Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-09-01 16:04

---

Misijos dalyviai karinėje bazėje pasistatė ženklą, žymintį atstumus iki vietovių, iš kurių jie atvyko. Iki Viliaus Kočiubaičio gimtojo Vištyčio – 3963 kilometrai.

Kasmet Lietuva į karščiausius pasaulio taškus siunčia karius. Ką reiškia misijos dalyvių – karo gydytojų – darbas ir kasdienybė, kai kasdien susiduriama su pavojais ir rizika, pasakoja iš Vištyčio kilęs vidaus ligų gydytojas, majoras Vilius Kočiubaitis. Jis Afganistane buvo du kartus. Pirmą kartą majoras tris mėnesius dirbo Vokiečių karo lauko ligoninėje netoli Kabulo, ten vadovavo terapijos skyriui. Antrą kartą jis šešis mėnesius praleido Afganistano Goro provincijos sostinėje Čagčarane. Provincijos atkūrimo grupėje dirbusiam karo medikui patirti įspūdžiai ir įgyta patirtis išliks visam gyvenimui.

Pirmieji įspūdžiai

Pirmasis įspūdis, kurį patirtų kiekvienas, atvykęs į Afganistano Goro provincijos centrą Čagčaraną, – nepakeliamas karštis, dulkių debesys, kalnai ir mėnulio reljefą primenantis kraštovaizdis. Bet dar labiau į akis kristų neapsakomas čia gyvenančių žmonių skurdas. Ir tai nenuostabu, juk Afganistanas po beveik tris dešimtmečius trukusio karo yra viena iš skurdžiausių pasaulio valstybių. Gyvenimo trukmė Afganistane nesiekia nė 40 metų (Lietuvoje – 72 metai). Medicinos paslaugos neprieinamos 70 procentų šalies gyventojų, tik keliolika procentų vartoja tinkamą gerti vandenį, dauguma žmonių yra beraščiai. Socialinės apsaugos samprata (pensijos, pašalpos, nemokamas gydymas, įvairios išmokos ir t.t.) čia neegzistuoja.

Iš visų šalies regionų, kuriuos aš esu aplankęs misijų Afganistane metu, šis yra pats skurdžiausias. Čia žmonės neturi realių pragyvenimo šaltinių. Vietiniai gyventojai tikisi, kad, pagerėjus teritorijos saugumui, atsiras daugiau investicijų, lėšų ir, kas svarbiausia, darbo. Be abejo, mes visiškai pakeisti situacijos negalėsime, tačiau padėti – taip. Afganistano gyventojai, ilgą laiką matę tik karą ir griaunamą savo kraštą, pasiilgo taikos, ramybės ir geresnio, žmoniškesnio gyvenimo. Sužinoję, kad teritorijoje įsikurs provincijos atkūrimo grupė (PAG) iš Lietuvos, jie pradėjo keltis čia gyventi. Afganistaniečiai stengėsi persikelti kuo arčiau mūsų bazės, nes manė, kad tai yra pati saugiausia vieta. Iš pradžių vietiniai gyventojai bendravo su mumis atsargiai. Bet, laikui bėgant, priprato ir pradėjo į mus žiūrėti palankiai. Su daugeliu tiesiog susidraugavome. Pamatėme, kad tai ypatingai nuoširdūs, draugiški, žingeidūs ir darbštūs žmonės, kuriems atsibodo kariauti, kurie nori gyventi ramiai ir saugiai.



Prie klimato pratintis reikia pamažu

Afganistanas – kalnų šalis, tik mažiau nei 10 procentų jo teritorijos yra žemiau nei 600 m virš jūros lygio. Hindukušo ir Sefid Kuh kalnai užima didžiąją dalį šalies. Pagrindinė religija – islamas (sunitų 80 procentų, šiitų 19 procentų). Taip pat yra nedidelės hinduistų ir sikhų bendruomenės. Afganistano gyventojų etninė sudėtis gana marga. Kadangi ilgą laiką nebuvo atlikta sistemingų tyrimų ar gyventojų surašymų, tikslių duomenų apie gyventojų sudėtį pagal etnines grupes nėra. Visi pateikiami demografiniai duomenys tėra apytikriai: puštūnai (afganai) sudaro 42 proc., tadžikai – 27 proc., chazarai – 9 proc., uzbekai – 9 proc., aimakai – 4 proc., turkmėnai – 3 proc. šalies gyventojų. Pagrindinės kalbos yra persų (dari) ir puštūnų. Taip pat vartojamos ir kitos – daugiausia uzbekų, turkmėnų, beludžių. Nedidelės sikhų ir indų tautinės mažumos šneka pendžabų kalba. Didžiausi šalies miestai yra Kabulas, Kandaharas, Mazari-Šerifas, Heratas, Kunduzas ir Džalalabadas.

Goro provincija sunkiai pasiekiama, ji yra viena iš tų, kuriose žmonės gyvena vargingiausiai visame Afganistane. Čagčaranas su savo 20 000 gyventojų yra Goro provincijos, kurioje priskaičiuojama 600 tūkstančių gyventojų, centras. Jis yra Hindukušo kalnuose, siekiančiuose iki 7 500 m aukščio, Afganistano centrinės dalies šiaurės vakaruose, įsikūręs 2 300 metrų aukštyje.

Čagčarane vasarą oro temperatūra dieną siekia 45 laipsnius, o žiemą naktimis nukrenta iki 25–30 laipsnių šalčio. Temperatūros svyravimas per vieną parą gali siekti 30–40 laipsnių. Pavyzdžiui, dieną būna plius dvidešimt, naktį jau šąla iki 20 laipsnių. Liepos – rugpjūčio mėnesiais čia siaučia stiprūs vėjai, vadinami „afganiais“, sukeliantys dulkių audras. Jie mums pridarydavo nemažai rūpesčių. Palapinę „afganis“ lyg skiedrelę pakeldavo į orą ir nusviesdavo porą šimtų metrų už bazės ribos. Per 6 paskutinės misijos mėnesius lijo tik du kartus lapkričio mėnesį, vėliau pasnigo. Žiemos gana šaltos, sniego pusnys siekia net pusantro metro. Tuo metų laiku Afganistane keliai praktiškai nepravažiuojami, viskas apmiršta.

Adaptacija prie kitokių klimato sąlygų, visų pirma aukštos temperatūros ir sumažėjusio deguonies kiekio atmosferoje, trunka 2–3 savaites. Kol kraujo prisotinimas deguonimi nepakyla iki reikiamos 95 procentų ribos, bet koks intensyvus fizinis krūvis kariams yra griežtai ribojamas. Vandens karštu periodu taip pat būtina suvartoti daug – 5–7 litrus per parą. Kultūrinė adaptacija tęstųsi, ko gero, žymiai ilgiau, nes skirtumai iš tiesų nemaži.

Atitinka NATO reikalavimus

Misijos metu puikiai sutarėme su vietinės Čagčarano ligoninės gydytojais ir galėjome pasidalyti savo patirtimi. Tik atvykę į Goro provincijos sostinę Čagčaraną, jau kitą dieną užmezgėme glaudžius ryšius su vietine ligonine ir jos gydytojais. Beveik kasdien vizituodavome ir konsultuodavome pacientus vietos ir savo karo lauko ligoninėse. Mūsų karinėje bazėje ligoninė buvo įrengta net vienuolikoje palapinių. Skamba gal ir keistai „įrengta palapinėse“, bet tai yra moderni, aukštus NATO standartus atitinkanti karo lauko ligoninė, galinti teikti antro lygio medicinos paslaugas. Ligoninėje, kurią mes patys savo rankomis pastatėme ir įrengėme, yra operacinis blokas, odontologijos ir terapijos kabinetai, procedūroms, rentgenui ir echoskopijoms atlikti skirtos patalpos. Veikia klinikinė-mikrobiologinė laboratorija, 8 vietų stacionaras, yra 2 reanimacijos vietos, reabilitacijos kabinetas, šiuo metu steigiamas kraujo bankas.

Lietuvių karo ligoninė yra aprūpinta labai modernia medicinos įranga, pritaikyta dirbti karo lauko sąlygomis. Vienintelės visoje Goro provincijoje tokio lygio medicinos įstaigos personalą sudaro 11 karo medikų.

2005 m. lapkričio pradžioje karo lauko ligoninėje Čagčarane buvo atlikta pirmoji chirurginė operacija – operuotas apendicito priepuolio ištiktas Lietuvos karys. Esant būtinybei, aukštesnio lygio medicinos pagalba teikiama Kabule arba Herate. Karių evakuacijai reiktų kviestis NATO malūnsparnius.



Lietuviai padėjo vietos ligoninei

Čagčarano ligoninės gydytojai yra labai aukštos kvalifikacijos, kai kurie iš jų studijas baigę Rusijos ir net Prancūzijos medicinos universitetuose. Mums, karo gydytojams, buvo ko iš jų pasimokyti. Jie dirba ekstremaliomis sąlygomis. Pavyzdžiui, operacijos dažnai atliekamos prie žibalinės lempos, nes generatoriuje baigėsi kuras ir nėra elektros. Jie neturi narkozei skirtos aparatūros (daugiausia atliekama intraveninė narkozė), dirbtinių kvėpavimo aparatų ar kardiologinių monitorių. Tačiau ir tokiomis sąlygomis operuojama ir, kas keisčiausia, rezultatai būna puikūs.

Ligoninėje operavo ketverių metų berniuką, kuriam Kalašnikovo automatu buvo peršauta skrandis, žarnynas, šlapimo pūslė, kojos. Po kelių dienų atvykau į ligoninę ir nustebau – jis patenkinamos būklės jau buvo išrašytas namo. Po savaitės berniuką su tėvu ligoninėje vėl sutikau atvykusius į konsultaciją.

Tokių pavyzdžių daugybė. Dažnai į sudėtingesnes operacijas pagalbos buvo kviečiamas ir mūsų chirurgas, penkias misijas jau atlikęs mjr. Gytis Dominaitis. Sunkesnius ligonius, moteris ir vaikus konsultuodavome savo ligoninėje, kur tyrimo galimybės daug didesnės.

Vietinėje ligoninėje ypač trūksta įrangos, kai kurių gydymui būtinų priemonių, higienos, sanitarijos žinių, daug kur nesilaikoma higienos reikalavimų. Ligoninėje net nebuvo vandens. Mūsų specialistų dėka Čagčarano ligoninėje buvo sutvarkyta elektros instaliacija, deguonies gamybos įranga, sutaisyta iki tol neveikusi operacinės įranga, padovanotas narkozės ir dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas.

2005 metais Prezidento Valdo Adamkaus vizito Čagčarano ligoninėje metu jai buvo perduota beveik 100 000 litų vertės labdara.



Teko pakeisti nuomonę

Visi vietos gydytojai puikiai kalba angliškai, naudojasi internetu, yra puikiai susipažinę su naujais gydymo metodais ir vaistais. Kartą, misijos pradžioje, pakonsultavęs ir paskyręs gydymą sunkia širdies liga sergančiai moteriai, paprašiau vertėjo, kad išverstų jos turimus receptus. Labai nustebau pamatęs, kad gydymas 100 procentų atitiko mano rekomenduotą. Teko padaryti išvadas ir pakeisti išankstinę neteisingą nuomonę apie jų gydytojų kvalifikaciją.

Nors Vokiečių karo ligoninėje ankstesnės misijos metu turėjau įgijęs nemažai patirties gydant tropines ligas, tačiau ir šį kartą iš vietinių gydytojų išmokau labai daug – kaip greitai ir tiksliai, neturint sudėtingos diagnostinės aparatūros, nustatyti Afganistane dažnas ligas – maliariją, tuberkuliozę, leišmaniozę, vidurių šiltinę, salmoneliozę, dizenteriją, įvairias karštines ir kitas infekcines ligas.

Afganistano gydytojai ne kartą kreipėsi į mus pagalbos, ir mes niekada neatsisakydavome padėti. Konsultavau gydytojus, gydžiau vaikus, kardiologinius ligonius, besilaukiančias moteris. Kartą, sprogus dujų talpyklai turguje, stipriai nudegė penki gyventojai, todėl organizavome jų pervežimą į Kabulą.

NATO lėktuvu teko perskraidinti sunkią galvos ir stuburo smegenų traumą patyrusį afganistanietį policininką į Herato ligoninę, esančią už 250 kilometrų į vakarus. Šis ligonis transportavimo automobiliu nebūtų atlaikęs. Negrįstais, vingiuotais ir sunkiai pravažiuojamais kalnų keliais tokia kelionė truktų dvi paras.



Vilius KOČIUBAITIS



(Tęsinys kitame numeryje)

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---