Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-09-08 15:00

---

Piliakalnių piliakalnyje (Bartninkų sen.) turistų patogumui įrengtas patogus lankymo takas.
Juozo LUKOŠEVIČIAUS nuotr.

Prie Piliakalnių piliakalnio prieš keturis šimtmečius kūrėsi kaimai

Istoriniai šaltiniai byloja

Archeologų nuomone, m. e. I tūkstantmečio viduryje kairiajame Aistos upelio krante buvo jotvingių gyvenvietė. „Tarp priešpilio pylimo ir piliakalnio, taip pat laukuose į vakarus nuo priešpilio daug buvusių sodybų liekanų: puodų šukių, degėsių, akmens grindinių,“ – rašoma knygoje „Panemunių dzūkai“ (Vilnius, 1970 m., psl. 22).

Kovų su kryžiuočiais metu gyvenvietės teritorijoje buvo supiltas galingas pylimas, sustiprintos gynybinės sienos, pastatyta pilis. Apie tai byloja iki šių dienų gerai išsilaikę Piliakalnių piliakalnio įtvirtinimai, rusvi sudegusio molio lopinėliai ir tamsios degėsių dėmės. 1961 m. P.Kulikausko ir A.Merkevičiaus vadovaujama archeologų ekspedicija nustatė, kad XIV–XV a. gyventojai apleido piliakalnį ir šalimais buvusią gyvenvietę (P.Kulikauskas, „Jotvingių pėdsakais“, „Mokslas ir gyvenimas“, 1965 m., Nr. 3 (90). Pasitraukus gyventojams, teritorija apžėlė miškais.

XVI a. pab. – XVII a. pr. prasidėjo Užnemunės kolonizacija. Kolonistai kirto Darsuniškio, Birštono, Punios ir Alytaus girias. Sukultūrinto dirvožemio plotai tapo dirbamais laukais ir besikuriančių gyvenviečių užuomazgomis. Piliakalnių apylinkės kaimai priklausė Alytaus ekonomijos Karalkrėslio valsčiaus Naujininkų vaitystei.

Mokėjo pinigais ir natūra

Karalkrėslio dvaras neturėjo dirbamų laukų. Valstiečiai buvo laisvi nuo lažo dvaro duoklininkai. Už skirtos žemės sklypus, priklausomai nuo jų dirvožemio kokybės, dvarui mokėjo žemės rentos mokestį pinigais ir natūra. Lažiniai valstiečiai už vieną valaką (21,37 ha) žemės mokėjo nuo 7 iki 9 kapų (60 lietuviškų grašių) pinigais, įskaitant žąsį, dvi vištas ir 20 kiaušinių, činšininkai (laisvieji žemdirbiai) – 5–9 kapų. Natūrinę duoklę sudarė dėkla (nustatyto dydžio grūdų duoklė dvarui, kaip sudėtinė žemės rentos mokesčio dalis rugiais ir miežiais). Pavyzdžiui, 1649 m. Bartininkų kaimo valstiečiai už vieną valaką žemės Karalkrėslio dvarui duodavo vieną saiką (solianką – 0,25 Vilniaus statinės) rugių ir 8 kapas (480 lietuviškų grašių) pinigais. Dvaro administracija kartą per metus valstiečius išsiųsdavo su pastote į Vilnių, Kauną arba Karaliaučių (dabartinį Kaliningradą). Valsčius iš miško parveždavo dvarui 4 vežimus malkų ir kas savaitę nakties sargybai atsiųsdavo po du valstiečius. Dvaro aprūpinimas kuru ir nakties sargybiniais buvo paskirstytas tarp dvarui pavaldžių kaimų. Apie tai rašoma J.Totoraičio „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“ (I t., Kaunas, 1938 m., psl. 302, 556).

Be minėtų mokesčių ir prievolių, valstiečiai mokėjo hibernos mokestį krašto apsaugos ir kariuomenės išlaikymo reikalams.



Valstiečiai nuskurdo

XVI a. pab. – XVII a. pr. Lietuvoje prasidėjo ekonominė suirutė. Šalies teritoriją niokojo ilgalaikiai karai, didikų tarpusavio rietenos. Nederliaus metai ir ligų epidemijos nuskurdino valstiečius. Jie nepajėgė apdirbti turimos žemės sklypų, mokėti mokesčių ir natūrinės duoklės. Kaimuose sumažėjo gyventojų, didėjo nedirbamų laukų plotai. Vinkšnupiuose iš 13 valakų bendro kaimo ploto dirvonavo 9,5 valako. Trys vietiniai kaimo valstiečiai tesinaudojo nuo 2/3 iki 0,25 valako žemės. Vilkabaliuose iš 10 valakų bendro ploto dirvonavo 6,25 valako. Trys kaimo valstiečiai ardavo tik po 0,75 valako žemės.

Keletą pusiau apgyventų kaimų išsinuomojo 38 asmenys, už kiekvieną valaką sumokėję po vieną auksiną (30–35 grašius). Vinkšnupių kaime už tris apgyventus sklypus nuomininkas sumokėjo 21 auksiną ir 20 skatikų (lenkiško ir rusiško grašio pavadinimas), Piliakalnių kaime už 5 apgyventus sklypus – 28 auksinus ir 15 skatikų.

1738 m. inventoriuje Jonas Bronisz Makowski rašė, kad Piliakalnių kaime gyveno tik vienas vietinis baudžiauninkas ir mokėjo 11 auksinų hibernos. Rasių kaime gyveno keturi vietiniai ir du atvykę baudžiauninkai. Jie mokėjo 20 auksinų čyzės (žemės rentos mokestį). Karališkųjų žemių nuomininkai apleistuose kaimuose apgyvendindavo atvykėlius. Suteikdami jiems materialinę paramą, apsirūpindavo darbininkais. Pašeimenių tenuto (dvarelio) valdytojas Mykolas Dylevskis įkurdino du baudžiauninkus ir septynis daržininkus. Davė jiems jaučius ir arklius. Dvi dienas per savaitę jie turėjo atlikinėti baudžiavą. Devyni vietiniai valstiečiai, naudojęsi po 0,25 valako žemės, rentos mokesčio (činšo) nemokėjo.

Užplūdo kolonistai

1765 m. Lietuvos valstybės iždo valdytojas, Gardino seniūnas Antanas Tyzenhauzas pradėjo vykdyti valstybinių dvarų ūkio pertvarkymą, baudžiavinių valstiečių išnaudojimo stiprinimą. Atkurdamas palivarkus (dvarų ūkinius padalinius), steigdamas naujus dvarus, jis tikėjosi padidinti valstybės iždo pajamas. 1772–1785 m. jo iniciatyva Karalkrėslio valsčiuje, prie Bartininkų kaimo, išaugo Bartininkų dvaras su gelumbės ir geležies apdirbimo dirbtuvėmis.

Karališkųjų žemių nuomininkai, sekdami A.Tyzenhauzo pavyzdžiu, steigė privačius ir plėtė turimus dvarelius. Šiuo laikotarpiu greta žinomo Rasių dvarelio turėjo vykti permainos Piliakalnių, Vilkabalių ir Vinkšnupių dvarų sodybose.

XVIII a. pab., žlugus Žečpospolitai, Karalkrėslio valsčius ir dvaras neteko administracinės reikšmės. Užnemunė pateko į Prūsijos sudarytą Naujųjų Rytų Prūsijos provinciją su joje galiojančiais Visuotinio Žemės Teisyno Prūsijos valstybėms įstatymais. Į Užnemunę iš Viurtenbergo, Badeno, Pfalco ir kitų provincijų plūstelėjo Prūsijos kolonistai. Prūsijos valdžia jiems skyrė geresnės žemės sklypus ir trejiems metams atleido nuo bet kokių mokesčių. Sumokėjo persikėlimo išlaidas. Vietinių gyventojų atžvilgiu jie pasijuto privilegijuotoje padėtyje (A. Janulaitis, „Užnemunė po Prūsais (1795–1807)“, Kaunas, 1926 m., psl. 70).



Sigitas ŠILEIKA



(Tęsinys kitame numeryje)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---