|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Išvažiavęs paskui savo meilę Ramūnas Tupčiauskas Latvijoje tapo mokslų daktaru.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Lana POVILAIKIENĖ
Mane visada nepaprastai žavėjo istorijos apie meilės emigrantus. Juk akivaizdu, kad meilė nugali visas kliūtis, kad gyvenimas tada tampa lengvas it pienės pūkas, kad tada galima, suglaudus pečius, kiauras dienas sėdėti, ir kad kiekvienas ramunės žiedas baigiasi „myli“ lapeliu. Savaime suprantama. Ir kaip čia be pelenės istorijos ir be laimingo bilieto išsiversi? Istorija, kurią noriu papasakoti, truputį kitokia, bet apie meilę, emigraciją, gėlių žiedus ir laimingą bilietą į Rygą tikrai bus.
Latvijoje gyvenantis mokslų daktaras Ramūnas Tupčiauskas gimė ir augo Vilkaviškyje, lankė tuomet S. Nėries vidurinę mokyklą ir net mokslus krimto toje pačioje klasėje kaip ir šio teksto autorė. Dėl to pokalbis buvo jaukus, šiltas ir labai bičiuliškas.
- Visos upės prasideda iš mažų versmių. Kokios versmės tave maitino, kur tavo pradžių pradžia?
- Manau, kad toji pradžia yra 1977 metų lapkričio 6-ąją, kai Vilkaviškyje profesionalaus vairuotojo Ramučio ir buhalterės Danutės Tupčiauskų šeimoje gimė trečias vaikas, bet pirmas ir paskutinis sūnus – pagrandukas. Augau prižiūrimas ir mylimas dviejų seserų – Linos ir Aušros. Taigi, pirmąjį išsilavinimą gavau savo šeimoje, po to buvau ugdomas ir prižiūrimas vaikų darželyje „Pasaka“. Devynias klases baigiau 1992 metais, Vilkaviškio S. Nėries mokykloje, ir iš karto įstojau į Marijampolės Statybininkų mokyklą. Po dviejų metų įgijau staliaus-betonuotojo profesiją ir pradėjau dirbti Vilkaviškio ligoninės techniniame skyriuje. Tuo metu Lietuvoje jau buvo vykdoma mokslo reforma, todėl įgijau tik profesiją, be vidurinio išsilavinimo.
Ilgainiui supratau, kad tik pagrindinio-profesinio išsilavinimo man negana, todėl 2000 m. baigiau Vilkaviškio Žiburio mokyklą ir sėkmingai įgijau vidurinį išsilavinimą. Reikia pasakyti, kad tuo metu jau buvau vedęs ir 12-ą klasę baigiau eksternu. Buvau nusprendęs dirbti ir rūpintis savo sukurtąja šeima. Bet, kai atvykau pasiimti brandos atestato, mokykloje „užkliuvo“ kvietimas studijuoti Kauno technologijų universiteto (KTU) Dizaino fakultete medienos gaminių dizainą ir technologijas. Labai patiko specialybė, todėl, gavęs žmonos pritarimą, ilgai nesvarsčiau ir 2001 m. įstojau, o 2006 m. įgijau inžinerijos bakalauro laipsnį.
Paklaustas, kaip atsidūrė Latvijoje ir kokiu tikslu, Ramūnas papasakojo, kad kartą išvyko su draugais autobusu į Prancūziją. Kelionės metu susipažino su Elžbieta iš Latvijos, ir, kai autobusas stovėjo Prahoje 8 valandas, prasidėjo jų romanas. Nuo to laiko ėmė lankytis Latvijoje – pas Elžbietą, kuri gyveno Rygoje.
- Iki tol niekada nebuvau buvęs nei Latvijoje, nei Rygoje, todėl galite įsivaizduoti, kaip žmogus pasikeičia, kai įsimyli. Reikia pasakyti, kad visi maniškiai labai priešinosi tokiai mano draugystei, bet aš, būdamas pilnametis, elgiausi pagal savo įsitikinimus. Atsimenu, mums susipažinus, man buvo iššūkis, kokia kalba bendrauti – rusų ar anglų, nes tuo metu mano šių kalbų praktinis lygmuo buvo vienodas, bet teoriškai daugiau žinojau rusų, todėl šia kalba ir bendraujame lig šiol.
Pažintį su žmona, pašnekovas vadina ypatinga. Būdamas paprastas suvalkietis, niekada net minties neturėjo išvažiuoti iš Vilkaviškio gyventi kitur, juo labiau dėl sužadėtinės! Kai tvirtai nusprendė susituokti, vaikino tėvams buvo šokas, o abi seserys ėmė rimtai su juo kalbėtis, norėdamos įsitikinti, ar jis elgiasi atsakingai. Persikraustyti ten gyventi lėmė tai, kad vyrui, turinčiam staliaus profesiją, lengviau buvo rasti darbą Latvijoje, nei kad žmonai – teologijos specialistei įsidarbinti Lietuvoje.
- Mano tėvams iškilo begalė klausimų, pvz. kur gyvensime, kur aš rasiu darbą, kokia kalba kalbės mūsų vaikai, kaip dažnai mes juos lankysime ir pan. Bet man visi tie klausimai buvo tokie juokingi. Tad niekas manęs nesustabdė ir nebaugino, - dabar šypsosi vyriškis.
Ramūno žmona kilusi iš inteligentų šeimos: tėtis – Latvijoje gana gerai žinomas orientalistikos profesorius, o mama – anglų kalbos docentė. Jiems susipažinus, Elžbieta įstojo į doktorantūrą Latvijos universiteto Teologijos fakultete, kur jau keletą metų skaitė paskaitas apie pasaulio religijas.
- O kas buvau aš – vaikinas iš Suvalkijos lygumų, be vidurinio išsilavinimo, bet su profesija. Tiesą sakant, tai man ir buvo paskata įgyti aukštąjį išsilavinimą, – taip apie savo laimingąjį bilietą pasakoja Ramūnas.
- Kokius mokslus baigei Latvijoje? Kodėl būtent tai?
- Dar studijuodamas KTU, sužinojau, kad Latvijoje yra Žemės ūkio universitetas (ŽŪU), kuriame yra panaši studijų programa – medienos gaminiai ir technologijos. Kadangi buvau patenkintas studijomis KTU, įgijęs bakalaurą, tais pačiais metais padaviau dokumentus stoti į magistratūrą Latvijoje. Po dvejų metų sėkmingai baigiau, beje, su komisijos patarimu tęsti studijas doktorantūroje. Šis pasiūlymas buvo susijęs ir su galimybe laimėti Europos fondų finansuojamą stipendiją. Tai galutinai paskatino priimti naują gyvenimo iššūkį. Ir neapsigavau, nes iš tikrųjų laimėjau konkursą stipendijai ir todėl sėkmingai galėjau atsidėti tiktais studijoms ir disertacijos darbui. Taigi, po ketverių metų gana įtemto ir atsakingo darbo apsigyniau savo disertaciją ir įgijau inžinerijos mokslų daktaro laipsnį medžiagotyros šakoje, medienos gaminių ir technologijų atšakoje. Tokiu būdu tapau nuo medienos apdirbimo praktiko iki teoretiko-tyrėjo, – apie savo patirtį kukliai kalba Ramūnas.
Jis papasakojo, kad studijuodamas po truputį „įkando“ ir pradėjo „kramtyti“ literatūrinę ir mokslinę latvių kalbą ir šiuo metu prisipažįsta, kad mokslinėje srityje kalbėti latviškai jam sekasi geriau nei lietuviškai.
- Doktorantūros studijos buvo dar didesnis iššūkis, nes tai jau susiję ne tik su praktiniu moksliniu darbu, bet ir su to darbo teoriniu įrodymu, pagrįstu eksperimentais ir matematiniais fizikinių-cheminių procesų apskaičiavimais. Bet, sprendžiant iš to, kad laimėjau Europos stipendijų konkursą ir laiku apgyniau savo disertaciją, sekėsi gerai. Todėl dabar, žinoma, džiaugiuos tokiu pasiekimu, ir tai yra tam tikra paguoda mano tėvams, kurie iš pradžių labai abejojo tokia avantiūra išvažiuoti į Latviją, – apie savo šeimą itin šiltai kalba pašnekovas.
- Kur prasidėjo tavo karjera? Kokioje srityje? Kokie didžiausi pasiekimai?
- Mano karjera prasidėjo kartu su magistro studijomis Latvijoje, kai gavau pasiūlymą savo eksperimentus atlikti tiriamajame Medienos chemijos institute (MCI). Taigi, studijavau vienoje įstaigoje – universitete Jelgavoje, bet eksperimentinį darbą atlikau kitoje – institute, Rygoje. Ten iš pradžių dirbau inžinieriumi, po to išrinko moksliniu asistentu, na, o jau studijuojant doktorantūroje, gavau jaunesniojo mokslo darbuotojo statusą, kurį turiu lig šiol. Mano darbo sritis yra medžiagotyra, tiksliau, medienos ir augalų gaminių medžiagotyra.
Dirbant mokslinėje srityje, apie pasiekimus galima būtų kalbėti po 10 darbo metų. Tiesą sakant, kaip tik šiemet sukanka 10 metų, kai jau dirbu MCI, bet nereikia užmiršti, kad iš jų 6 – studijų metai. Prie pasiekimų galima būtų priskirti mokslinio darbuotojo statusą, narystę MCI mokslinėje taryboje bei mokslines publikacijas, kurių šiuo metu priskaičiuojama bent 25.
- Kas tavo darbe tave labiausiai „veža“?
- Tiksliuosiuose moksluose mokslinis darbas dažnai susideda iš teorinės (idėja, hipotezė, metodika) ir praktinės (eksperimentai, testai, matematiniai apskaičiavimai, sąsajų ieškojimas) dalių, po kurių visuomet seka išvados. Mane labiausiai „veža“ eksperimentai, nes tai dažnai būna susiję su mano pirmąja specialybe, kuri lig šiol prie širdies. Sąsajų ieškojimas taip pat patinka, bet tai jau darbas prie kompiuterio, paremtas įvairiais matematiniais ir statistiniais metodais – tikras sausas mokslinis darbas. Bet kai pavyksta atrasti atsakymus į iškeltus klausimus, tai tikrai „veža“. P.S. Būtinai dalyvaukite savo klasės susitikimuose… anų dienų bendramoksliai šiandien jus gali nustebinti.
Kalbėjomės ir apie tai, ar latviškas mentalitetas skiriasi nuo mūsų? Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su „braliukais“. Anot Ramūno, skiriasi, ir pagrindinis skirtumas yra tai, kad lietuvių tauta turi gilias šaknis ir visuomet sugebėjo būti vieningi, tai liudija sukurta ir ilgai išbuvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Latviai nėra tokie vieningi, todėl ir savo respubliką įkūrė tik 1918-aisiais, kai mes tais pačiais metais – atkūrėme. Latviai yra labiau intravertai nei lietuviai, tačiau ir jie turi 4 savo šalies regionus, kur žmonės tikrai skiriasi. Bet mus vienija giminingos kalbos ir baltų kultūra, kai kurie papročiai.
- Taigi, skirtingi žmonės, skirtingos nuomonės, skirtingos patirtys, tačiau bendrą kalbą rasti pavyksta, jei esi nuoširdus ir padorus žmogus, – įsitikinęs mano bičiulis.
- Gal dalyvauji ar vykdai kažkokius tarptautinius projektus? Papasakok plačiau.
- Pastaruoju metu Latvijoje mokslinė veikla pereina iš fundamentaliųjų tyrimų į praktinius, nukreiptus į tautinį ūkį, kad būtų pagerinta ekonominė padėtis. Ir tai nėra blogai, tačiau toks pasiskirstymas yra susijęs su vis mažesniu valstybės finansavimu mokslui. Pereinama prie vakarietiško projektų stiliaus, kai mokslininkai, norėdami išsilaikyti, ieško, kur save realizuoti. Yra sudarytos įvairios sąlygos projektų konkursams, kur galima pateikti savo projektus ir laukti atsakymo. Dažnai vyrauja didelė biurokratija ir konkurencija. Reikia turėti gerą komandą, kad laimėtų tavo projektas ir gautum jam finansavimą.
Esu komandoje, kurios mokslinis vadovas yra gana įžymus, tarptautiniame lygmenyje užsirekomendavęs Latvijos mokslininkas, fizikas-chemikas Jonas Gravytis (Jānis Grāvītis). Jam vadovaujant, šiuo metu dalyvauju jau antrame tarptautiniame projekte „Horizon 2020“, pavadinimu „Europos tyrimų infrastruktūra žiedinei miško bioekonomikai“ (European Research Infrastructure for Circular Forest Bioeconomy). Jį koordinuoja Švedijos kompanija VTT, bet iš viso dalyvauja 13 mokslinių institucijų iš Suomijos, Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Rumunijos ir kt. Šis projektas skirtas išsiaiškinti, kokia yra Europoje tyrimų infrastruktūra, gebanti atlikti tyrimus, susijusius su miško žaliavomis.
Tiek Amerika, tiek Europa paskutiniu metu investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius, kad sumažintų priklausomybę nuo neatsinaujinančių naftos išteklių. Yra toks posakis: „mažiau yra daugiau“, kas reiškia, kad iš tam tikro žaliavos kiekio galima išgauti kuo daugiau produktų. Pavyzdžiui, visiems žinomas produktas popierius, bet, galbūt nedaugeliui žinoma, kad jis yra išgaunamas iš medienos, su išeiga apie 70 proc. Taigi, likusieji 30 proc. yra atliekos, kurios daugiausiai sudeginamos arba tiesiog išmetamos. Bet dabar, vystantis technologijoms, tokios popieriaus gamybos atliekos gali tapti nauja žaliava klijų, vaistų ir netgi elektros gamybai. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Latvijos laukuose vis dar galima pastebėti pūvančius, susuktus į ritinius, šiaudus, tačiau tai puiki medžiaga to paties popieriaus (ir ne tik) gamybai. Taigi, minėtas projektas, kuriame dabar dalyvauju, tiria, koks Europoje yra potencialas išgauti iš mažiau daugiau. Jis kol kas infrastruktūros lygmenyje, bet vėliau yra numatyta tai realizuoti ir praktiškai. Šiame projekte mano misija – surinkti, analizuoti ir pateikti informaciją apie taip vadinamas „downstream processing“ technologijas (biotechnologijose naudojamus procesus medžiagoms išgauti, gryninti ir gaminti) Baltijos šalių ir Lenkijos tiriamuosiuose institutuose ir universitetuose, – darbo subtilybėmis dalinosi mano pašnekovas.
- Kas buvo sunkiausia tavo veikloje? Gal teko perlipti per savo principus, įsitikinimus? O gal priešingai, tu ir esi tas, į kurį lygiuojasi kolegos?
Per savo principus ir įsitikinimus vyriškis teigia perlipęs tada, kai vedė Elžbietą, nes būtent po to įžengė į visai kitokį pasaulį nei gyveno anksčiau. Atsiminė, kai dar vaikystėje mąstė apie kaimyną, kuris buvo žemės ūkio inžinierius – galvojo, kad jam to niekada nepavyks pasiekti, kad tai labai aukšta... Bet dabar tai prisiminus ima juokas.
- Šiaip, iš savo dar nedidelės patirties esu pastebėjęs, kad žmogui viskas yra įmanoma, jei tik jis stengiasi ir dirba. Žinoma, vieni dalykai sekasi lengviau, kiti sunkiau, bet, jei viską darai su atsakomybe ir atsidavimu, – visuomet bus gerai. Ir reikia pridurti, kad taip elgiantis, tu gali tapti būtent tuo pavyzdžiu, į kurį gali lygiuotis kolegos.
- Darbas darbu. Kokie tavo laisvalaikio pomėgiai? Gal su draugais ar su šeima turi ypatingų ritualų, pramogų, švenčių?
- Tiesą sakant, visuomet truputį pavydžiu tiem, kas turi laisvalaikio. Niekaip nesuprantu, kodėl man jo nelieka. Ypač dabar, kai Dievas mums prieš pusantrų metų padovanojo sūnų. Na, nebent sekmadieniais, kurie irgi, kaip parašyta Biblijoje, priklauso Dievui – švęsk sekmadienį. Aišku, po bažnyčios lieka dar laiko, kurį leidžiame įvairiai: kartais aplankome draugus, uošvius, nuvažiuojame prie jūros, pasivaikštome, pažiūrime kokį filmą, pabendraujame ir pan. Jau treti metai, kai vasaromis būtinai kažkur nuvažiuojame. Na o šventės pas mus tai kaip ir pas visus – gimtadieniai, vardadieniai, Kalėdos ir Velykos. Reikia pridurti, kad Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vardadienius ypač švenčia – galima drąsiai ateiti į svečius nekviestam.
Gyvendamas netolimame užsienyje, Ramūnas vis tik pripažįsta, kad kuo toliau, tuo labiau ilgisi gimtinės ir nori vis dažniau čia atvykti. Šiaip vidutiniškai 2–3 kartus per metus aplanko tėvus, susitinka su seserimis. Jis tikras, kad į Lietuvą traukia identitetas, tėvai, seserys, jų šeimos, malonu bendrauti su savaisiais. Žavisi mūsų kalba, gamta, įžymiais žmonėmis. Džiaugiasi, kad kilęs iš Sūduvos krašto, kaip ir J. Basanavičius, V. Kudirka. Neseniai girdėjo interviu su vienu lietuviu, berods kauniečiu, kuris apkeliavo beveik visą Lietuvą dviračiu ir paklaustas, kur labiausiai patiko, atsakė, kad būtent Vištytis įeina į garbingą trejetuką. Ramūnas jam nuoširdžiai pritaria.
- Tikrai galiu prisipažinti, kad myliu Lietuvą, todėl čia ir traukia, – nostalgiškai atsidūsta.
- Kiek lietuviškumo ir kokio puoselėji savo šeimoje? Ar vaikai kalba lietuviškai? Ar kažkaip ugdai juose meilę Lietuvai?
Kai tėvai buvo susirūpinę, kokia kalba kalbės jų anūkai, Ramūnas buvo įsitikinęs, kad lietuviškai kalbės būtinai. Jie šeimoje nuolatos vartoja 3 kalbas: tėtis su vaikais kalba lietuviškai, žmona – latviškai, o jiedu su žmona tarp savęs – rusiškai.
- Dukra kalba laisvai trimis kalbomis ir, kai atvykstame į Lietuvą, jai nėra jokių kliūčių kalbėtis būtent lietuviškai. Tai ir yra, manau, didžiausias lietuviškumo puoselėjimas, nes visa kita – istorija, papročiai ir meilė ateina su laiku, mokinantis, gyvenant ir reguliariai lankantis Lietuvoje. Kas žino, galbūt dukra ar sūnus pasirinks kada nors mokytis būtent Lietuvoje. Gyvenimas parodys.
- Ar išsaugojai savyje suvalkietiškumo?
Taip, jaučiuosi lig šiol būtent suvalkiečiu, kuris man asocijuojasi su paprastu, darbščiu lietuvišku žmogumi, kažkiek valstiečiu, kalbančiu pačia teisingiausia lietuviška tarme! Šiaip stebiuosi, kad lig šiol kai kurie lietuviai primygtinai pabrėžia būtent mano kalbos suvalkietišką akcentą. Paprastai, gyvenant užsienyje, gimtoji kalba užsimiršta, atsiranda kitoniškas akcentas, bet štai ne mano atveju, – nuoširdžiai kvatodamas pokalbį baigia tikras suvalkietis, jaukus ir mielas žmogus, mano klasės bičiulis, meilės emigrantas ir, žinoma, mokslų daktaras Ramūnas Tupčiauskas.
Mane visada nepaprastai žavėjo istorijos apie meilės emigrantus. Juk akivaizdu, kad meilė nugali visas kliūtis, kad gyvenimas tada tampa lengvas it pienės pūkas, kad tada galima, suglaudus pečius, kiauras dienas sėdėti, ir kad kiekvienas ramunės žiedas baigiasi „myli“ lapeliu. Savaime suprantama. Ir kaip čia be pelenės istorijos ir be laimingo bilieto išsiversi? Istorija, kurią noriu papasakoti, truputį kitokia, bet apie meilę, emigraciją, gėlių žiedus ir laimingą bilietą į Rygą tikrai bus. |
Latvijoje gyvenantis mokslų daktaras Ramūnas Tupčiauskas gimė ir augo Vilkaviškyje, lankė tuomet S. Nėries vidurinę mokyklą ir net mokslus krimto toje pačioje klasėje kaip ir šio teksto autorė. Dėl to pokalbis buvo jaukus, šiltas ir labai bičiuliškas.
- Manau, kad toji pradžia yra 1977 metų lapkričio 6-ąją, kai Vilkaviškyje profesionalaus vairuotojo Ramučio ir buhalterės Danutės Tupčiauskų šeimoje gimė trečias vaikas, bet pirmas ir paskutinis sūnus – pagrandukas. Augau prižiūrimas ir mylimas dviejų seserų – Linos ir Aušros. Taigi, pirmąjį išsilavinimą gavau savo šeimoje, po to buvau ugdomas ir prižiūrimas vaikų darželyje „Pasaka“. Devynias klases baigiau 1992 metais, Vilkaviškio S. Nėries mokykloje, ir iš karto įstojau į Marijampolės Statybininkų mokyklą. Po dviejų metų įgijau staliaus-betonuotojo profesiją ir pradėjau dirbti Vilkaviškio ligoninės techniniame skyriuje. Tuo metu Lietuvoje jau buvo vykdoma mokslo reforma, todėl įgijau tik profesiją, be vidurinio išsilavinimo.
Ilgainiui supratau, kad tik pagrindinio-profesinio išsilavinimo man negana, todėl 2000 m. baigiau Vilkaviškio Žiburio mokyklą ir sėkmingai įgijau vidurinį išsilavinimą. Reikia pasakyti, kad tuo metu jau buvau vedęs ir 12-ą klasę baigiau eksternu. Buvau nusprendęs dirbti ir rūpintis savo sukurtąja šeima. Bet, kai atvykau pasiimti brandos atestato, mokykloje „užkliuvo“ kvietimas studijuoti Kauno technologijų universiteto (KTU) Dizaino fakultete medienos gaminių dizainą ir technologijas. Labai patiko specialybė, todėl, gavęs žmonos pritarimą, ilgai nesvarsčiau ir 2001 m. įstojau, o 2006 m. įgijau inžinerijos bakalauro laipsnį.
Paklaustas, kaip atsidūrė Latvijoje ir kokiu tikslu, Ramūnas papasakojo, kad kartą išvyko su draugais autobusu į Prancūziją. Kelionės metu susipažino su Elžbieta iš Latvijos, ir, kai autobusas stovėjo Prahoje 8 valandas, prasidėjo jų romanas. Nuo to laiko ėmė lankytis Latvijoje – pas Elžbietą, kuri gyveno Rygoje.
- Iki tol niekada nebuvau buvęs nei Latvijoje, nei Rygoje, todėl galite įsivaizduoti, kaip žmogus pasikeičia, kai įsimyli. Reikia pasakyti, kad visi maniškiai labai priešinosi tokiai mano draugystei, bet aš, būdamas pilnametis, elgiausi pagal savo įsitikinimus. Atsimenu, mums susipažinus, man buvo iššūkis, kokia kalba bendrauti – rusų ar anglų, nes tuo metu mano šių kalbų praktinis lygmuo buvo vienodas, bet teoriškai daugiau žinojau rusų, todėl šia kalba ir bendraujame lig šiol.
Pažintį su žmona, pašnekovas vadina ypatinga. Būdamas paprastas suvalkietis, niekada net minties neturėjo išvažiuoti iš Vilkaviškio gyventi kitur, juo labiau dėl sužadėtinės! Kai tvirtai nusprendė susituokti, vaikino tėvams buvo šokas, o abi seserys ėmė rimtai su juo kalbėtis, norėdamos įsitikinti, ar jis elgiasi atsakingai. Persikraustyti ten gyventi lėmė tai, kad vyrui, turinčiam staliaus profesiją, lengviau buvo rasti darbą Latvijoje, nei kad žmonai – teologijos specialistei įsidarbinti Lietuvoje.
- Mano tėvams iškilo begalė klausimų, pvz. kur gyvensime, kur aš rasiu darbą, kokia kalba kalbės mūsų vaikai, kaip dažnai mes juos lankysime ir pan. Bet man visi tie klausimai buvo tokie juokingi. Tad niekas manęs nesustabdė ir nebaugino, - dabar šypsosi vyriškis.
Ramūno žmona kilusi iš inteligentų šeimos: tėtis – Latvijoje gana gerai žinomas orientalistikos profesorius, o mama – anglų kalbos docentė. Jiems susipažinus, Elžbieta įstojo į doktorantūrą Latvijos universiteto Teologijos fakultete, kur jau keletą metų skaitė paskaitas apie pasaulio religijas.
- O kas buvau aš – vaikinas iš Suvalkijos lygumų, be vidurinio išsilavinimo, bet su profesija. Tiesą sakant, tai man ir buvo paskata įgyti aukštąjį išsilavinimą, – taip apie savo laimingąjį bilietą pasakoja Ramūnas.
- Dar studijuodamas KTU, sužinojau, kad Latvijoje yra Žemės ūkio universitetas (ŽŪU), kuriame yra panaši studijų programa – medienos gaminiai ir technologijos. Kadangi buvau patenkintas studijomis KTU, įgijęs bakalaurą, tais pačiais metais padaviau dokumentus stoti į magistratūrą Latvijoje. Po dvejų metų sėkmingai baigiau, beje, su komisijos patarimu tęsti studijas doktorantūroje. Šis pasiūlymas buvo susijęs ir su galimybe laimėti Europos fondų finansuojamą stipendiją. Tai galutinai paskatino priimti naują gyvenimo iššūkį. Ir neapsigavau, nes iš tikrųjų laimėjau konkursą stipendijai ir todėl sėkmingai galėjau atsidėti tiktais studijoms ir disertacijos darbui. Taigi, po ketverių metų gana įtemto ir atsakingo darbo apsigyniau savo disertaciją ir įgijau inžinerijos mokslų daktaro laipsnį medžiagotyros šakoje, medienos gaminių ir technologijų atšakoje. Tokiu būdu tapau nuo medienos apdirbimo praktiko iki teoretiko-tyrėjo, – apie savo patirtį kukliai kalba Ramūnas.
Jis papasakojo, kad studijuodamas po truputį „įkando“ ir pradėjo „kramtyti“ literatūrinę ir mokslinę latvių kalbą ir šiuo metu prisipažįsta, kad mokslinėje srityje kalbėti latviškai jam sekasi geriau nei lietuviškai.
- Doktorantūros studijos buvo dar didesnis iššūkis, nes tai jau susiję ne tik su praktiniu moksliniu darbu, bet ir su to darbo teoriniu įrodymu, pagrįstu eksperimentais ir matematiniais fizikinių-cheminių procesų apskaičiavimais. Bet, sprendžiant iš to, kad laimėjau Europos stipendijų konkursą ir laiku apgyniau savo disertaciją, sekėsi gerai. Todėl dabar, žinoma, džiaugiuos tokiu pasiekimu, ir tai yra tam tikra paguoda mano tėvams, kurie iš pradžių labai abejojo tokia avantiūra išvažiuoti į Latviją, – apie savo šeimą itin šiltai kalba pašnekovas.
- Mano karjera prasidėjo kartu su magistro studijomis Latvijoje, kai gavau pasiūlymą savo eksperimentus atlikti tiriamajame Medienos chemijos institute (MCI). Taigi, studijavau vienoje įstaigoje – universitete Jelgavoje, bet eksperimentinį darbą atlikau kitoje – institute, Rygoje. Ten iš pradžių dirbau inžinieriumi, po to išrinko moksliniu asistentu, na, o jau studijuojant doktorantūroje, gavau jaunesniojo mokslo darbuotojo statusą, kurį turiu lig šiol. Mano darbo sritis yra medžiagotyra, tiksliau, medienos ir augalų gaminių medžiagotyra.
Dirbant mokslinėje srityje, apie pasiekimus galima būtų kalbėti po 10 darbo metų. Tiesą sakant, kaip tik šiemet sukanka 10 metų, kai jau dirbu MCI, bet nereikia užmiršti, kad iš jų 6 – studijų metai. Prie pasiekimų galima būtų priskirti mokslinio darbuotojo statusą, narystę MCI mokslinėje taryboje bei mokslines publikacijas, kurių šiuo metu priskaičiuojama bent 25.
- Tiksliuosiuose moksluose mokslinis darbas dažnai susideda iš teorinės (idėja, hipotezė, metodika) ir praktinės (eksperimentai, testai, matematiniai apskaičiavimai, sąsajų ieškojimas) dalių, po kurių visuomet seka išvados. Mane labiausiai „veža“ eksperimentai, nes tai dažnai būna susiję su mano pirmąja specialybe, kuri lig šiol prie širdies. Sąsajų ieškojimas taip pat patinka, bet tai jau darbas prie kompiuterio, paremtas įvairiais matematiniais ir statistiniais metodais – tikras sausas mokslinis darbas. Bet kai pavyksta atrasti atsakymus į iškeltus klausimus, tai tikrai „veža“.
P.S. Būtinai dalyvaukite savo klasės susitikimuose… anų dienų bendramoksliai šiandien jus gali nustebinti.
Kalbėjomės ir apie tai, ar latviškas mentalitetas skiriasi nuo mūsų? Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą su „braliukais“. Anot Ramūno, skiriasi, ir pagrindinis skirtumas yra tai, kad lietuvių tauta turi gilias šaknis ir visuomet sugebėjo būti vieningi, tai liudija sukurta ir ilgai išbuvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Latviai nėra tokie vieningi, todėl ir savo respubliką įkūrė tik 1918-aisiais, kai mes tais pačiais metais – atkūrėme. Latviai yra labiau intravertai nei lietuviai, tačiau ir jie turi 4 savo šalies regionus, kur žmonės tikrai skiriasi. Bet mus vienija giminingos kalbos ir baltų kultūra, kai kurie papročiai.
- Taigi, skirtingi žmonės, skirtingos nuomonės, skirtingos patirtys, tačiau bendrą kalbą rasti pavyksta, jei esi nuoširdus ir padorus žmogus, – įsitikinęs mano bičiulis.
- Pastaruoju metu Latvijoje mokslinė veikla pereina iš fundamentaliųjų tyrimų į praktinius, nukreiptus į tautinį ūkį, kad būtų pagerinta ekonominė padėtis. Ir tai nėra blogai, tačiau toks pasiskirstymas yra susijęs su vis mažesniu valstybės finansavimu mokslui. Pereinama prie vakarietiško projektų stiliaus, kai mokslininkai, norėdami išsilaikyti, ieško, kur save realizuoti. Yra sudarytos įvairios sąlygos projektų konkursams, kur galima pateikti savo projektus ir laukti atsakymo. Dažnai vyrauja didelė biurokratija ir konkurencija. Reikia turėti gerą komandą, kad laimėtų tavo projektas ir gautum jam finansavimą.
Esu komandoje, kurios mokslinis vadovas yra gana įžymus, tarptautiniame lygmenyje užsirekomendavęs Latvijos mokslininkas, fizikas-chemikas Jonas Gravytis (Jānis Grāvītis). Jam vadovaujant, šiuo metu dalyvauju jau antrame tarptautiniame projekte „Horizon 2020“, pavadinimu „Europos tyrimų infrastruktūra žiedinei miško bioekonomikai“ (European Research Infrastructure for Circular Forest Bioeconomy). Jį koordinuoja Švedijos kompanija VTT, bet iš viso dalyvauja 13 mokslinių institucijų iš Suomijos, Vokietijos, Austrijos, Ispanijos, Rumunijos ir kt. Šis projektas skirtas išsiaiškinti, kokia yra Europoje tyrimų infrastruktūra, gebanti atlikti tyrimus, susijusius su miško žaliavomis.
Tiek Amerika, tiek Europa paskutiniu metu investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius, kad sumažintų priklausomybę nuo neatsinaujinančių naftos išteklių. Yra toks posakis: „mažiau yra daugiau“, kas reiškia, kad iš tam tikro žaliavos kiekio galima išgauti kuo daugiau produktų. Pavyzdžiui, visiems žinomas produktas popierius, bet, galbūt nedaugeliui žinoma, kad jis yra išgaunamas iš medienos, su išeiga apie 70 proc. Taigi, likusieji 30 proc. yra atliekos, kurios daugiausiai sudeginamos arba tiesiog išmetamos. Bet dabar, vystantis technologijoms, tokios popieriaus gamybos atliekos gali tapti nauja žaliava klijų, vaistų ir netgi elektros gamybai. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Latvijos laukuose vis dar galima pastebėti pūvančius, susuktus į ritinius, šiaudus, tačiau tai puiki medžiaga to paties popieriaus (ir ne tik) gamybai. Taigi, minėtas projektas, kuriame dabar dalyvauju, tiria, koks Europoje yra potencialas išgauti iš mažiau daugiau. Jis kol kas infrastruktūros lygmenyje, bet vėliau yra numatyta tai realizuoti ir praktiškai. Šiame projekte mano misija – surinkti, analizuoti ir pateikti informaciją apie taip vadinamas „downstream processing“ technologijas (biotechnologijose naudojamus procesus medžiagoms išgauti, gryninti ir gaminti) Baltijos šalių ir Lenkijos tiriamuosiuose institutuose ir universitetuose, – darbo subtilybėmis dalinosi mano pašnekovas.
Per savo principus ir įsitikinimus vyriškis teigia perlipęs tada, kai vedė Elžbietą, nes būtent po to įžengė į visai kitokį pasaulį nei gyveno anksčiau. Atsiminė, kai dar vaikystėje mąstė apie kaimyną, kuris buvo žemės ūkio inžinierius – galvojo, kad jam to niekada nepavyks pasiekti, kad tai labai aukšta... Bet dabar tai prisiminus ima juokas.
- Šiaip, iš savo dar nedidelės patirties esu pastebėjęs, kad žmogui viskas yra įmanoma, jei tik jis stengiasi ir dirba. Žinoma, vieni dalykai sekasi lengviau, kiti sunkiau, bet, jei viską darai su atsakomybe ir atsidavimu, – visuomet bus gerai. Ir reikia pridurti, kad taip elgiantis, tu gali tapti būtent tuo pavyzdžiu, į kurį gali lygiuotis kolegos.
- Tiesą sakant, visuomet truputį pavydžiu tiem, kas turi laisvalaikio. Niekaip nesuprantu, kodėl man jo nelieka. Ypač dabar, kai Dievas mums prieš pusantrų metų padovanojo sūnų. Na, nebent sekmadieniais, kurie irgi, kaip parašyta Biblijoje, priklauso Dievui – švęsk sekmadienį. Aišku, po bažnyčios lieka dar laiko, kurį leidžiame įvairiai: kartais aplankome draugus, uošvius, nuvažiuojame prie jūros, pasivaikštome, pažiūrime kokį filmą, pabendraujame ir pan. Jau treti metai, kai vasaromis būtinai kažkur nuvažiuojame. Na o šventės pas mus tai kaip ir pas visus – gimtadieniai, vardadieniai, Kalėdos ir Velykos. Reikia pridurti, kad Latvijoje, skirtingai nei Lietuvoje, vardadienius ypač švenčia – galima drąsiai ateiti į svečius nekviestam.
Gyvendamas netolimame užsienyje, Ramūnas vis tik pripažįsta, kad kuo toliau, tuo labiau ilgisi gimtinės ir nori vis dažniau čia atvykti. Šiaip vidutiniškai 2–3 kartus per metus aplanko tėvus, susitinka su seserimis. Jis tikras, kad į Lietuvą traukia identitetas, tėvai, seserys, jų šeimos, malonu bendrauti su savaisiais. Žavisi mūsų kalba, gamta, įžymiais žmonėmis. Džiaugiasi, kad kilęs iš Sūduvos krašto, kaip ir J. Basanavičius, V. Kudirka. Neseniai girdėjo interviu su vienu lietuviu, berods kauniečiu, kuris apkeliavo beveik visą Lietuvą dviračiu ir paklaustas, kur labiausiai patiko, atsakė, kad būtent Vištytis įeina į garbingą trejetuką. Ramūnas jam nuoširdžiai pritaria.
- Tikrai galiu prisipažinti, kad myliu Lietuvą, todėl čia ir traukia, – nostalgiškai atsidūsta.
Kai tėvai buvo susirūpinę, kokia kalba kalbės jų anūkai, Ramūnas buvo įsitikinęs, kad lietuviškai kalbės būtinai. Jie šeimoje nuolatos vartoja 3 kalbas: tėtis su vaikais kalba lietuviškai, žmona – latviškai, o jiedu su žmona tarp savęs – rusiškai.
- Dukra kalba laisvai trimis kalbomis ir, kai atvykstame į Lietuvą, jai nėra jokių kliūčių kalbėtis būtent lietuviškai. Tai ir yra, manau, didžiausias lietuviškumo puoselėjimas, nes visa kita – istorija, papročiai ir meilė ateina su laiku, mokinantis, gyvenant ir reguliariai lankantis Lietuvoje. Kas žino, galbūt dukra ar sūnus pasirinks kada nors mokytis būtent Lietuvoje. Gyvenimas parodys.
Taip, jaučiuosi lig šiol būtent suvalkiečiu, kuris man asocijuojasi su paprastu, darbščiu lietuvišku žmogumi, kažkiek valstiečiu, kalbančiu pačia teisingiausia lietuviška tarme! Šiaip stebiuosi, kad lig šiol kai kurie lietuviai primygtinai pabrėžia būtent mano kalbos suvalkietišką akcentą. Paprastai, gyvenant užsienyje, gimtoji kalba užsimiršta, atsiranda kitoniškas akcentas, bet štai ne mano atveju, – nuoširdžiai kvatodamas pokalbį baigia tikras suvalkietis, jaukus ir mielas žmogus, mano klasės bičiulis, meilės emigrantas ir, žinoma, mokslų daktaras Ramūnas Tupčiauskas.
Galerija: Ramūnas Tupčiauskas
Publikuota: 2016-11-18 10:22:49
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|