„Santaka“ / Lietuvos istorija rūpi kelioms šeimos kartoms

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-02-13 16:07

Dalinkitės:  


Partizanų žūties vietoje kovotojus pažinojęs Vaclovas Bakūnas Nepriklausomybės aušroje pastatė kryžių, o neseniai pasirūpino dar ir paminklais.

Ginto BAKŪNO nuotr.


Lietuvos istorija rūpi kelioms šeimos kartoms

Renata VITKAUSKIENĖ

Alvitiečio Vaclovo Bakūno istorija yra tarsi liudijimas, kokios reikšmingos žmogui yra jaunų dienų patirtys. „Vasario 16-ąją atsimenu nuo jaunystės. Šita diena man – tikra šventė, labai prie širdies. Tą dieną jaučiu lietuviškumą“, – šiuos žodžius garbaus amžiaus vyriškis sako su akivaizdžiu entuziazmu ir džiaugsmingai.

„Esu savanorio Pijaus Bakūno sūnus. Mano tėtis buvo 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris iš Navininkų kaimo“, – net ir skaičiuodamas 88-uosius gyvenimo metus šitaip prisistato vienas iš seniausių Alvito gyventojų.

V. Bakūnas gerai žino, kokia buvo jo tėvo savarankiško gyvenimo pradžia. „Tėvukas mušėsi Vilniaus krašte su lenkais. Iš jo kaimo savanorių buvo 5 ar 6. Grįžęs iš kariuomenės tėvukas gavo 8 ha žemės iš Veiliškių dvaro. Kai valdžia apsižiūrėjo, kad savanorių daug, žemės neužtenka, vėliau jiems davė mažiau – po 5 ha, – Lietuvos kariuomenės savanorių gyvenimų fragmentus šiandien primena vieno iš jų sūnus. – Dalis tų vyrų amžinojo poilsio atsigulė Alvite, Savanorių kapinėse, kur jiems stovi paminklas. Mano tėvas palaidotas šeimos kape.“

Prašnekus apie tėvų namus iškyla ir bene pirmieji V. Bakūno prisiminimai apie Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. „Prie Smetonos Vasario 16-ąją per radiją būdavo transliuojamas vaikų pusvalandis, kariuomenės pusvalandis, Pupų dėdės pusvalandis ir mišios“, – pasakoja V. Bakūnas.

Antrasis pasaulinis karas savanorio P. Bakūno šeimą nubloškė į Vokietiją. Svetimoje žemėje Vaclovas išmoko kalbėti vokiškai ir spėjo šiek tiek pažinti šios tautos gyvenimo būdą, netgi juo susižavėti. „Vokiečiai labai ekonomiški! Gyveno gerai, labai kultūringai ir labai turtingai, – prisimena alvitietis. – Atsidūrėme pas didelį ūkininką. Jo valdose prie gatvės augo dvi liepos, apie jas – dirbama žemė. Prie vienos liepos ridikėliai, prie kitos – salotos pasėta. Taip išnaudojo tą žemę! Skaičiau knygoje, kad vokiečių šeimininkės į lysvaites sėdavo dilgėlių dėl vitaminų – nebuvo kur kitur dilgėlių rasti!“

Grįžę į gimtinę Bakūnai kurį laiką vertėsi labai sunkiai. Vis dėlto pokario metais jų namuose atsirasdavo kąsnis bei guolis naktiniams svečiams – Lietuvos partizanams. „1948–1949 metais pas mano tėvus labai dažnai, kartą ar du per savaitę, ateidavo daug vyrų partizanų, – pasakoja V. Bakūnas. – Ateidavo su lietuviškomis uniformomis. Jos – naujai pasiūtos. Tik paskui sužinojau, kad uniformas siuvo toks siuvėjas. Kai buvo išduotas, gavo dešimt metų bausmės. Partizanų ginklai prasti būdavo: vienas vokišką, kitas rusišką šautuvą, kas automatą turėjo, kas nors šovinių duodavo.“

Tėvų vienkiemyje Lygumų kaime partizanai būdavo nuolatiniai svečiai, nakvodavo žaiginyje, šiaudų kūgyje. V. Bakūnas sako pažinojęs apie dvidešimt vyrų. Ateidavo ir jam visai nepažįstamų.

„Man buvo apie 19 ar 20 metų, tai aš su jais jau bendraudavau. O kadangi mokėjau vokiečių kalbą, užkalbindavau vokiškai. Dėl to, kad gerai kalbėjau vokiškai, partizanai mane praminė Karoliu, davė man tokį populiarų vokišką vardą, tarsi slapyvardį, – prisiminė V. Bakūnas. – Kai kurių partizanų ir slapyvardžius atsimenu: Klajūnas, Aidas, Dagilis, Genukas... Atėję pasakodavo, kad vienas ar kitas vyras jau žuvo... Partizanai pas mano tėvus klausydavo lietuviško radijo. Būdavo, per jį pasako vieną datą, kada Gedimino pily plevėsuos trispalvė, vėliau sako jau kitą... Partizanai kalbėdavosi: gal visgi sulauksim... Paskui jie patys suprato, kad liko vienų vieni, be pagalbos...“

Tik vėliau V. Bakūnas sužinojo, kad tėvų šeima kai kam kėlė įtarimą ir kad jų sodyba naktimis buvo stebima, bet laukusieji pasaloje taip nieko ir nepešdavo.

Du partizanai – Juozas Šaltaraitis-Savanoris nuo Keturvalakių ir Vitas Krasauskas-Topolis iš Liubavo – Bakūnų namuose lankydavosi itin dažnai. „Jiedu buvo išduoti ir žuvo. Tai buvo 1949 m. lapkričio viduryje, gal 14-ą dieną, Biliūnų kaime (Klausučių sen.)“, – Vaclovas prisiminė įvykius, kurie nutiko jam būnant dvidešimties. Vyras pasakojo vėliau bene tris kartus buvęs tardomas, kad pasakytų kokių žinių apie partizanus. Tardymai baigėsi tik po J. Stalino mirties.

Praėjus maždaug keturiems dešimtmečiams nuo to laiko, Lietuvai dar tik vaduojantis iš sovietų, vietoje, kur žuvo Juozas Šaltaraitis-Savanoris ir Vitas Krasauskas-Topolis, alvitietis pastatė ąžuolinį kryžių.

„Pažįstamas stalius jį „sukirpo“, aš dalimis per kelis rudens vakarus nuvežiau į žūties vietą, pastačiau. Dieną buvo baisu vežti, nes Lietuvoje tada ramu nebuvo, ji dar nebuvo laisva. Darbavausi kelias naktis, – pasakoja V. Bakūnas. – Kryžius pašventintas, stovi dar ir šiandien. Tiesa, kiek pasviręs, nes kažkas mėgino jį išrauti... Bet aš kryžių esu taip įkasęs, kad šis verčiamas tik palinko, bet liko stovėti. Šalia prigiję auga mano pasodinti ąžuoliukai, šakojasi baltų alyvų krūmas.“

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę į tą vietą alvitiečio sukviesti atvažiavo žuvusių partizanų broliai, seserys. Prieš kurį laiką sūnaus Ginto Bakūno, Šeimenos seniūno, padedamas Vaclovas pasirūpino greta senojo ąžuolinio kryžiaus abiem pokario partizanams pastatyti cementinius kryžius, kokie žymi Lietuvos karių savanorių kapus. Liejinyje išrašė žuvusių Lietuvos partizanų slapyvardžius, ilgus dešimtmečius atminty saugotą žūties datą... Rezultatas – itin simboliškas: praėjus beveik šimtmečiui nuo tėvo ir senelio Pijaus apsisprendimo eiti „mušti“ besikėsinusiųjų į Lietuvą, jo sūnus Vaclovas ir anūkas Gintas ilgiems metams įamžino jau kitos kartos valstybės gynėjų – pokario partizanų – atminimą.

Kas lėmė, kurią asmeninę poziciją rinktis? Širdyje puoselėti viltį apie nepriklausomą Lietuvą ar nešamam sovietinės ideologijos pernelyg nesigilinti į susiklosčiusią situaciją, daug negalvoti ir plaukti pasroviui?

Prisimindamas savo patirtis V. Bakūnas atsako: „Teko paskaityti buvusio Lietuvos kariuomenės pulkininko Jono Petruičio atsiminimų knygą „Kaip jie mus sušaudė“ apie komunizmo režimo priešininkų – įvairių tautybių politinių kalinių ir jų šeimos narių, netgi vaikų – žudynes. Kai perskaičiau tą knygelę, man širdy liko toks pasipriešinimas. Labai didelis smūgis buvo, kai per prievartą žmones varė į kolchozą. Atėmė arklius, atėmė padargus – darbščiam žmogui nukirto rankas. Sakyčiau, pirmutiniai auklėtojai vaikui yra tėvai, o paskui – dar ir aplinka, mokykla.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas