„Santaka“ / Religinio paveldo muziejuje saugo tikėjimą ir meilę

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-12-21 16:38

Dalinkitės:  


Gižų parapijos klebonas Virginijus Vaitkus religinės temos dailės kūrinius, liturginius rūbus ir reikmenis brangina kaip jų kūrėjų tikėjimo Dievu išraišką.

Autorės nuotr.


Religinio paveldo muziejuje saugo tikėjimą ir meilę

Renata VITKAUSKIENĖ

Gižų Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas Virginijus VAITKUS pakvietė pasikalbėti apie tikėjimą, darbus ir ... daiktus. Apie ypatingus daiktus, kurie, pagarbiai saugomi bažnyčioje, religinio paveldo muziejuje, liudija žmonių meilę, tikėjimą ir viltį.

– Mylėdamas meną, grožį ir klebonaudamas Gižų parapijoje neabejotinai turtinate bažnyčią bei tikinčiuosius. Juk tikrai ne be klebono pastangų bažnyčioje atsirado religinio paveldo muziejus.

– Gižų parapija labai įdomi savo dvasine istorija ir jos palikimu. Itin reikšminga, kad 1922–1930 m. čia yra veikusi kunigų seminarija, o tai lėmė parapijos dvasinį klestėjimą. Seminarijoje profesoriavo tokios ryškios asmenybės kaip vyskupai Vincentas Borisevičius, Vincetas Brizgys ir kt., mokėsi vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina. Eidami į bažnyčią žmonės susitikdavo su profesoriais, vyskupais, klierikais, sykiu melsdavosi. Šios didžios asmenybės tarytum „pripildydavo“ vietovę. Dvasinis paveldas yra atėjęs iš seno. Galvojau, kad jį reikia kažkaip užfiksuoti.

Bažnyčioje radau daug gražių dalykų. Jie liudija praeityje buvusį tikėjimą, savotišką atsidavimą bažnyčiai, didelį pamaldumą. Surinkdamas, kas liko iš senų laikų, aš tarsi užfiksavau tikrą, gyvą, dvasingą paveldą. Sudėjau daiktus, liturginius rūbus, knygas... Kai kurios – iš praeito šimtmečio, kai lietuvių kalba dar nebuvo galutinai susiformavusi. Žmonės iš jų giedodavo, melsdavosi pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai.

Klebono vaidmuo yra tikėjimą – žmonių viltį, meilę Dievui ir artimui – padaryti regimą, apčiuopiamą. Jeigu vyras drožė kryžių, moteris rado laiko siuvinėti bažnytinius rūbus, vadinasi, jie savyje turėjo meilę Dievui, žmonėms, bažnyčiai.

Taip ir gimė muziejukas zakristijos antrajame aukšte. Daugiausia čia dirbo parapijiečiai, aš tik idėją jiems daviau, pamatęs, kokių vertingų senovinių daiktų esama bažnyčioje. Žmonės triūsė, rinko, kalė, šlavė, grandė nuo baldų jų grožį slėpusius dažus, aliejumi tepė senus paveikslus, kad šie visai nesutrūnytų, kad lino drobė netrūkinėtų.

– Su tokia šiluma, entuziazmu rodote liturginius rūbus, paveikslus, senovinius baldus, sklaidote bažnytines knygas. Tikriausiai Jums šitie dalykai yra labai arti širdies?


– Man ne patys daiktai arti širdies. Arti širdies ta meilė, su kuria jie buvo daromi, tas pasiaukojimas, atsidavimas bažnyčiai.

Kiek pastangų įdėdavo leidyklos! Kokius šedevrus sukurdavo! Knyga, išleista beveik prieš šimtą metų, mėtėsi drėgmėje, šaltyje, pelėsyje, o kai išvalėme, sutvarkėme, žiūriu, kad iliustracijos nė kiek nepraradusios kokybės.

Žvelgdamas į kunigo aprangą žmogus ne visada gali iškart pastebėti, kiek į drabužį įdėta darbo, meilės... Kai nuvedu į muziejuką parapijiečius, svečius, kai atskirai parodau liturginio rūbo pasiaukojamą siuvinėjimą, pakomentuoju, kad čia – tiesiog stebuklas, tada žmonės pradeda reaguoti. Kiek ten paaukota laiko, kiek žmogus dirbdamas sudėjo tikėjimo Dievu, kiek vilties, kiek jausmo!

Tas mane labai žavi, tiesiog jaučiu ir išgyvenu kažkieno įdėtą meilę, nes žinau, kad žmogus darbą darė nesitikėdamas, jog jam bus atsidėkota, atlyginta... Būtent tas man ir „degina“ širdį. Šitie seni daiktai ir yra gražiausias tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas. Per žmonių širdis, per žmonių darbą ir pasiaukojimą Dievas yra su mumis.

Muziejaus eksponatai – gražus liudijimas, kad praeity mes buvome labai ištikimi Dievui, bažnyčiai ir kad dabar nereikėtų viso to nuvertinti, gyventi be tikėjimo, Kalėdas paversti tik dovanėlių pasidalijimo apeiga, prisivalgymo vakaru.

– Kur link kreiptumėte žmonių, laukiančių Kalėdų, mintis?


– Kokia begalinė šventė yra Kalėdos! Kalėdos yra gyvojo Dievo atėjimas pas mus, į mūsų prigimtį. Be jo mes šiandien nebūtume tokie. Dievas negalėjo gyventi be mūsų. Jam reikėjo žmogaus, Dievas jį sukūrė, atėjo su mumis pabūti kaip draugas, kaip brolis, atėjo patarti, kad nepraleistume savo gyvenimo tuščiai, o investuotume į gėrį, tiesą, į laisvę...

Mes juk negalime gyventi vienas be kito. Ir parapijiečiams aš vis kartoju mintį, kad be jų aš esu niekas. Kalėdos mums duoda džiaugsmą, kad mes išmokstame būti sykiu, kartu daryti mūsų dvasinį augimą, vystymąsi lemiančius darbus: kultūrinius renginius, bažnyčios, bendruomenės šventes.

Man norisi priminti, kad žmogus gali būti viltingas, gali būti gailestingas, tada taip nesklinda blogis. Manau, kad praeityje žmonės buvo pagarbesni negu šiandieną. Jeigu mokėtume atleisti vienas kitam, dovanotume ir nebeneštume blogio toliau, nekeltume kovos, galbūt blogis taip nesklistų.

Kai per mišias vieni kitiems linkime ramybės ir spaudžiame ranką, paraginu, kad šeimos nariai pabučiuotų vienas kitą: vyras – žmoną, tėvai – savo vaikus. Juk artimo žmogaus bučinys, prisilietimas teikia ramybės. Jaunesnės šeimos mane jau išgirsta.

Beje, praeitą sekmadienį bažnyčioje pradėjome tokią naują praktiką. Kai pasibaigia mišios, kviečiu žmones pasisukti į vieną pusę, į kitą ir nusišypsoti tiems, kurie meldėsi šalia.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas