„Santaka“ / Taurę vyno... už poeziją!

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2017-02-03 15:55

Dalinkitės:  


„Man nesvarbu, kiek aš eilėraščių parašysiu, svarbu, kad jie būtų savaip įdomūs“, – sako Gražvydas Gavėnas.

Taurę vyno... už poeziją!

Melancholija mane aplanko kasmet. Dažniausiai rudeniop. Pajuntu ją fiziškai, nes triskart dažniau organizmas reikalauja kvapnios arbatos, dukart dažniau stabteliu prie lango ir beveik kas antrą kartą į klausimą „Ko dabar norėtum?“ mintyse atsakau: „Vyno ir poezijos“.

Vieną savaitgalį apie poeziją pasikalbėti susitikau su vilkaviškiečiu, niekada neišdavusiu poezijos, anksčiau rašiusiu ir dabar dar nuo to nebėgančiu, – Gražvydu GAVĖNU. Būta ir vyno…

Prieš septyniolika metų pakėlęs sparnus ir atsidūręs Anglijoje vilkaviškietis manė, kad niekad nepripras prie Londono gaudesio, didumo ir pašėlusio tempo.

Šiandien Londono jis jau nebevadina pelke, galinčia įtraukti ir pražudyti, šiandien tai – namai, kur jaučiasi savas. Ir net jei kartais viskas įgrysta, per septyniolika metų jautė, kad ne kartą iš naujo pamilo šį niekad nemiegantį miestą.

– Kokia Jūsų kasdienybė? Ar ją vadinate pabodusia rutina, ar saugiu pastovumu?

– Aš esu stalius, įrenginėju apartamentus, kurių kainos siekia šešiaženklius ar net aštuonženklius skaičius. Bet tai darbas, kuris kaip ir visiems tampa rutina. Ypač, jei viename objekte užsibūni net keletą metų. Geriausias ir mano „dūšiai“ artimiausias darbas buvo įrenginėti ir restauruoti alines, – šypsosi Gražvydas ir kažkaip atsainiai gurkšteli prancūziško vyno (tokį mėgsta labiausiai). Jis pasakoja, kad Anglijoje alaus barai, „pab’ai“, vienas į kitą mažai panašūs. Ir darbas jo buvo visoje Jungtinėje Karalystėje – šiaurėje, pietvakariuose, Škotijoje, Pietų Velse.

– Kai grįžtu pavargęs, išeinu pasivaikščioti į nuostabų Dalvičiaus parką ir pajuntu, kaip jėgos sugrįžta. Arba sėdu į autobusą ir po pusės valandos matau Vestminsterį su Didžiuoju Benu, Trafalgaro bei Lesterio aikštes… Galiu be perstojo klajoti pietine pakrante, kuri tęsiasi iki Tauerio tilto. Tad apie pabodusią kasdienybę man sunkoka kalbėti, – šypsosi G. Gavėnas ir įsipila į puodelį arbatos.

Paklaustas, ar tai jau sava tapusi angliška arbatos tradicija, vilkaviškietis patvirtina, kad arbatą jie geria tikrai dažnai, nors jis pats yra labiau kavos mėgėjas. Tačiau, artimiau bendraujant su nedideliu lietuvių bičiulių ratu, arbatos ir kavos ritualas – šventas.

– Ar emigracija pakeitė Jūsų asmenybę? Ką naujo savyje atradote, užauginote, o ką teko pamiršti, išsižadėti?

– Ar aš pasikeičiau? – rimtai žvelgdamas į savo žmoną Birutę perklausė vyras. – Daugiau patirties įgijau, gal labiau subrendau, nors pačiam nesitiki, jog jau daugiau nei šešiasdešimties esu. Emigracija pakeitė asmenybę. Mano giliausiu įsitikinimu, atvykęs ar emigravęs į bet kokią šalį turi priimti tos šalies kultūrą, privalai integruotis į ją. Mandagumo ir pakantumo daugiau išmokau. Aš įsitikinęs, kad žmogus turėtų vadovautis tik vienintele taisykle: nedaryk kitam taip, kaip pats nenori, kad su tavimi padarytų. Taip aš stengiuosi gyventi visą savo supratingą gyvenimą.

Esu gimęs ir augęs Vilkaviškyje „ant bruko“. Niekada neatsisakysiu savo šaknų, todėl suvalkietiškumas yra mano prigimtinė teisė.

– Didžiojoje Britanijoje visi metų laikai beveik susilieja į vieną… O kokį metų laiką labiausiai mėgote Lietuvoje? Kuriame slypi daugiausia poezijos?

– Labai smagu sugrįžti namo, ten oras kitas. Ir svarbiausia – tie vasaros ilgieji saulėlydžiai... Aš niekur pasaulyje nemačiau taip ilgai besileidžiančios saulės. Anglijoje yra tik vienas metų laikas – amžinasis ruduo. O poezijai metų ciklas, manau, neturi įtakos, nes poezija man – tai netikėta mintis žiūrint pro langą, sėdint kavinėje ar vejantis autobusą.

– Štai ir įbridome į kūrybos temą. 1991 metais Vilkaviškyje tapote pirmuoju Mažojo poezijos pavasario laureatu. Kaip Jums tada atrodė, ar poezija – tai neaprėpiama erdvė, saviraiškos būdas, būtinybė išjausti ir išsakyti, ar… kažkas visai kito?

– Poezija man – amžinas eksperimentavimas. Stengiuosi sujungti nesujungiamus žodžius ir dar įdėti dvasios. Moku įvairių technikų, eilėdarų, bet norisi kiekvieną kartą kažką pakeisti. Gal todėl man labai sunku rimuotai rašyti apie meilę, o užsakomi proginiai kūriniai – tikrai ne man. Man nesvarbu, kiek aš eilėraščių parašysiu, svarbu, kad būtų savaip įdomūs. Gal todėl lengva ranka daugiau kaip tūkstantį Lietuvoje paliktų kūrinių tiesiog išmečiau.

– Savo knygoje „Suplyšę sekmadieniai“ rašėte, kad atėjote su misija pakeisti pasaulį. Ar buvo kokia ypatinga žinutė, kurią norėjote perduoti skaitytojui?

– Man lapas su raide iškart įgauna kitą spalvą ir kvapą. Jei rašosi, tai raidės pačios susiranda savo vietas, ir žodžiai, lipdami vienas prie kito, pradeda banguoti. Štai tuomet pajuntu, jog galiu kažką pasakyti. „Suplyšę sekmadieniai“ pasirodė gal 1999 metų rugsėjį. Man kūryboje – kaip žvejyboje, svarbiausia – procesas, o produktas – tai proceso pabaiga. Gal dėl to ir neprisimenu tikslios knygelės gimimo dienos. Suprantu, kad kiti gali savo kūrybą mokėti atmintinai, tačiau yra ir tokių, kuriems tai nelabai svarbu. Aš iš pastarųjų. Ir knygelė gal laiku pasirodė, prieš mano išvykimą, tad palikau išgyventą laikotarpį.

Su nostalgija literatas prisiminė 1991 metus, kai su mokytoju Andriumi Damušiu kūrė „Seklyčios“ klubą, stengėsi pritraukti kūrybos „mėgintojų“. Kukliai užsiminė, jog buvo pakviestas dalyvauti viename iš pirmųjų įkurtos Nepriklausomų rašytojų sąjungos suėjimų, buvo į ją priimtas. Keletas eilėraščių išspausdinti „Keturių vėjų“ žurnale. Dabar svarsto, kaip parašyti ciklą „Mano mėnesiai“.

– Kaip sekasi rašyti šiandien? Ar dar pavyksta „pro akinių viršų žodžius pažaboti“? Viename eilėraštyje sakote: „Svarbu gyvenimą mylėti, tada ir negandos aplenks“. Kaip ta meilė gyvenimui pasireiškia?

– Aš produktyvus, bet tuščio lapo sindromas veikia mano vidinį pasaulį. O priėjimas prie to lapo kartais užtrunka metų metus. Čia gyvenimas šiek tiek pakoregavo mano lūkesčius ir rašliavą, daug turiu apmetimų, bet dar negaliu nieko konkrečiai pasakyti, o draugai ir pažįstami nekantrauja. Renku stilių, renku temas ir... tingiu. Aišku, negražu, bet tikriausiai bijau, nes taip mane gali įsukti tas ratas… O gyvenimą myliu keliaudamas. Nepaprastai mėgstu keliauti. Pajuntu nenusakomą jaudulį Paryžiuje, pasijuntu maža laiko dulke Romoje, svaiginamai ramu Barselonoje. Apie Niujorką dar neturiu susigulėjusių žodžių.

Noriu apvažiuoti visą Jungtinės Karalystės pakrantę. Dukros gyvenimas JAV irgi atvėrė galimybes. Jau keletą kartų lankiausi. O kiek dar norisi apžvelgti! Bijau nesuspėti.

– O gal galėtumėte pats išpranašauti, kada ir kokį serą G. Gavėną bus galima sutikti Vilkaviškio gatvėse?

– Seras Vilkaviškyje?! Neturėsiu tokios garbės, kartais tik pasvajoju apie kokį vieną kitą kūrybos vakarą ne tik Vilkaviškyje. Tiesiog pabendrauti, gal ką paskaityti, bet tam reikia laiko ir tegul tai lieka ateičiai. Tėviškę aplankau retai, nes nieko nelikę, o sugrįžti visam... Gal ir ne... Bet niekas nieko apie savo rytdieną nežino...

– Kaip Jūs manote, kodėl Visata vieniems į rankas įdavė kastuvą – dirbk, kitiems į galvas įmontavo kompiuterį – galvok, o tretiems į „dūšią“ pribėrė jautrumo, pakišo baltą popieriaus lapą, rašiklį ir liepė – būk. Kokia rašančio žmogaus misija pasaulyje?



Vėl paryčiais atgyja tavo balsas,

Tu tramdai savyje lig skausmo,

O žodžiai liejas lyg šaltinių versmės

Ir jau nebegali tylėt...

Gyvenimo kely tarsi verdenėj

Klajoji, klykauji, slepies,

O mintys – tarsi miško gausmas

Visatoj aidi, aidi...



Posmu pokalbį baigė buvęs vilkaviškietis, poezijos kūrėjas ir mylėtojas Gražvydas Gavėnas.



Lana POVILAIKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas