„Santaka“ / Gediminas Girdauskas: visas rajonas gyvendavo krepšiniu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-12-09 15:14

Dalinkitės:  


Gediminas Girdauskas ir dabar dažnai keliauja pasižiūrėti krepšinio pirmenybių kovų.

Autoriaus nuotr.


Gediminas Girdauskas: visas rajonas gyvendavo krepšiniu

Andrius GRYGELAITIS

Gediminą Girdauską rajono gyventojai pažįsta kaip ilgametį sporto mokyklos direktorių. Vis dėlto tikrai ne visi žino, kad būtent jo iniciatyva pradėtos rengti šiemet šešiasdešimtmetį mininčios ir itin didelio populiarumo sulaukiančios rajono krepšinio pirmenybės „Santakos“ laikraščio taurėms laimėti.


Trūko varžybų


Buvo 1958 m. Tuometės Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas G. Girdauskas dažnai sportuodavo su draugais krepšinio aikštelėje prie dabartinės „Ąžuolo“ progimnazijos. Su bendraminčiais jis neretai pasikalbėdavo, kad būtų gerai, jei rajone vyktų kokios oficialios krepšinio varžybos. Tuomet vienintelė galimybė išbandyti savo jėgas su priešininkais oficialiuose susitikimuose buvo mokyklų tarpklasinės rungtynės.

„Žaidžiančiųjų buvo daug, tačiau joks turnyras nevyko. Buvau labai aktyvus ir nebijantis ko nors imtis. Galbūt dėl to mane pasikvietė tuometis sporto komiteto pirmininkas Bronius Silvestraitis, „Nemuno“ komiteto pirmininkas Vytautas Žukauskas bei „Pergalės“ laikraščio atsakingasis sekretorius Romualdas Dačinskas. Jie mane įkalbėjo organizuoti krepšinio pirmenybes“, – prisiminė ilgametis sporto mokyklos direktorius.

Pirmas turnyras sulaukė didelio populiarumo. Jį laimėjo Pilviškių krašto krepšininkai. Apskritai, pasak G. Girdausko, pilviškiečiai ilgą laiką diktavo rajono krepšinio madas ir buvo vieni stipriausių rajone. Tuo metu jų komandoje rungtyniavo itin talentingi ir išskirtiniai sportininkai: Gražvildas Tysliava, broliai Albinas ir Algimantas Gilaičiai, Kirvelaitis ir kt. Nuo 1960 m. turnyre pradėjus žaisti merginoms, pilviškietės taip pat neatsiliko nuo vaikinų ir visoms varžovėms buvo itin sunkiai įkandamas riešutas.


Darbdavių nuolaidos


Dėl itin didelio populiarumo antraisiais metais nuspręsta vietoj vieno turnyro rengti du – rudenį ir pavasarį. Tiesa, pavasarinis turnyras nepasiteisino, jam stigo finansavimo, todėl jau 1960 m. vėl liko tik vienos varžybos. G. Girdauskas pasakojo, kad komandos per savaitę sužaisdavo 2–3 susitikimus, o pats turnyras truko apie du mėnesius.

„Tuos porą mėnesių visi rajone gyveno krepšiniu. Užimtumas būdavo itin didelis. Vos ne kiekvieną pertrauką bėgdavau prie telefono, derindavau rungtynių laiką, kitus niuansus. Salėse žmonių netrūkdavo. Dažniausiai rungtynės vykdavo Pilviškiuose arba Vilkaviškio siuvimo fabriko salėje. Sukviesti komandas nebūdavo sunku. Kaimuose būdavo žmonės, atsakingi už kūno kultūrą, jie ir surinkdavo ekipas. Gal tik pirmaisiais metais buvo kiek daugiau vargo. Kiekvienai darbovietei buvo prestižo reikalas turėti savo komandą. Moksleivių kolektyvai paprastai varžydavosi dieną, suaugusiųjų – vakare. Tačiau iš darbų išleisdavo visus sportininkus, jei tik jiems reikėdavo žaisti“, – pasakojo G. Girdauskas.


Be nesklandumų


Lygiai pusę – trisdešimt – pirmenybių organizavęs ir jų vyriausiuoju teisėju dirbęs G. Girdauskas teigė, kad per visus tuos metus didelių nesklandumų išvengti pavyko. Teisėjų, priešingai nei yra dabar, niekada netrūko, vos ne kiekvienoje komandoje buvo galinčiųjų ir norinčiųjų teisėjauti. Už vienas rungtynes teisėjai gaudavo rublį. Be to, žaidėjai irgi buvo klusnesni, nepuldavo ginčytis dėl kiekvieno abejotino epizodo. Be G. Girdausko, dažniausiai pirmenybėse teisėjavo Jonas Ciganas, Vytautas Garbaravičius, Vytautas Montvila, Albinas Gilaitis, G. Tysliava, Juozas Murinas, Vytautas Miknevičius ir kt.

„Aš ne tik organizavau turnyrą ir jame teisėjavau, bet ir žaidžiau. Manau, kad dabar žaidžiama per daug „kietai“ ir teisėjai tą toleruoja. Aš pražangas fiksuočiau dažniau“, – šypsojosi pašnekovas.

