„Santaka“ / Ūkininkų sėkmės paslaptis – meilė galvijams ir nuoširdus darbas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-11-07 16:18

Dalinkitės:  


Stasys ir Edita Didžiuliai dėl darbo ūkyje retai turi galimybę ilgesniam laikui išvykti atostogauti, todėl dažniausiai laisvalaikį leidžia savo puoselėjamuose namuose.

Autoriaus nuotr.


Ūkininkų sėkmės paslaptis – meilė galvijams ir nuoširdus darbas

Andrius GRYGELAITIS

Didžioji dalis rajono bei šalies žemdirbių verčiasi augalininkyste. Gyvulius augina retas. Matlaukio kaime ūkininkaujantys Edita ir Stasys Didžiuliai šiuo požiūriu yra išskirtiniai – senais laikais laikę paršavedes, dabar jie yra didžiulio karvių ūkio šeimininkai. Šiais metais tradiciniame konkurse „Metų ūkis“ jiems buvo skirta trečioji vieta.


Per mažai žemės


Ūkininkauti Didžiuliai pradėjo maždaug 1994 metais. Iki tol Stasys dirbo „Šilupės“ žemės ūkio bendrovėje, tačiau ilgainiui suprato, kad šios ateitis – miglota, tad nieko nelaukdamas išėjo iš darbo. Iš pradžių šeima laikė aštuonias paršavedes, turguje prekiavo paršiukais. Dar jie buvo pasisėję ir kelis hektarus cukrinių runkelių, kuriuos veždavo į Panevėžį bei Marijampolę. Tais laikais atsiskaitymai už parduotą produkciją stipriai vėluodavo, tad teko ieškoti kitų būdų pragyventi. Taip į ūkį atkeliavo kelios karvės, o S. Didžiulis įsidarbino ŽŪK „Melbras“ pieno vežėju.

„Po kiek laiko dirbti pasidarė beveik neįmanoma. Ketvirtą ryto keldavomės melžti savo karvių, po poros valandų jau pradėdavau darbą „Melbre“. Namo grįždavau po pietų, anksčiausiai pusę trijų, o neretai – ir daug vėliau. Aštuntą valandą vakaro vėl važiuodavau rinkti pieno, grįždavau jau po vidurnakčio. Ir taip diena iš dienos, be jokių išeiginių. Paprašiau vadovo suteikti man poilsio dienų, tačiau jis to padaryti negalėjo. Aš taip pat ilgiau negalėjau tverti, tad teko palikti darbą“, – prisiminė S. Didžiulis.

Tuo metu šeima nusprendė investuoti į pieno ūkį. Kadangi daug žemių neturėjo, tad augalininkyste užsiimti neapsimokėjo. Pardavę vis dar augintus cukrinius runkelius ir turėtą Panevėžio cukraus fabriko kvotą Didžiuliai už gautus pinigus įsigijo reikalingą melžimo įrangą.


Trenkė žaibas


Nusprendę susikoncentruoti pienininkystės ūkyje Matlaukio kaimo gyventojai sumanė prie namų pasistatyti didelį ūkinį pastatą. Deja, planams nebuvo lemta išsipildyti, nes architektai nepalaimino jų sprendimo – planuojamas pastatas pasirodė per didelis statyti gyvenvietėje. Teko ieškoti kitų išeičių. Pavyko netoliese nusipirkti senas fermas, buvusias kiaulides.

Šeima ne vienus metus rengė patalpas, valė kažkieno paliktus šiukšlynus, remontavo. Procesas užtruko dėl to, kad Didžiuliai viską darė patys, nesamdė meistrų. Šiuo metu įrengtose fermose gali tilpti apie 100 galvijų.

Prieš keturis metus tik per laimingą atsitiktinumą pavyko išvengti skaudžios nelaimės. Į fermas trenkė žaibas. Laimei, pastatas neužsidegė.

„Prisimenu, kad vakare labai žaibavo ir su žmona pagalvojome, jog tikrai kažkur bus įtrenkta. Ryte nuvažiuoju į fermas, žiūriu: elektros skydinė išpūsta kaip kamuolys. Atidaręs ją pamačiau, kad visiškai subiręs elektros skaitiklis. Nuėjęs į tvartą radau vieną užmuštą kiaulę. Matyt, tuo metu, kai trenkė žaibas, ji gėrė iš čiulptuko vandenį ir elektros srovė ją nutrenkė“, – prisiminė pašnekovas.


Galvojo atsisakyti


Šiandien Didžiulių ūkyje – per penkiasdešimt melžiamų karvių, daugiau nei dvi dešimtys telyčių ir keli mėsiniai galvijai. Modernizuodami ūkį jie keturis sykius naudojosi Europos Sąjungos parama. Tiesa, pasak E. Didžiulienės, vargu ar ateityje dar ryžtųsi prisiimti tokių įsipareigojimų.

„Seniau viskas buvo daug paprasčiau. Dabar reikia mokėti konsultavimo tarnyboms, draudikams, esame nuolat tikrinami, be to, perkant techniką už ES paramos lėšas, ji būna kur kas brangesnė nei kitais atvejais. Dėl visų šių priežasčių geriau naudotis lizingu“, – sakė E. Didžiulienė.

Ji prisipažino, kad šių metų pavasarį šeima labai rimtai svarstė trauktis iš pienininkystės ūkio. Tuo metu už litrą pieno mokėjo vos 15 centų, be to, buvo sulaukta pasiūlymo vykti dirbti į Angliją.

„Visą gyvenimą tik ir dirbame pieno ūkyje. Praktiškai negalime ilgesniam laikui išvažiuoti nei atostogų, nei šiaip kur pailsėti. Tik šiemet pirmą kartą per ilgus metus vyras vienas buvo išvažiavęs į Gruziją, o lapkričio viduryje aš vyksiu į Vokietiją. Kartu keliauti nelabai turime galimybių. Kol gerai mokėdavo už pieną, tol buvo ir motyvacija dirbti, tačiau dabar jos likę itin mažai“, – prisipažino pašnekovė.

Tiesa, dabar pieno supirkimo kainos šiek tiek šoktelėjo. Didžiuliai šiuo metu gauna apie 21 centą už litrą pieno. Per metus jie primelžia maždaug 350 tonų pieno.

„Aišku, norėtųsi bent 24–28 centų. Bet blogiausiai šioje situacijoje, kad padidindami kainas mums, perdirbėjai brangina pieno produktus parduotuvėse. To neturėtų būti. Jie tik grąžina mums seniai sumažintas kainas, o nekelia jų, kaip teigiama viešumoje. Juk kažkada už litrą pieno gaudavome daugiau nei litą, o pieno produktai parduotuvėse būdavo žymiai pigesni“, – kalbėjo S. Didžiulis.

Jis tvirtino, kad jeigu už pieną mokėtų padorią kainą, būtų galima investuoti į melžimo ir šėrimo robotus. Tuomet ūkyje dirbti taptų žymiai lengviau. Tiesa, vien melžimo robotas, priklausomai nuo jo komplektacijos, kainuoja daugiau nei 100 tūkst. eurų.


Daugkartinė nugalėtoja


Labiausiai viską mesti Didžiuliams buvo gaila dėl to, kad į ūkį įdėta daug meilės ir darbo. Be to, visi tvarte esantys galvijai – užsiauginti pačių.

„Turime tiek telyčių, kad mums visiškai užtenka atsinaujinti bandą. Į karves niekada neinvestuojame tiek, jog joms susirgus reikėtų skirstyti pieną. Žinome, kada galime gydyti, o kada tai jau visiškai neapsimoka. Mus tikrinantys konsultantai ne kartą pabrėžė, kad ūkio pieną galime parduoti net vaikų darželiams – jis ypač geros kokybės“, – džiaugėsi Edita.

Moteris pas karves kasdien važiuoja kaip į darbą, nejaučia jokio diskomforto. Vos įžengusi į tvartą ji supranta, kuris gyvulys neprimaitintas, kuris negaluoja. Visas karves E. Didžiulienė melžia pati. O tą daryti ji moka išties gerai. Moteris ne kartą yra tapusi rajono melžėjų varžytuvių nugalėtoja. Būtent Didžiulių ūkyje prieš porą metų vyko paskutinės melžėjų varžytuvės. Ūkininkė apgailestavo, kad daug metų gyvavusi graži tradicija nutrūko, tačiau vylėsi, kad jau artimiausiu laiku ji bus atgaivinta. E. ir S. Didžiuliai netgi tvirtino, kad vėl mielai priimtų visus melžėjus savo ūkyje.

E. Didžiulienė – aktyvi rajono pienininkų asociacijos tarybos narė. Anot jos, kovoti už savo teises nori ne visi, todėl ji ragina pienininkus netylėti, važiuoti į mitingus, susirinkimus, o ne tik džiaugtis į pačių asmenines sąskaitas plaukiančiais kitų iškovotais pinigais.


Naujas verslas


Didžiuliai užaugino penkis vaikus – keturis sūnus ir vieną dukrą. Vis dėlto tėvų ūkyje nė vienas dirbti, panašu, kad neketina. Trys vyresnieji vaikai – Evaldas, Raimundas ir Arvydas šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, jaunėlis Alanas kol kas dar lanko mokyklą, o dukra Eglė yra pradėjusi savo verslą ir pagal mamos receptą kepa šakočius.

Pati E. Didžiulienė taip pat mėgsta suktis virtuvėje, neretai gamina įvairių rūšių sūrius. Moteris turi dar vieną pomėgį – kolekcionuoja pliušines, suvenyrines ir kitokias karves.

Neseniai Matlaukio ūkininkai atrado dar vieną verslo nišą – pradėjo auginti avietes. Šia augalininkystės sritimi jie susidomėjo visiškai atsitiktinai, kai per televiziją pamatė laidą „Svajonių ūkis“.

Iš pradžių Didžiuliai užsodino vos kelias vagas aviečių, pernai jau turėjo maždaug 30 arų, o kitų metų rudenį šeima planuoja pasodinti dar hektarą. Šiemet iš 30 arų buvo priskinta maždaug 2,5 tonos uogų.

„Pačioje pradžioje į sodinukus investavome apie 2 tūkst. eurų. Ant mūsų aviečių krūmų auga atsparios slėgiui uogos, jos nesitrina. Internete radau, kad Šveicarijoje vienas ūkininkas augina maždaug 15 ha šių uogų. Jis turi specialią spaudimo įrangą, pats spaudžia sultis, o atskirtas sėkliukes parduoda farmacininkams. Labai norėčiau su juo susitikti ir pasisemti patirties. Tikiuosi, jog pavyks užmegzti kontaktus“, – vylėsi S. Didžiulis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas