„Santaka“ / Meistras karūnuotas aukso vainiku / Kultūra

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda VW Polo (1996 m., žalios spalvos, 1,6 l, benzinas, TA iki 2019-06-20). Tel. 8 636 85 419.
Galioja iki: 2017-09-29 09:01:08



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kultūra

Dalinkitės:  


Tautodailininko Raimundo Blažaičio didieji medžio darbai – skulptūros, kryžiai – kuriami vasarinėje dirbtuvėje.

Autorės nuotr.


Meistras karūnuotas aukso vainiku

Renata VITKAUSKIENĖ

Kryždirbys Raimundas Blažaitis Trijų karalių dieną buvo vainikuotas aukso vainiku – garbingiausiu Lietuvos tautodailininkų apdovanojimu. Liaudies meno parodai „Aukso vainikas“ alvitietis pateikė trijų kryžių, kuriais per kelerius pastaruosius metus papuošė mūsų rajoną, fotografijas. Meistras džiaugiasi galėdamas medžio kūriniais puošti Lietuvą ir garsinti savą kraštą.



Rodė rajono kryžius

Iki šio sausio R. Blažaičio vasarinėje dirbtuvėje virš durų staktos kabėjo du mažieji aukso vainikėliai, tautodailininkui įteikti už respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ užimtas trečiąsias vietas. Meistras juos laiko ten, kur šiltuoju laiku kuria kryžius, dideles medžio skulptūras. Būtent už įspūdingus ąžuolinius kryžius R. Blažaitis minėtoje parodoje šiemet pelnė patį garbingiausią Lietuvos tautodailės apdovanojimą – aukso vainiką.

Senąją kryždirbystės tradiciją tęsiančio kūrėjo darbai, kurie jam atnešė respublikinės parodos laureato titulą, stovi mūsų rajone. Vertintojams autorius pateikė po tris kiekvieno kryžiaus nuotraukas.

Pats naujausias R. Blažaičio sukurtas kryžius praeito rugsėjo pradžioje buvo pašventintas Keturvalakiuose. Kaip konkursinius darbus tautodailininkas parodoje pristatė jį ir poeto K. Bradūno tėviškėje 2013-aisiais iškilusį kryžių bei po poros metų pastatytąjį gimtajame Alvite.



Tęsia Svirskio tradiciją

Išskirtinio jaukumo, originalaus grožio Blažaičių kiemą saugo ir svečius pirmiausia pasitinka, be abejo, kryžius. „Sodyboje pirmiausia turi būti kryžius, o jau paskui – „balvonai“ visokie“, – įsitikinęs meistras, būtent tokiu nuoseklumu ir pradėjęs kurti ypatingą kelių giminės kartų namų Alvite aplinką.

Nuo kryžiaus, Blažaitynę pradėjusio sergėti 1999-aisiais, prasidėjo R. Blažaičio, kaip kryždirbio, kelias. Iki tol, kiek save atsimena, Raimundas drožė, jo rankose gimdavo mažesni darbai, medžio skulptūros.

„Į dienos šviesą mane ištempė medžio drožėjas Algirdas Vaištaras. Pamatęs mažuosius darbus jis išsivežė mane pameistriu į kryždirbių simpoziumą Lenkijoje“, – savo kelią į senąjį amatą prisiminė R. Blažaitis.

Kryždirbystės šedevrais jis pats neabejodamas laiko XIX a. Vidurio Lietuvoje dirbusio meistro Vinco Svirskio kryžius. Šio dievdirbio kryžiams būdingas dekoratyvumas, jausmingumas, pridėtinės detalės, iš kelių pusių įkomponuoti reljefai. Būtent šituo liaudies menininku alvitietis labiausiai žavisi ir sako tęsiantis „svirskinių“ kryžių tradiciją.

R. Blažaitis yra oficialiai pripažintas senojo amato – kryždirbystės – puoselėtojas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų – koplytėlių, kryžių, skulptūrų, stogastulpių – tradicinis amatininkas. Šis statusas įpareigoja tęsti, kartoti tradiciją ir netgi savotiškai saugo meistrą. „Be abejo, aš irgi savo kažką įdedu, kur sudėtingesnis darbas būna. Pavyzdžiui, ornamentus pakeičiu, pritaikau juos ten, kur kitas meistras niekad netaikė, bet darbuose turi kartotis, tęstis būtent lietuviški puošybos motyvai, – paveldo puoselėjimo esmę akcentavo tautodailininkas. – Kai prie to įpranti ir žinai, kad kitaip negali, yra netgi lengviau negu turėtum visišką laisvę daryti ką nori ir kaip nori. Garantuotai tada „nusidirbtum“ į šoną...“



Kryžiaus kelias

Per vasarą vyras sukuria du ar tris kryžius. „Jų ne tiek ir daug padaryta, bet šiaip tai Lietuva „apdrožta“, visuose kampuose yra mano darbelių“, – kalbėjo alvitietis.

Kryžiaus kūrybos procesas prasideda nuo pokalbio su užsakovu. Po to kryždirbys piešia eskizą, kad dirbdamas išlaikytų proporcijas. Paskui ąžuolą „nurengia“: nuima žievę, balaną, varto, žiūri, ką padiktuos medžio kreivumas. Labai dažnai ąžuolas pateikia „siurprizų“: išpuvusią ar susisukusią, kitą atspalvį turinčią šaką, ir projektą tenka koreguoti.

„Mano kryžiai dažniausiai būna kokių 5 ar 6 metrų aukščio. Suplanuoju, pavyzdžiui, tarp antro ir trečio metro dėti skulptūrą ar stogą. Pasirodo, toje vietoje ąžuolas išpuvęs. Anksčiau meistrai tokiais atvejais įklijuodavo medžio, tačiau po kelerių metų ąžuolas tą pleištą išmeta. Visą laiką ąžuoliukas kažką padiktuoja“, – pasakojo R. Blažaitis, pats vienas darantis visus kūrybinius sprendimus ir darbus. Pasak medžio drožėjo, jeigu norėsi kompanijos, tokio darbo nepadirbsi. Ar dabar, kai ruošdamasis Kaziuko mugei drožia angelus ir rūpintojėlius, ar vasarą, kai daro dideles medžio skulptūras, – vyras dirba vienumoje. Kol kryžių įpusėja, kelias savaites „kalbasi“ tik su pjūklu, jis „rėkia“ po ausimi.



Ąžuolinis, bet neamžinas

„Iš miško pabėgau, bet nuo medžio tai ne. Štai taip Dievulis pasišaipė, kad reikia dievukus drožti, – kalbėjo Raimundas, jaunystėje baigęs miškininkystės mokslus. – Prie medžio „prilipau“ ir dabar ąžuolus, jų medieną pažįstu geriau negu kitas girininkas.“

Pastačius kryžių klaidinga manyti, esą jei jau dirbinys iš ąžuolo, tai jis stovės kone amžinai. Seniau, kai žiemos buvo šaltos, užšaldavo lapkritį, o atleisdavo kovą, kryžius lauke išstovėdavo apie šimtą metų. „O dabar gruodį kiek kartų lijo?! Apsninga, sniegas nutirpsta. Į kryžių smelkiasi drėgmė, jis pelija, pamažu nepastebimai yra. Kai dabartinės žiemos tokios permainingos, neprižiūrimas kryžius per 30 metų supus, – pabrėžė R. Blažaitis. – Jeigu bus prižiūrėtas, jis gali išstovėti 50–80 metų. Kas kokie 5 metai kryžių būtinai reikia padažyti, lakuoti.“

Alvito, Keturvalakių kryžiuose meistras virš kryžmos sugalvojo įtaisyti skardą. Jei nežinai, tai iš tolo jos nelabai nė matysi, tačiau metalinė juosta saugo kryžmą ir spindulius, nes būtent nuo jų kryžius pradeda pūti. „Mano pirmas medžio skulptūros mokytojas Algimantas Sakalauskas mokė jokiu būdu ant kryžių, skulptūrų „šulinių“ nepridaryti. Dirbi ir įsivaizduoji, kur ant kryžiaus prisnigs, prilis, – kažkada gautas pamokas tebeprisimena aukso vainiko nusipelnęs tautodailininkas. – Darai kryžių ir reikia galvoti, kas su juo bus, kai praeis 10–20 metų.“




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Socialinės paramos, sveikatos priežiūros srityse darbų netrūksta
* Policija vagis gaudo trigubai geriau
* Pacientai dažnai antibiotikais gydosi patys
Laikraštis leidžiamas antradieniais, ketvirtadieniais
ir šeštadieniais.






Apklausa


Ar pasidavėte šiemetinei grybavimo karštinei?
Grybavau jau kelis kartus.
Grybavau tik kartą.
Grybaučiau, bet neturiu laiko.
Grybauti nemėgstu.
Grybų nusiperku turguje.



Kalbos patarimai

Kaip vertinami dūriniai su dėmeniu savi-?
Su įvardiniu dėmeniu savi- gali būti jungiami nepriešdėliniai veiksmažodinės kilmės vediniai, pvz.: savigyda, saviauka, savieiga. Todėl ne saviįtaiga, o savitaiga, ne savipagalba, o savigalba ir pan.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: santaka.vlk@is.lt

© 2005-2017 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas