„Santaka“ / Atėjo metas pagyventi sau

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-10-21 17:11

Dalinkitės:  


Išleistuvių iš darbo proga Vidmantas Vilkaitis savo sodyboje Paežerių kaime pasistatė ir pavėsinę.

Autorės nuotr.


Atėjo metas pagyventi sau

Eglė MIČIULIENĖ

Vidmantą Vilkaitį dar neseniai buvo galima drąsiai pavadinti UAB „Vilkuva“ „veidu“. Tačiau įvairiausiais momentais bendrovei atstovavęs energingas vyras nuo šios vasaros jau džiaugiasi poilsiu namuose.



Pagyventi ir sau

– Pensinis amžius man suėjo jau prieš šešerius metus, bet tuo metu dar norėjau dirbti. O dabar nusprendžiau – reikia pagyventi ir sau. Su vaikais, anūkais pabendrauti, sodybą apsitvarkyti. Turiu prie namų žemės, pats ją su savo traktoriuku išdirbu, pasisodinu daržovių... Taigi kol kas darbo nepasigendu. Jei tas darbas būtų buvęs ramesnis – gal ir būčiau svarstęs dar pasilikti... Tačiau dabar džiaugiuosi ir gyvenu savo malonumui, – šypsojosi nuo liepos mėnesio į užtarnautą poilsį išėjęs V. Vilkaitis.

Šis žmogus vilkaviškiečiams neatsiejamas nuo „Vilkuvos“ įmonės. Jis bendraudavo su gyventojais visais daugiabučių reikalais, įmonei atstovaudavo teismuose, vaikščiodavo į pasitarimus Savivaldybėje ir t. t.

Tačiau ši bendrovė – ne pirma V. Vilkaičio darbo vieta.

Nuo Bartninkų kilęs vaikinas prieš kelias dešimtis metų baigė tuometinę Žemės ūkio akademiją ir metus pagal paskyrimą dirbo Veterinarijos akademijoje. Vėliau persikėlė į Jurbarko rajoną, kur šešerius metus išdirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju – ten iki šiol likę gerų draugų.



Jurbarkas–Paežeriai–Pilviškiai

Vis dėlto jaunas specialistas galiausiai nusprendė kurtis gimtojoje Suvalkijoje.

Iš Jurbarko grįžęs į Vilkaviškio rajoną, V. Vilkaitis keletui metų įsidarbino Paežerių kolūkyje vyr. inžinieriumi, kol vieną dieną jį į kabinetą pasikvietė tuometinis rajono vadovas Vaclovas Kurmis ir nurodė eiti dirbti į Pilviškių apylinkę.

V. Vilkaitis mėgino „spardytis“, mat kaip vyriausiasis specialistas Paežeriuose buvo gavęs „alytnamį“, o Pilviškiuose būtų neturėjęs kur gyventi.

– Man buvo pažadėtas keturių kambarių butas Pilviškiuose ir netgi transporto priemonė. Pradėjau dirbti rugsėjį, o spalį jau gavau naują „Zaporožietį“, – juokėsi V. Vilkaitis. – Buvau pirmas valdišką transportą gavęs apylinkės pirmininkas mūsų rajone. Po manęs tokį patį automobilį gavo Vištyčio apylinkės pirmininkas Bronislavas Polita, vėliau – ir kiti apylinkių vadovai. Tiesa, buto taip ir negavau: likau gyventi Paežeriuose ir iš jų važinėjau į darbą.



Kūdikiams – medaliai

Nemažai pilviškiečių dar atsimena, kaip V. Vilkaitis dešimtmetį dirbo Pilviškių apylinkėje: iš pradžių – vykdomojo komiteto pirmininku, vėliau, atgavus nepriklausomybę, – viršaičiu. Darbą Pilviškiuose vyras atsimena ypač šiltai.

– Ir dabar ten nuvažiavęs jaučiuosi savas. Per dešimtį metų pažinau kone visus žmones. Buvo didelė apylinkė, keturi kolūkiai: Paežerių, Černiachovskio, Alksnėnų ir Gegužės 1-osios, veikė trys stambios įmonės: „Sūduvos“ gamykla, Balčiūnų įmonė ir „Kelio ženklai“. Buvo įdomu, smagu dirbti ir prisiminimų likę daug. Prie manęs buvo pradėtas kurti Pilviškių herbas, dabar stovintis miestelio aikštėje, ir vėliavą buvome pasisiūdinę – ją iškeldavome rengdami Pilviškių šventes. Apmaudu, bet ją vėliau „pražaidė“ vienas darbuotojas. Kas mėnesį viršaitijoje rengdavome iškilmingas mažųjų pilviškiečių vardynas. Susirinkdavo tėvai, krikštatėviai, ir kiekvieno mažylio tėveliams įteikdavome vaikui skirtą dienyną bei atminimo medalį. Gaila, kad tokia graži tradicija išnyko, – pasakojo V. Vilkaitis.



Teko išeiti

1995 metais pasikeitusi rajono valdžia pasikvietė beveik visus tuometinius viršaitijų vadovus ir informavo, kad jie savo postus turi palikti. Dirbti liko tik keturi viršaičiai, netrukus pervardyti seniūnais.

– Taigi, likau be darbo. Jau ketinau užsiregistruoti darbo biržoje, bet vieną dieną „Santakoje“ netyčia pamačiau skelbimą, jog UAB „Vilkuva“ ieško darbuotojo. Perskaičiau, kad reikalavimus lyg ir atitinku, tad kitą dieną nuvažiavau. Tikau – iškart buvau įdarbintas Komunalinių patarnavimų skyriaus vedėju. Taip ir likau visiems 21 metams. Be visų kitų pareigų, turėjau atstovauti „Vilkuvai“ ir Savivaldybės pasitarimuose, į kuriuos vaikščiodavau ir būdamas Pilviškių viršaičiu. Įsivaizduokite, kaip nustebo Savivaldybės vadovai, ką tik mane atleidę iš viršaitijos ir po mėnesio vėl pamatę savo kabinete, – juokėsi V. Vilkaitis.



„Vilkuva“ – ne Vilkaičio

Dėl to, kad V. Vilkaitis nuolat atstovaudavo įmonei, o jo pavardė dar ir siejosi su „Vilkuva“, daugeliui natūraliai atrodė, jog šis žmogus yra bendrovės savininkas.

– Taip, ne vienas taip ir galvodavo, – patvirtino vyras, – bet tai netiesa. Kai aš atėjau, „Vilkuva“ neseniai buvo įkurta (vietoj anksčiau buvusios butų ūkio valdybos). Man net aiškinti nusibodo, kad „Vilkuvos“ pavadinimas su Vilkaičiu nesusijęs, kad ne aš ten savininkas ar vadovas, o galiausiai ir nustojau – tegu mano, ką nori.

Su šia situacija susiję ir smagių kuriozų.

– Kai dar neseniai buvau pradėjęs dirbti, reikėjo į „Kauno vandenis“ važiuoti parvežti kažkokių detalių. Nuvykęs į tą įmonę, atėjau prie buhalterės langelio ir padaviau įgaliojimą. Paėmusi raštą ji net nusijuokė: „Iš Vilkaviškio, „Vilkuvos“, Vilkaitis... Įdomu būtų pamatyti, kas ten per žmogus...“ O aš jai sakau: „Taigi aš čia tas Vilkaitis!“ Moteriškė net išraudo, – prisiminė pašnekovas.



Kam trankyti stalą?

Tiek dirbdamas Pilviškių viršaičiu, tiek „Vilkuvoje“ V. Vilkaitis privalėjo daug bendrauti su žmonėmis.

– Užsigrūdinau, pradėjau juos pažinti. Matydamas, koks žmogus ateina, jau žinodavau, ko jis norės. Vienas ateina išsilieti, išsibarti. Priimi, išklausai, jis nurimsta – ir gražiai pasikalbėję atsisveikiname. Kitas nori tiesiog išsikalbėti. Daugiausia tai – vienos gyvenančios moterys. Jos galėdavo prasėdėti ir valandą, ir dvi. Turėjau ant sienos didelį laikrodį (dabar jis kabo mano namų pavėsinėje), tai žiūrėdavau į jį ir kantriai klausydavausi... – šyptelėjo vyriškis.

Nors žmonių yra visokių, bet, anot V. Vilkaičio, dauguma jų – geri.

– Per visus darbo metus tik vienas žmogus man rimtai pagrasino. Kilo konfliktas dalyvaujant teismuose, nes tas vilkaviškietis „Vilkuvai“ buvo smarkiai įsiskolinęs. Buvo labai nemalonu. Turėjau ir dar vieną konfliktą su kitu daugiabučio gyventoju, su kuriuo irgi bylinėjomės teismuose. Kartą jis atėjo į mano kabinetą ir ėmė šaukti, trankyti kumščiu į stalą ir kone šoko prieš mane. Tada aš spustelėjau žmogų už peties, pasodinau į kėdę ir taip pat trinktelėjau į stalą. Sakau – žinai, aš irgi galiu daužyti stalą, bet gal geriau kalbėkimės ramiai? Jis tik pabalo, nutilo, o vėliau išlėkęs iš kabineto apskundė mane valdžiai. Bet viskas baigėsi gerai – jis daugiau prieš mane nebešūkavo, o po kurio laiko netgi tapo labai malonus. Tačiau tokių atvejų pasitaikė tik vienetai, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.



Skambino ir naktį

Sunkiausias metas dirbant „Vilkuvoje“ prasidėjo kartu su daugiabučių namų renovacija.

– Buvome kalti dėl visko. Vieniems buvo blogai, kad jų namas nepateko tarp renovuojamų, kitiems – kad yra tarp renovuojamų. Vienas Savivaldybėje dirbęs žmogus net apkaltino mane, esą aš į Vilnių su kyšiais nuvažiavęs „skirsčiau“, kurį namą reikia renovuoti, o kuris dar gali palaukti. Tam buvusiam valdininkui ir pasakiau: gal jūs pagal save sprendžiate? O aš net ir norėdamas tokių galimybių nebūčiau turėjęs, kad „reguliuočiau“ šitokius sprendimus, – kraipė galvą V. Vilkaitis.

Gyventojų skambučiai užplūdo prasidėjus pirmajam daugiabučių namų renovacijos etapui. Žmonės piktinosi nekvalifikuotais statybininkais, bet kaip atliekamais darbais, nevykusiu rezultatu. O pradėjus į butus per neužtaisytą stogą pliaupti vandeniui ir barškėti skardoms, V. Vilkaitis įpykusių gyventojų skambučių sulaukdavo ir savaitgaliais, ir naktimis. Kas tik blogai – žmonės kreipdavosi į jį.

– O kur jie daugiau eis? Buvo laiptinėse iškabinti darbų vadovų telefonai, bet tie vadovai tai keitėsi, tai nekeldavo telefono ragelio ir pan. Aš suprantu tą žmogų, kuriam per lubas ir sienas teka vanduo... Žmogui gi baisi bėda ir jis tikrai neklausys pasiaiškinimų, kad aš čia nekaltas. Tada kėliau avarinę tarnybą, per naktį skambinau, ieškojau firmos atstovų, statybos darbų vadovų. Kitiems gyventojams savaitgalį dėl sudrėkusios sienos užsidegė laidai – irgi teko skubiai ieškoti bent laikino sprendimo, kol atvyks patys rangovai, – pasakojo buvęs „Vilkuvos“ darbuotojas.



Viskam savas laikas

Prisimindamas darbui atiduotą laiką V. Vilkaitis neslepia, jog buvo visokių momentų – kartais grįžus namo nesinorėdavo šnekėtis su niekuo. Bet, anot jo, viskas praeina, ir lieka tik geri prisiminimai. Dabar tokių – dauguma.

Nors padėti jau niekuo negali, iki šiol iš Paežerių atvykęs V. Vilkaitis pravažiuoja pro taip ir nebaigtus renovuoti daugiabučius, pažiūri, gal jau kas nors padaryta, sutvarkyta.

Tačiau tai jau – tik iš profesinio smalsumo. O šiaip visas laikas dabar skirtas kitiems užsiėmimams.

– Išėjęs iš darbo leidžiu sau padykinėti: pasirūpinau sveikatos reikalais, ilsėjausi, perskaičiau nemažai knygų, susitikau su kurso draugais. Buvo metas – dirbau, dabar ilsiuosi. Svarbu, kad viskas būtų laiku, – šypsojosi V. Vilkaitis.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas