|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2006-09-20 13:38
Kartą su bičiuliu prie gero portveino butelio ilgai vakarojome diskutuodami apie vyną ir moteris.Tada jis pacitavo man seną italų patarlę, kad vynas, tabakas ir moterys vyrą paverčia pelenais. Dėl vyno ir tabako mudu sutarėme – tai prie gero neveda, bet dėl moterų mūsų nuomonės išsiskyrė. „Žinai, – savo teoriją svajingai dėstė bičiulis, – moteris – kaip ši vyno taurė. Išgėrei, o jinai ir vėl pilna. Skirtumas tik toks, kad nuo moters pasigeri greičiau ir pagirioti tenka ilgiau nei nuo vyno“. Laikas parodė, kad ir trečias italų patarlės teiginys mano bičiulio gyvenime pasitvirtino – jo šeimyninis gyvenimas, jo meilė moteriai virto pelenais. Pamenu, kaip tą vasaros vakarą, dairydamiesi į žvaigždes ir sutiktas moteris, laimingai pasiekėme draugo buto duris. Čia aš ir perdaviau gana rūsčiai nusiteikusiai moteriškei jos nuosavybę. Kaip supratau iš jos nemeilaus žvilgsnio, ji nelabai apsidžiaugė gavusi tokią dovaną. Po keleto dienų, sutikęs mane, bičiulis susirūpinęs paklausė: „Klausyk, Vitai, kur mudu tą vakarą šleivojome, kad mano kelnės ir batai buvo šlapi ir purvini?’’ Aš iš nuostabos vos nežagtelėjau – juk mudu tiesiu taikymu traukėme į draugo namus sausutėliu šaligatviu. Žmogus buvo smarkiai susikrimtęs. Sakė, kad žmona jau kelintą dieną visiems aiškinanti, kad jis tiek nusigeria, jog eidamas namo visas balas išvolioja ir pareina kaip kiaulė purvinas. Man tai buvo tikra mįslė. Tik po kurio laiko viskas paaiškėjo. Netikėtai pati draugo žmona išsipasakojo. Girdi, toks siutas paėmė, kai ir vėl pamatė prie durų savo brangiausią visą šiltutėlį, kad nesusivaldė. Man išėjus, išsirėkė, dėjo tam savo girtuokliui į sprandą ir nuvijo gulti. Po ranka pasipainiojusias jo kelnes ir batus šveitė pro duris į kiemą. Kaip tyčia, tiesiai į balą. Išgriebusi juos pametė priebutyje, o ryte parodė vyrui aiškindama, jog pats kaltas, kad atmintį pragėrė ir nepamena, kur eina ir ką daro. Kažkodėl manęs nenustebino toks moters jausmingumas. Būna ir blogiau. Tada ir išmokau dar vieną gyvenimo taisyklę – kai namuose pakvimpa dūmais, greičiau susieškok duris. Tik moteris moka taip mylėti ir neapkęsti. Ir vis dėlto, nežiūrint į visas tas šeimų tragedijas, meiles ir neapykantas, – kartais nušvinta saulė. Kad ir pro ašaras. Tik nesupykinkim moters. Ir kasdien kaip maldą kartokim: „Viešpatie, nieko Tavęs neprašau ir neklaupiu prie Tavo kojų, bet už moterį... už moterį dėkoju“. Vytas DRUNIS Publikuota: 2006-09-20 13:38:28 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|