Jis prisiminė, kad vienintelė, tiesa, nedažna, problema organizuojant turnyrus būdavo išsiaiškinti, kurios komandos turi vadinamuosius legionierius. Tais laikais pirmenybėse galėdavo dalyvauti tik mūsų rajono gyventojai, tačiau kai kurios ekipos vis tiek mėgindavo pasikviesti žaidėjų iš kitų kraštų. Dažniausiai taip elgdavosi Kudirkos Naumiesčio pusėje susibūrusios komandos. Tiesa, pažeidėjai anksčiau ar vėliau vis tiek būdavo išaiškinami.


Aukštaūgiai – privalomi


G. Girdauskas ir dabar neretai ateina pasižiūrėti rajono krepšinio pirmenybių kovų. Jis stebisi, kad šiais laikais žaidimas dažniausiai strateguojamas per mažus žaidėjus, o seniau kiekvienai komandai būdavo tiesiog privalu turėti kuo daugiau aukštaūgių. Tiesa, pats G. Girdauskas buvo netipiškas tų laikų žaidėjas – mažas, bet greitas ir labai taiklus.

„Turėjome labai stiprią „Švietimo“ komandą. Pas mus žaisdavo Antanas Buzaitis, J. Ciganas, Edmundas Puskunigis, Justinas Šačkus, Nastas Česnavičius, Vytautas Montvila, V. Garbaravičius, Romas Ascila ir kiti. Pirmenybes buvome laimėję gal 12–13 kartų iš eilės. Aš pats buvau gana rezultatyvus žaidėjas. Pamenu, Jonas arba Edmundas atkovodavo kamuolį ir mesdavo jį man per visą aikštę, nes aš jau būdavau prie varžovų krepšio nubėgęs. Tais laikais komandos nebūdavo tokios rezultatyvios kaip dabar. Retai kada viršydavome 60 taškų ribą“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.


Smagiausios akimirkos


Jis prisiminė ir dar vieną linksmą istoriją. Kartą rungtynėse prieš Kybartų ekipą jį „dengė“ J. Murinas. Du kartus pastarajam dar nespėjus susivokti G. Girdauskas įmetė tolimą metimą, vos peržengęs vidurio liniją. Tuomet J. Murinas šyptelėjo, kad tai buvo tik atsitiktinumas ir liepė G. Girdauskui dar sykį mesti visiškai nedengiamam. Metimas vėl buvo tikslus. Po jo kybartietis savo varžovo daugiau jau nepalikdavo laisvo. Tiesa, tada dar nebuvo trijų taškų vertės metimo.

Kalbėdamas apie labiausiai įsiminusius žaidėjus G. Girdauskas išskyrė dabar pirmenybėms teisėjaujantį Raimundą Girniukaitį. Anot jo, tai buvo išskirtinis, puikios reakcijos, greitas, sumanus žaidėjas, kuris priešininkų komandą galėdavo įvairiais būdais varyti į neviltį. Iš merginų pašnekovas išskyrė Vidą Vaičaitytę-Janulaitienę. Iš pradžių ji pirmenybes padėjo laimėti Pilviškių komandai, vėliau, persikėlusi į Vilkaviškį, čia ilgus metus dominavo su „Rajkoopsąjungos“ ekipa.

„Stiprios komandos būdavo ne vien Pilviškiuose ir Vilkaviškyje. Ilgai stiprūs žaidėjai rungtyniavo Virbalyje ir Kybartuose, kur pirmaisiais smuikais griežė J. Murinas ir Antanas Žakas. Smagūs laikai buvo“, – šypsojosi G. Girdauskas.

Suorganizavęs trisdešimtąjį turnyrą jis visas vadžias perdavė savo sūnui Gintautui. Jis taip pat ne vienus metus buvo atsakingas už sklandų turnyrą, kaip ir tėvas, ne tik vadovavo, bet ir žaidė pirmenybėse ir netgi buvo tapęs rezultatyviausiu žaidėju.


Futbolas ir kortos


Prisimindamas praeitį G. Girdauskas negalėjo nepaminėti futbolo. Tai dar viena neatsiejama jo gyvenimo dalis.

Jam net buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos futbolo trenerio vardas. Buvęs sporto mokyklos vadovas ne tik treniruodavo kitus futbolininkus, bet ir pats žaidė, netgi teisėjaudavo šalies aukščiausiosios lygos rungtynėse.

„Prisimenu linksmą kuriozą. Buvau išsisukęs koją. Į varžybas atvykau pasiramsčiuodamas lazda, atsisėdau į tribūnas. Žaisti neketinau. Treneris priėjo prie manęs ir liepė rengtis, nes trūko vieno žmogaus. Tada pastatė mane gynyboje. Beveik visas rungtynes prastovėjau, nes pajudėti sunkiai begalėjau, tačiau tą susitikimą vis tiek sugebėjome laimėti 1:0“, – su šypsena prisiminė pašnekovas.

Jo atstovaujama „Metalo“ komanda ne kartą laimėjo rajono futbolo pirmenybes, „Nemuno“ pirmenybėse buvo pakilusi iki antros vietos, o šalies čempionatuose kelis sykius yra pavykę užimti aukštas 5–6 vietas.

G. Girdauską visą gyvenimą lydėjo sportas ir azartas. Jis ir dabar dažnai išeina pasivaikščioti, o su bendraminčiais J. Šačkumi, R. Ascila ir Edmundu Monkevičiumi nuolat renkasi žaisti kortomis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas