„Santaka“ / Jonas Basanavičius – tautosakos rinkėjas ir tyrėjas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-11-23 16:30

Dalinkitės:  


Jonas Basanavičius darbuodamasis tautosakos baruose nuveikė didžiulį darbą ir moksliniu, ir kultūriniu, ir visuomeniniu požiūriu.

Jonas Basanavičius – tautosakos rinkėjas ir tyrėjas

Pabaiga. Spausdinta Nr. 135



Pradėjo nuo dainų


J. Basanavičius labai vertino liaudies dainas, dažnai pabrėždavo būtinumą jas rinkti. Ir pats tautosakos rinkėjo kelią pradėjo nuo jų užrašinėjimo. Rašė daugiausia girdėtas iš motinos Marijos ir merginų, tarnavusių pas jo tėvus. Studijuodamas Maskvos universitete, per atostogas irgi rinkęs tautosaką – tada jau ne tik dainas, bet ir priežodžius, mįsles, kitką... Pats mėgo dainuoti, turėjo gražų balsą. Vaikystėje rytais su namiškiais giedodavęs iš kantičkų (giesmynų).

1902 metais leidėjams J. Basanavičius pateikė dvitomį, pavadintą „Ožkabalių dainos“. Jame – net 97 jo paties užrašytos dainos iš 420 įdėtų į rinkinį. Kitas užrašė jo brolis Vincas (138) ir Vincas Vaičaitis (182) – talkininkas, apie kurį beveik nieko nežinoma. Dainų buvo užrašyti tik žodiniai tekstai, nes melodijų nė vienas iš to trejeto negalėjo užrašyti. Bet greitai po knygų pasirodymo iš užsienio studijų (mokėsi Romos ir Fribūro universitetuose) grįžo ir Liubavo kunigu tapo Jurgis Narjauskas, vėliau nemažai nuveikęs lietuvių kultūrai. Jis užrašė iš tų pačių dainininkių, o kurias dainas pats mokėjo – „iš savęs“ arti 200 dainų melodijų. Jos, išsaugotos Lietuvių tautosakos rankraštyne, irgi buvo įdėtos į „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ leidinį, ir tai labai padidino jo vertę: susidarė sau lygaus neturintis viename kaime užrašytų dainų rinkinys.

Pats J. Basanavičius liaudies dainas pradėjo užrašinėti dar mokydamasis Marijampolės gimnazijoje. Mūsų laikus pasiekė trys paauglio ir jaunuolio ranka rašyti pluoštai – jų medžiaga ir pateko į dvitomį. Po daugiau kaip keturių dešimtmečių, jau sugrįžęs į Lietuvą ir spėjęs veikliai pasireikšti krašto visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, tautosakos rinkėjas vėl imasi patsai užrašyti liaudies dainas – tiesa, tai daro laisvalaikiu ir trumpą laiką, ilsėdamasis Garliavoje pas studijų draugą ir gerą bičiulį Kazį Aglinską. 1909 metų spalio pradžioje J. Basanavičius Lietuvių mokslo draugijai iš Vokietijos parveža to meto technikos naujovę – fonografą, t. y. aparatą, adatėle įrašantį garsą į besisukantį volelį. Nuo tada juo Garliavoje iš gerų dainininkių vėl prirašo liaudies dainų. Visomis šiomis rankraščiais išlikusiomis dainomis pradedamas naujai sudarytas „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomas – „Įvairi tautosaka iš rinkinių“. Į jį sudėta ir kita J. Basanavičiaus surinkta tautosaka, nepatekusi į stambiuosius jo rinkinius: jo dar gimnazijoje mokantis užrašytos mįslės, pluoštelis patarlių, gamtos garsų pamėgdžiojimų, didžiulis pluoštas raudų, spausdintų jo įkurtos Lietuvių mokslo draugijos leidinyje „Lietuvių tauta“. Tome atskirą padalą sudaro įvairios žinios, pasakojimai ir anekdotai apie kunigą ir poetą Antaną Strazdą. Pabaigoje – J. Basanavičiaus parengta knygutė „Medega mūsų vaistinykystai“, kur sudėta tai, ką jis išgirdęs iš žmonių pasakojimų (kartu ir pafantazuojant) apie ligas: jų pavadinimus, požymius, eigą, gydymą.

Burtai, prietarai, liaudies medicina


Margas išėjo paskutinis, dvyliktasis, leidinio tomas „Juodoji knyga“, skirtas tautosakos tekstams. Taip J.Basanavičius buvo pavadinęs didžiulį įvairaus formato lapų, lapelių, skiautelių ir kortelių aplanką, į kurį sudėjęs įvairiausius burtus bei prietarus, tikėjimus, užkalbėjimus, oro spėjimus, liaudiškus gydymus ir tarp jų įsitarpavusias sakmes, maldeles, giesmes, kitą panašią medžiagą. Tarp trumpučių tekstų randame ir papasakojimų, susijusių su burtais bei prietarais, daugiausia – apie asmenis, mokančius burtininkauti. Sistemiškai sutvarkytas aplankas gautas iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, kuri specialiai domėjosi liaudies medicina, be to, nusimanė ir tikrojoje medicinoje, nes jos tėvas, bendravęs su J. Basanavičiumi, žinojo daugybę liaudies medicinoje vartotų gydymo būdų.



Susiejo su Balkanais ir Mažąja Azija


Paskutinieji „Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos“ tomai skirti tyrinėjimams, paremtiems tautosakos medžiaga. Tryliktas tomas apima didžiulę J. Basanavičiaus studiją „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ – tokią, kokios ligi tol lietuvių folkloristikoje nėra buvę. Joje, kaip pažymi tomo įvadiniame žodyje Leonardas Sauka, atsiskleidžia labai įvairus pasakų personažo liūto paveikslas. Vienur jis labai drąsus, bet žmogus šį žvėrį apgauna. Kitur – menkutis, drebantis prieš ugnį pasaga skeliantį arklį. Dar kitur liūtas pavaizduotas kaip nemaršus, ilgai prisimenantis piktą žodį. Pasakos apie liūtus yra geriausiai ir gausiausiai išlikusios Lietuvoje, kitų tautų analogiškos pasakos negali su jomis lygintis nei skaičiumi, nei motyvų įvairumu. Ir čia autorius daro išvadą, jog senovės lietuviai gyvenę kraštuose, kur liūtai veisęsi, taigi – Mažojoje Azijoje. Pasiremia ir mūsų dainomis, kuriose, pasak jo, minimi ir pietų krašto augalai: alyvos medžiai, vynuogės, rožės, lelijos. Šitaip J. Basanavičius grindžia savo susikurtą teoriją, esą lietuviai yra kilę iš Balkanų pusiasalyje ir Mažojoje Azijoje dar gerokai prieš Kristų gyvenusių trakų bei frigų. Kiek joje esama tiesos, dabar, galima sakyti, yra išaiškėję, bet J. Basanavičiaus samprotavimai ir kitokie mėginimai grįsti šią teoriją nesumenkina knygos pažintinės reikšmės.

O paskutiniuose tomuose sudėti darbai apie tautosaką ir mitinius vaizdinius. Keturioliktame tome skelbiami straipsniai ir studijos, penkioliktame – smulkūs rašiniai, recenzijos, laiškai, taip pat su tautosaka susijusios ištraukos iš jo autobiografijos ir užrašų knygučių.

Tautosaka J. Basanavičiui pirmiausia yra reikšmingas šaltinis lietuvių tautos praeičiai pažinti. Vien lietuviška medžiaga remiantis į ją gilinamasi studijose „Ką lietuvių dainos žino iš Lietuvos ir kitų kraštų geografijos bei etnografijos“ ir „Vilnius lietuvių dainose“. Dainose surandama daugybė tikrovės atspindžių, aiškinamasi, kada ir kaip galėję atsirasti kai kurie dainų vaizdai. O daugumoje rašinių J. Basanavičius ieško atitikmenų lietuvių dainų ir pasakų, sakmių vaizdams, įvaizdžiams, taip pat mitiniams vaizdiniams bei personažams kitų tautų folklore, senųjų kultūrų liekanose.

Svarbiausias šių J. Basanavičiaus darbų bruožas – siekimas susieti lietuvių tautosaką ir jai artimus kultūros klodus su Balkanų pusiasalio bei Mažosios Azijos gyventojų istorijos ir kultūros realijomis, irgi siekiant pagrįsti savo susikurtą trakų-frigų teoriją. Antai, remdamasis dainų citatomis, J. Basanavičius įtikinėja, kad dainose minimi aukšti kalneliai – tai Karpatų ir Balkanų kalnai, o iš jų matomos jūros marios – tai Egėjo ir Juodoji jūra. Ir pati tikrovė jam tarsi pateikia gyvų įrodymų. Savo autobiografijoje J. Basanavičius rašo, kad, gyvendamas Bulgarijoje, kartą išgirdo, kaip merginos, grįždamos iš lauko darbų su kviečių vainikais, dainavo „ypatingas daineles“ ta pačia gaida, kaip ir lietuvių rugiapjūtės daina „Vai tu rugeli“, ir jis stebėjęsis, „iš kur po mano langu atsirado tos lietuviškos dainos aidas“, – o tai esąs bendrų trakų ir lietuvių laikų protėvių palikimas.



Tautiškumo ištakos – tėviškėje


Vaizdą apie J. Basanavičiaus tautosakinę veiklą gerokai praplečia XIV tome pateiktos ištraukos iš jo autobiografijos. Vieni jose pateikti faktai yra paprasti nusakymai, kiti – emocijų pagyvinti aprašymai. Iš jų sužinome kad ir tai, jog jau gimtinėje, Ožkabaliuose, formavosi garsaus kraštiečio tautiniai jausmai, meilė senajam palikimui ir tradicijoms. Iš tėvo, teisingo ir savo kampe „godojamo“ žmogaus, jis girdėjo daug atsitikimų iš praeities, tėvas sūnaus širdyje „įgaivino meilę į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę“. Vaikystėje Jonuko širdį traukė piliakalniai, ypač tas, stūksantis „neišpasakytai dailioje, ramioje vietoje ant daubos kranto palei Aistos upę“. Prie šio ir aplinkinių kalnų, kaip pats teigia, „galiu drąsiai sakyti, susitvirtino mano lietuviškumas“. „Ypač tautos praeitis, kurios pažinimui jau nemažai laiko buvau pašventęs, ir mediku tapus man iš galvos išeiti negalėjo. Darbus laboratorijoj ir klinikoj atlikęs, aš ir vėliau dar vis triūsiausi neretai bibliotekose, ką tik įgriebdamas apie Lietuvą skaitydamas“, – šitaip J. Basanavičius tarsi apibendrina tai, kas jį įkvėpė visą gyvenimą darbuotis tautos labui.

Visa tai, ką J. Basanavičius nuveikė darbuodamasis tautosakos baruose, – ir jo sukaupta tautosaka, ir ja remti rašiniai, – aiškiai parodo, kokį didžiulį darbą ir moksliniu, ir kultūriniu, ir visuomeniniu požiūriu nuveikė šis nepaprastai veiklus žmogus šioje vienoje iš daugelio jo pasirinktų veiklos sričių.



Kostas Algirdas ALEKSYNAS

Valstybinės J. Basanavičiaus premijos laureatas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas