicinos institutą pasirinko dėl to, kad jis buvo arčiausiai jos namų. Dabar gydytoja prisimena, jog iš pradžių buvo sunku: nors ji mokėsi rusų grupėje, reikėjo lankyti ir lietuvių kalbos paskaitas, o vyresniuose kursuose netgi mokytis lietuvių literatūros.

Tačiau po kelerių studijų metų studentė jau suprato lietuviškai, pradėjo po truputį kalbėti ir paskutiniuose kursuose įsidarbino Kauno greitosios medicinos pagalbos felčere. O tada su pacientais teko bendrauti vien lietuviškai. Išmokusi kalbą jauna gydytoja net nebesvarstė galimybės grįžti dirbti į gimtinę. Ir dabar dažnai nuvyksta aplankyti Kaliningrado srityje gyvenančių artimųjų, nors tam reikia vizų.




Palietė reformos

– Kai baigėme institutą, dar buvo vadinama „paskyrimų sistema“, – pasakojo B. Kakliuginas. – Man ta sistema tikrai netrukdė, turėjome galimybę rinktis iš trijų vietų – Trakų, Pravieniškių ir Kybartų. Pasirinkome Kybartus, nes tai buvo netoli mano ir Tanios namų, be to, mums pasiūlė geras darbo sąlygas ir gyvenamąjį plotą. O tai buvo labai svarbu.

Pats Borisas prisipažįsta niekada nenorėjęs dirbti dideliame mieste. Nors gimtąjį Kauną ir myli, jam provincija daug mielesnė.

Gydytojo psichiatro kvalifikaciją įgijęs medikas darbą pradėjo tuometiniame Kybartų gydomajame darbo profilaktoriume taip pat Kybartų ligoninėje. Mažo miestelio ligoninėje įsidarbino ir jo žmona – vidaus ligų gydytoja.

Netrukus sveikatos apsaugos sistemą supurtę reformos uždarė mažų miestelių ligonines. Kybartų poliklinikai tuo metu reikėjo neurologo, tad gydytojui Borisui teko vėl vykti mokytis ir įgyti neurologo kvalifikaciją, o prieš beveik du dešimtmečius medikų šeima atvyko dirbti į Vilkaviškio ligoninę.

Kybartiečiai buvo įpratę „savo“ gydytojus stabdyti tiesiog gatvėje ir konsultuotis.


Provincijos privalumai

Tiek Tatjana, tiek Borisas prisipažįsta, jog niekada nenorėjo kelti sparnų ir ieškotis darbo kitur – galbūt didesniame mieste ir didesnėje ligoninėje. Jie pamilo provinciją, jos žmones, savo kolektyvą ir visuomet čia jautėsi savi.

– Provincija turi ir privalumų, ir trūkumų. Bet dirbdamas gydytoju čia visada jauti atgalinį ryšį: sutinki buvusį pacientą, žinai, kaip jam sekasi, ar pasveiko, – aiškino T. Kakliugina. – Mažame miestelyje tampi bendruomenės nariu ir savu žmogumi.

Tiesa, kybartiečiai buvo įpratę „savo“ gydytojus stabdyti tiesiog gatvėje ir konsultuotis.

– Niekad niekam neatsakėme, nors aišku, kad vidury gatvės paciento nei pakonsultuosi, nei apžiūrėsi ar pagydysi, – sakė gydytoja Tatjana. – Tačiau žmonėms dažnai pakanka poros gydytojo žodžių – ir jie būna patenkinti. Tad kodėl reikėtų juos nuvilti?



Be teisės delsti

Persikraustę gyventi į Vilkaviškį gydytojai prisipažįsta šiek tiek pasiilgstantys Kybartų ir provinciško bendravimo su pacientais. Tačiau komunikabilūs, nuoširdūs ir rūpestingi medikai ir Vilkaviškyje nuolat sulaukia pacientų padėkų.

Nors Priėmimo ir skubios pagalbos skyriui beveik du dešimtmečius vadovaujanti gydytoja T. Kakliugina sako prie savo darbo įpratusi, neslepia, kad jame jaučia daug didesnę įtampą nei tomis dienomis, kai dirba Vidaus ligų skyriaus terapeute. Mat į Priėmimo skyrių dažnai atgabenami kritinės būklės ligoniai ir pagalbą reikia suteikti nedelsiant.

Gydytojas ir jo komanda turi per kelias akimirkas nuspręsti, kokio specialisto konsultacijai siųsti pacientą, kokį skirti gydymą ar kviesti reanimobilį ir gabenti ligonį į aukštesnio lygio gydymo įstaigą.

Tačiau maloniausios tos darbo akimirkos, kai pacientui pavyksta suteikti reikiamą pagalbą ir jis išvyksta namo pasveikęs.

Gydytoja prisipažįsta, kad vis dėlto pasitaiko ir tokių akimirkų, kurios skaudžiai įsirėžia atmintin, neduoda užmigti ir verčia ilgai galvoti, ar tikrai padarė viską, ar nebuvo kitos išeities ir galimybės.



Nespėja nusibosti

Gydytojas B. Kakliuginas įsitikinęs, kad su pacientais reikia kuo daugiau bendrauti, o dažnai ir pajuokauti. Jo darbe humoro jausmas padeda. Ne tik neurologo licenciją turintis, bet ir fibrogastroskopijas atliekantis medikas galėtų pripasakoti aibes linksmų nutikimų iš savo darbo praktikos.


– Esu Lietuvoje turbūt vienintelis neurologas-fibrogastroskopuotojas, – juokėsi gydytojas. – Kai tai pasakau kur nors medikų aplinkoje, visi išplečia akis ir mano, kad juokauju, nes neurologija ir skrandžio tyrimai tikrai neturi nieko bendro. Tačiau taip jau išėjo, kad ligoninei pritrūko tokio specialisto ir išsiuntė mane, neurologą, įgyti ir fibrogastroskopuotojo kvalifikaciją.

Paklaustas apie tai, ar dirbti kartu su žmona yra privalumas, ar trūkumas, B. Kakliuginas patikino, kad jie ligoninėje susitinka ne taip jau dažnai, mat dirba skirtinguose skyriuose, todėl vienas kitam per tiek metų nenusibodo. Vis dėlto pripažino, kad pacientui prireikus neurologo konsultacijos jam dažnai tenka bėgti į Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, nes žmona skambina tiesiai į jo mobilųjį telefoną ir prašo greitai ateiti.

– Mano skyriaus pacientams taip pat dažnai reikia terapeuto konsultacijos, tad ir aš tokiu atveju nesikuklinu kviesti Tanią, – juokėsi gydytojas.

Abu Kakliuginai sakė niekada nesigailėję, kad likimas juos atbloškė į Vilkaviškio rajoną ir kiekvienam jaunam kolegai patvirtintų, kad čia dirbti ir gyventi puiku. Tiesa, recepto, kaip pritraukti jaunus žmones į rajonus, sakė nežiną. Vis dėlto pritartų vadinamiems „paskyrimams“, apie kuriuos dabar diskutuoja politikai. Juk jų šeimos atveju būtent paskyrimai lėmė, kad atvykę visai iš kitų kraštų Suvalkijoje pasiliko visam gyvenimui.




Publikuota: 2017-02-23 14:34:22

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“
* Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti?
* Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai