|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / 2017-02-10 16:41
|
|
|
Į visus iššūkius gyvenime Šarūnas Grumadas žiūri rimtai ir atsakingai.
Autoriaus nuotr.
Andrius GRYGELAITIS
Vilkaviškietis Šarūnas Grumadas svariai prisidėjo prie neseniai baigtos statyti pirmosios Kaune biokuru kūrenamos kogeneracinės elektrinės projekto įgyvendinimo. Kraštietis nuo pat mažens kryptingai siekia savo tikslų, randa laiko ir darbui, ir pomėgiams.
Susirado giminės
Š. Grumadas – jauniausias vaikas šeimoje. Jis džiaugiasi, kad visą gyvenimą galėjo mokytis ir semtis patirties iš vyresnio brolio Vytauto bei sesės Rūtos. Nemažai teigiamų vertybių jaunuoliui įskiepijo tėvai – vilkaviškiečiams žinoma gydytoja Ramutė Ona ir statybų inžinierius Arūnas. Tiek mokytojai, tiek draugai ir artimieji Šarūną pažįsta kaip nebijantį sunkaus darbo, gebantį pasiekti norimų rezultatų.
Vilkaviškietis prieš keletą metų Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigė statybų inžinerijos studijas bei gavo solidų darbo pasiūlymą įmonėje „Danpower Baltic“. Dar studijų metais Šarūnas praktikos žinių sėmėsi viename iš Danijos universitetų, o dar prieš tai mokėsi JAV. Tiesa, viso to galėjo ir nebūti, jei ne tolimi giminaičiai, apie kuriuos nei Š. Grumadas, nei jo artimieji iki tol nebuvo girdėję.
„Kai man buvo dešimt metų, turėdami vos vieną nuotrauką atvyko giminaičiai iš JAV. Jie nuvyko į vieną Šakių rajono kaimo bažnyčią, ten archyvuose surado informacijos tiek apie mus, tiek apie kitus artimuosius. Jau po savaitės įvyko giminės susitikimas“, – prisiminė kraštietis.
Jis pasakojo, jog šie amerikiečiai – tolimi mamos giminaičiai. Jų protėviai dar devynioliktame amžiuje iš Lietuvos išvyko į Braziliją dirbti anglių kasyklose. Tuomet tai buvo itin populiaru.
Pakvietė į JAV
Giminaičiai į Lietuvą buvo atvykę tris kartus. Pirmus sykius jie atsiveždavo ir vertėją, o paskutiniame susitikime šias pareigas sėkmingai atliko Šarūnas. Būtent po to giminės suvažiavimo penkiolikmetis Š. Grumadas buvo pakviestas atvykti į JAV ir ten tęsti mokslus.
„Tada dar mokiausi tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Ilgai svarsčiau, ar verta keliauti į Ameriką. Galiausiai ryžausi, nes supratau, kad antros tokios galimybės galiu ir nesulaukti“, – prisipažino pašnekovas.
Vilkaviškyje baigęs vienuoliktą klasę jis išvyko į Jutos valstiją, Provo miestą. Tai – studentiškas miestas, kuris yra netoli valstijos sostinės Solt Leik Sičio. Jame, priklausomai nuo metų laikų, gyvena 80–130 tūkst. žmonių.
Pradėjęs lankyti dvyliktą klasę tolimojoje šalyje vilkaviškietis žinojo, kad negali sau leisti atsipalaiduoti, nors mokykloje iš jo reikalavo tik baigti Amerikos istorijos ir politologijos kursą.
Likti nesiryžo
Pamokos Jutos valstijoje prasidėdavo 7.25 val. ryte ir baigdavosi 14.30 val. popiet. Vienos pamokos trukmė – mums kiek neįprastos 89 minutės, o pertraukos – 7 minutės. Pietų pertrauka – 1 valanda.
„Yra valstijų, kur mokyklose vaikai privalo pereiti metalo detektorius. Dėl saugumo mūsų mokykloje per pietų pertrauką valgykloje budėdavo policijos pareigūnas. Nepaisant to, Juta – rami valstija“, – sakė vaikinas.
Besimokydamas JAV vilkaviškietis turėjo galimybę pažinti dalį Amerikos. Pasakodamas apie pačią Jutą jis pabrėžė, kad tai 2,5 karto už Lietuvą didesnė valstija. Ten gausu skirtingų dydžių, formų ir net spalvų kalnų.
Iš įspūdingesnių aplankytų vietų
Š. Grumadas išskyrė Las Vegasą. Šiame mieste, anot jo, negalioja laiko samprata. Garsiuosiuose lošimų namuose beveik neįmanoma pamatyti laikrodžių, o pagrindinės miesto gatvės net tamsiu paros metu apšviestos tiek, kad naktį nesunkiai galima sumaišyti su diena. Kasdien
vien Las Vegaso apšvietimui Nevados valstijos valdžia išleidžia 20–30 mln. JAV dolerių.
Išlaikęs mokyklinius egzaminus vilkaviškietis turėjo galimybę rinktis, ką daryti toliau. Likti Jutoje jis nenorėjo, o studijuoti kitos valstijos universitete būtų kainavę mažiausiai 20 tūkst. dolerių per metus. Tarp pasirinkimų buvo ir Europos universitetai, tačiau namų ilgesys, artima aplinka bei kultūra galiausiai lėmė tai, kad Šarūnas nusprendė grįžti į Lietuvą ir mokslus tęsti čia.
Patirtis Danijoje
Kadangi egzaminus vaikinas laikė svečioje šalyje, grįžęs į gimtinę jis turėjo apsilankyti studijų kokybės vertinimo centre, kuriame amerikietiški egzaminų rezultatai buvo prilyginti lietuviškiems balams.
„Iš tikrųjų mane labai nuvertino. Pavyzdžiui, iš egzamino gautą 90 proc. balų sumą prilygino 39 lietuviškiems valstybinio egzamino balams. Kai kuriuos egzaminus apskritai sulygino tik su lietuvišku mokykliniu egzaminu“, – apgailestavo pašnekovas.
Nors stojant į VGTU ir teko įdėti daug pastangų, net asmeniškai kalbėtis su universiteto vadovybe, galiausiai vilkaviškietis buvo priimtas į norimą statybų inžinerijos specialybę anglų kalba.
Trečiaisiais studijų metais Šarūnas pagal studentų mainų programą išvyko į Pietų Danijos universitetą, įsikūrusį Odensės mieste. Per pusmetį Danijoje jis parašė du kursinius darbus, apimtimi prilygstančius bakalauro darbus. Tiesa, ne vienas. Šioje šalyje akcentuojamas darbas grupėse, todėl jau universitete mokoma viską daryti kartu su kolegomis.
„Danijos mokymo sistema labai artima JAV. Pavyzdžiui, Lietuvoje viena praktika trunka vos mėnesį. Per tiek laiko net kojų neina normaliai apšilti. Danijoje trečiaisiais studijų metais kartu atliekama ir praktika, ir mokomasi. Jau ketvirtaisiais metais įgyvendinamas realus studento projektas, po kurio įmonė neretai jį pasilieka dirbti pas save. Lietuvoje pasigedau vizijos, kur – į mokslą ar profesiją – studentus norima nukreipti“, – kalbėjo vilkaviškietis.
Žodiniai susitarimai – niekiniai
Jau studijų pabaigoje Šarūnas pradėjo ieškotis darbo. Vienoje Lietuvos projektavimo įmonėje jis susitarė, jog dirbti pradės praėjus porai savaičių po diplomo įteikimo. Tačiau, kai vaikinas sutartą dieną nuėjo į darbovietę, paaiškėjo, kad jis nebereikalingas.
„Mano klaida buvo ta, jog darbo sutarties neįforminome raštu. Supratau, kad Lietuvoje žodiniai susitarimai negalioja“, – apgailestavo pašnekovas.
Neradęs darbo jis grįžo į Vilkaviškį. Vaikinas suprato, jog abejojant dėl savo ateities būtina sustoti ir visas jėgas nukreipti į save. Taip jis ėmė bėgioti. Bėgiojimas vilkaviškiečiui tapo aistra, padedanti užsimiršti, nuvyti blogas mintis, ugdanti valią ir pasitikėjimą savimi. Pradėjęs vos nuo poros kilometrų distancijų po mažiau nei metų Š. Grumadas įveikė pusmaratonį – 21 km.
Ilgainiui bėgiojimą pakeitė tinklinis ir salsos šokių pamokos. Apskritai, šokiai vaikinui niekada nebuvo svetimi. Dar besimokydamas Vilkaviškyje su draugais jis buvo subūręs šokių grupę „I Can Jump“.
Prisidėjo prie elektrinės statybų
Lygiai prieš tris metus Š. Grumadas įsidarbino įmonėje „Danpower Baltic“. Vos tik įsidarbinęs kraštietis buvo paskirtas prisidėti prie neseniai Kaune, Petrašiūnuose, baigtos statyti biokuru kūrenamos kogeneracinės elektrinės projekto įgyvendinimo. Tokio tipo elektrinė – pirmoji Kaune.
„Nuo pat darbo pradžios buvo parodytas didžiulis pasitikėjimas manimi. Galima sakyti, jog palaipsniui aš perėmiau vis daugiau funkcijų iš projekto vadovo. Man teko kontroliuoti generalinio rangovo veiksmus, ieškoti kompromisų tarp įvairių projekto šalių, spręsti iškilusius nesutarimus, priimti itin svarbius sprendimus. Teko susidurti ir su politiniais niuansais. Įgyta patirtis – neįkainojama“, – tvirtino Šarūnas.
Jo kuruojamas projektas buvo įgyvendintas sėkmingai, laiku ir neviršijant numatyto investicinio biudžeto.
Visgi vilkaviškiečio santykiai su „Danpower Baltic“ netrukus baigsis ir jis vėl bus priverstas ieškotis darbo. Minėta įmonė artimiausiu metu neplanuoja plėtros, tad Šarūnas čia savo ateities nemato. Nepaisant to, prieš palikdamas darbovietę vaikinas savo iniciatyva parengė projekto užbaigimo ataskaitą, kurioje surašė viską, kas buvo nuveikta per tris metus.
„Būtų neprofesionalu palikti netvarką. Jei kas atsitiktų, kiekvienas pasiėmęs šią ataskaitą galėtų suprasti, kas vyko projekto metu ir kas už ką buvo atsakingas“, – pabrėžė Š. Grumadas.
Jis tiki, kad įgijusiam tokios patirties susirasti naują darbą nebus sunku. Vilkaviškietis teigė esantis atviras įvairiems pasiūlymams, tačiau pirmenybę teiks darbui Lietuvoje.
Vilkaviškietis Šarūnas Grumadas svariai prisidėjo prie neseniai baigtos statyti pirmosios Kaune biokuru kūrenamos kogeneracinės elektrinės projekto įgyvendinimo. Kraštietis nuo pat mažens kryptingai siekia savo tikslų, randa laiko ir darbui, ir pomėgiams. |
Š. Grumadas – jauniausias vaikas šeimoje. Jis džiaugiasi, kad visą gyvenimą galėjo mokytis ir semtis patirties iš vyresnio brolio Vytauto bei sesės Rūtos. Nemažai teigiamų vertybių jaunuoliui įskiepijo tėvai – vilkaviškiečiams žinoma gydytoja Ramutė Ona ir statybų inžinierius Arūnas. Tiek mokytojai, tiek draugai ir artimieji Šarūną pažįsta kaip nebijantį sunkaus darbo, gebantį pasiekti norimų rezultatų.
Vilkaviškietis prieš keletą metų Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigė statybų inžinerijos studijas bei gavo solidų darbo pasiūlymą įmonėje „Danpower Baltic“. Dar studijų metais Šarūnas praktikos žinių sėmėsi viename iš Danijos universitetų, o dar prieš tai mokėsi JAV. Tiesa, viso to galėjo ir nebūti, jei ne tolimi giminaičiai, apie kuriuos nei Š. Grumadas, nei jo artimieji iki tol nebuvo girdėję.
„Kai man buvo dešimt metų, turėdami vos vieną nuotrauką atvyko giminaičiai iš JAV. Jie nuvyko į vieną Šakių rajono kaimo bažnyčią, ten archyvuose surado informacijos tiek apie mus, tiek apie kitus artimuosius. Jau po savaitės įvyko giminės susitikimas“, – prisiminė kraštietis.
Jis pasakojo, jog šie amerikiečiai – tolimi mamos giminaičiai. Jų protėviai dar devynioliktame amžiuje iš Lietuvos išvyko į Braziliją dirbti anglių kasyklose. Tuomet tai buvo itin populiaru.
Giminaičiai į Lietuvą buvo atvykę tris kartus. Pirmus sykius jie atsiveždavo ir vertėją, o paskutiniame susitikime šias pareigas sėkmingai atliko Šarūnas. Būtent po to giminės suvažiavimo penkiolikmetis Š. Grumadas buvo pakviestas atvykti į JAV ir ten tęsti mokslus.
„Tada dar mokiausi tuometinėje Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje. Ilgai svarsčiau, ar verta keliauti į Ameriką. Galiausiai ryžausi, nes supratau, kad antros tokios galimybės galiu ir nesulaukti“, – prisipažino pašnekovas.
Vilkaviškyje baigęs vienuoliktą klasę jis išvyko į Jutos valstiją, Provo miestą. Tai – studentiškas miestas, kuris yra netoli valstijos sostinės Solt Leik Sičio. Jame, priklausomai nuo metų laikų, gyvena 80–130 tūkst. žmonių.
Pradėjęs lankyti dvyliktą klasę tolimojoje šalyje vilkaviškietis žinojo, kad negali sau leisti atsipalaiduoti, nors mokykloje iš jo reikalavo tik baigti Amerikos istorijos ir politologijos kursą.
Pamokos Jutos valstijoje prasidėdavo 7.25 val. ryte ir baigdavosi 14.30 val. popiet. Vienos pamokos trukmė – mums kiek neįprastos 89 minutės, o pertraukos – 7 minutės. Pietų pertrauka – 1 valanda.
„Yra valstijų, kur mokyklose vaikai privalo pereiti metalo detektorius. Dėl saugumo mūsų mokykloje per pietų pertrauką valgykloje budėdavo policijos pareigūnas. Nepaisant to, Juta – rami valstija“, – sakė vaikinas.
Besimokydamas JAV vilkaviškietis turėjo galimybę pažinti dalį Amerikos. Pasakodamas apie pačią Jutą jis pabrėžė, kad tai 2,5 karto už Lietuvą didesnė valstija. Ten gausu skirtingų dydžių, formų ir net spalvų kalnų.
Iš įspūdingesnių aplankytų vietų Š. Grumadas išskyrė Las Vegasą. Šiame mieste, anot jo, negalioja laiko samprata. Garsiuosiuose lošimų namuose beveik neįmanoma pamatyti laikrodžių, o pagrindinės miesto gatvės net tamsiu paros metu apšviestos tiek, kad naktį nesunkiai galima sumaišyti su diena. Kasdien vien Las Vegaso apšvietimui Nevados valstijos valdžia išleidžia 20–30 mln. JAV dolerių.
Išlaikęs mokyklinius egzaminus vilkaviškietis turėjo galimybę rinktis, ką daryti toliau. Likti Jutoje jis nenorėjo, o studijuoti kitos valstijos universitete būtų kainavę mažiausiai 20 tūkst. dolerių per metus. Tarp pasirinkimų buvo ir Europos universitetai, tačiau namų ilgesys, artima aplinka bei kultūra galiausiai lėmė tai, kad Šarūnas nusprendė grįžti į Lietuvą ir mokslus tęsti čia.
Kadangi egzaminus vaikinas laikė svečioje šalyje, grįžęs į gimtinę jis turėjo apsilankyti studijų kokybės vertinimo centre, kuriame amerikietiški egzaminų rezultatai buvo prilyginti lietuviškiems balams.
„Iš tikrųjų mane labai nuvertino. Pavyzdžiui, iš egzamino gautą 90 proc. balų sumą prilygino 39 lietuviškiems valstybinio egzamino balams. Kai kuriuos egzaminus apskritai sulygino tik su lietuvišku mokykliniu egzaminu“, – apgailestavo pašnekovas.
Nors stojant į VGTU ir teko įdėti daug pastangų, net asmeniškai kalbėtis su universiteto vadovybe, galiausiai vilkaviškietis buvo priimtas į norimą statybų inžinerijos specialybę anglų kalba.
Trečiaisiais studijų metais Šarūnas pagal studentų mainų programą išvyko į Pietų Danijos universitetą, įsikūrusį Odensės mieste. Per pusmetį Danijoje jis parašė du kursinius darbus, apimtimi prilygstančius bakalauro darbus. Tiesa, ne vienas. Šioje šalyje akcentuojamas darbas grupėse, todėl jau universitete mokoma viską daryti kartu su kolegomis.
„Danijos mokymo sistema labai artima JAV. Pavyzdžiui, Lietuvoje viena praktika trunka vos mėnesį. Per tiek laiko net kojų neina normaliai apšilti. Danijoje trečiaisiais studijų metais kartu atliekama ir praktika, ir mokomasi. Jau ketvirtaisiais metais įgyvendinamas realus studento projektas, po kurio įmonė neretai jį pasilieka dirbti pas save. Lietuvoje pasigedau vizijos, kur – į mokslą ar profesiją – studentus norima nukreipti“, – kalbėjo vilkaviškietis.
Jau studijų pabaigoje Šarūnas pradėjo ieškotis darbo. Vienoje Lietuvos projektavimo įmonėje jis susitarė, jog dirbti pradės praėjus porai savaičių po diplomo įteikimo. Tačiau, kai vaikinas sutartą dieną nuėjo į darbovietę, paaiškėjo, kad jis nebereikalingas.
„Mano klaida buvo ta, jog darbo sutarties neįforminome raštu. Supratau, kad Lietuvoje žodiniai susitarimai negalioja“, – apgailestavo pašnekovas.
Neradęs darbo jis grįžo į Vilkaviškį. Vaikinas suprato, jog abejojant dėl savo ateities būtina sustoti ir visas jėgas nukreipti į save. Taip jis ėmė bėgioti. Bėgiojimas vilkaviškiečiui tapo aistra, padedanti užsimiršti, nuvyti blogas mintis, ugdanti valią ir pasitikėjimą savimi. Pradėjęs vos nuo poros kilometrų distancijų po mažiau nei metų Š. Grumadas įveikė pusmaratonį – 21 km.
Ilgainiui bėgiojimą pakeitė tinklinis ir salsos šokių pamokos. Apskritai, šokiai vaikinui niekada nebuvo svetimi. Dar besimokydamas Vilkaviškyje su draugais jis buvo subūręs šokių grupę „I Can Jump“.
Lygiai prieš tris metus Š. Grumadas įsidarbino įmonėje „Danpower Baltic“. Vos tik įsidarbinęs kraštietis buvo paskirtas prisidėti prie neseniai Kaune, Petrašiūnuose, baigtos statyti biokuru kūrenamos kogeneracinės elektrinės projekto įgyvendinimo. Tokio tipo elektrinė – pirmoji Kaune.
„Nuo pat darbo pradžios buvo parodytas didžiulis pasitikėjimas manimi. Galima sakyti, jog palaipsniui aš perėmiau vis daugiau funkcijų iš projekto vadovo. Man teko kontroliuoti generalinio rangovo veiksmus, ieškoti kompromisų tarp įvairių projekto šalių, spręsti iškilusius nesutarimus, priimti itin svarbius sprendimus. Teko susidurti ir su politiniais niuansais. Įgyta patirtis – neįkainojama“, – tvirtino Šarūnas.
Jo kuruojamas projektas buvo įgyvendintas sėkmingai, laiku ir neviršijant numatyto investicinio biudžeto.
Visgi vilkaviškiečio santykiai su „Danpower Baltic“ netrukus baigsis ir jis vėl bus priverstas ieškotis darbo. Minėta įmonė artimiausiu metu neplanuoja plėtros, tad Šarūnas čia savo ateities nemato. Nepaisant to, prieš palikdamas darbovietę vaikinas savo iniciatyva parengė projekto užbaigimo ataskaitą, kurioje surašė viską, kas buvo nuveikta per tris metus.
„Būtų neprofesionalu palikti netvarką. Jei kas atsitiktų, kiekvienas pasiėmęs šią ataskaitą galėtų suprasti, kas vyko projekto metu ir kas už ką buvo atsakingas“, – pabrėžė Š. Grumadas.
Jis tiki, kad įgijusiam tokios patirties susirasti naują darbą nebus sunku. Vilkaviškietis teigė esantis atviras įvairiems pasiūlymams, tačiau pirmenybę teiks darbui Lietuvoje.
Galerija: Šarūnas Grumadas
Publikuota: 2017-02-10 16:41:05
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|