„Santaka“ / Veiklos sėkmę lemia abipusis pasitikėjimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-26 16:07

Dalinkitės:  


Socialinės darbuotojos Audronė Snabaitienė (kairėje) ir Jolanta Įkasalienė savo darbe jaučiasi tarsi tarpininkės tarp socialiai įgudusios visuomenės dalies ir tarp šių gebėjimų stokojančiųjų.

Aušros BUKUČINSKIENĖS nuotr.


Veiklos sėkmę lemia abipusis pasitikėjimas

Renata VITKAUSKIENĖ

Šiandien – Lietuvos socialinių darbuotojų profesinė šventė. Mūsų rajono socialinio darbo specialistai jos proga penktadienį bendravo keliaudami po Dzūkiją, o šiandien dirba kasdienį darbą. Apie profesinius rūpesčius, džiaugsmus kalbamės su Vilkaviškio socialinės pagalbos centro socialinėmis darbuotojomis Jolanta Įkasaliene ir Audrone Snabaitiene. Jolanta dirba su socialinės rizikos šeimomis Kybartų seniūnijoje, Audronė jomis rūpinasi Virbalyje.



Džiaugsmas – pakilę žmonės

Socialiniai darbuotojai palankaus dėmesio, domėjimosi jų veiklos specifika, noro pažinti darbo gelmę sulaukia ne tiek daug. Jie neneigia, kad kur kas dažniau viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, televizijos laidose, jaučiasi „kalami prie kryžiaus“, yra kaltinami už savo klientų padarytas klaidas, neatliktas pareigas, turi atremti ne visada pelnytus priekaištus.

„Pradėdama darbą su socialinės rizikos šeima jautiesi taip, tarsi imtum į kalną risti akmenį. Kitą kartą širdį atiduodi, tik to niekas nemato, nes viskas vyksta labai giliai. Kai kada tas akmuo atgal nusirita nuo įkalnės vidurio, o kartais dar pakalnėje jo negali nė iš vietos išjudinti. O labai retai vis dėlto ir užritini į kalną, – taip savo kasdienį darbą apibūdino A. Snabaitienė. – Žvelgdama atgal labiausiai džiaugiuosi dviem moterimis, kurios dabar jau tvirtai stovi ant žemės. Kažkada suklupusios, jos atsikėlė, jau ne vieni metai gyvena blaivų gyvenimą, eina per jį tvirtu žingsniu. Dėl jų man taip smagu! Juk šitiek visko sykiu pereita!“

Naivu galvoti, jog probleminių šeimų tėčiai ir mamos vos pakalbinti skuba keisti įprastą gyvenimą. Jaunas vyras, kuris jau ilgą laiką gyvena be alkoholio, socialine darbuotoja prieš kelerius metus patikėjo tikrai ne iš karto. J. Įkasalienė netgi užsidirbo „komplimentą“ – prielipa. Galų gale specialistės ir, svarbiausia, paties vyriškio pastangos, jo stiprybė davė rezultatą: šeima jau keleri metai mato blaivų tėtį. „Tai yra labai ilgas laikas, žinant, jog alkoholizmas – tokia liga, kai kasdien žmogus turi dėti pastangų, kad išliktų blaivus. Džiaugiuosi, jog kažkas ryžosi mane išgirsti, pabandyti žengti žingsnį, kad keistų savo gyvenimą, įsikabino į ištiestą ranką, – sakė J. Įkasalienė. – Iš šito žmogaus dabar aš pati gaunu informacijos ir žinių, semiuosi tam tikros patirties, kurią naudoju darbe.“



Taiso tėvų klaidas

Pati nemaloniausia ir itin sunki darbo dalis – kai pribręsta reikalas iš šeimos paimti vaikus. Tiesa, juos iš namų paima kitų institucijų atstovai, tačiau artėjant prie šio veiksmo socialiniams darbuotojams tenka daug bendrauti su tėvais. Vaikų paėmimą šeimos išgyvena sunkiai. Matyti, jog tėvai paprasčiausiai nesuvokia, ko trūksta jų namuose. O trūksta pačių elementariausių dalykų: tvarkingos krosnies ir šilumos, grindų, vaikams tinkamo maisto.

Kaip šilčiausias akimirkas J. Įkasalienė minėjo tas, kai šeimoms grąžinami vaikai. „Džiaugiamės kiekviena diena, kurią šeima nugyveno nesuklupusi. Juk ir šitie žmonės, kaip ir kiekvienas iš mūsų, patiria stresą, nemalonių išgyvenimų, ir negali žinoti, kaip jie į tai sureaguos, – sakė J. Įkasalienė. – Džiaugiuosi, kad vaikus susigrąžinusi šeima skambina, klausia, tariamės, bendraujame. Smagu, kai suprantu, jog toje šeimoje įvyko lūžis, yra teigiamų pokyčių.“

Vis dėlto socialinius darbuotojus dažniausiai džiuginantys dalykai, tam tikri pokyčiai jų lankomose šeimose ne vienam iš mūsų atrodytų apskritai neverti ypatingo dėmesio, socialinio darbo nedirbantis žmogus, ko gero, jų nė nepastebėtų esant. „Jeigu mama blaivi, namai išvalyti, valgyti išvirta, vaikai nuprausti – socialiniam darbuotojui tai yra džiaugsmas, šventė širdyje, nes jis pamato įdėto darbo rezultatą. Iki to reikia tikrai daug dirbti, – sakė A. Snabaitienė. – Socialinės rizikos grupei priskirtose šeimose problemų paprastai būna ne viena: ir socialinių įgūdžių stoka, ir priklausomybė. Daug savęs atiduodame, kad pažadintume savo klientų norą keisti elgesį, įpročius. Kalbi ir kalbi, skatini, įgalini veikti pačius. Būtinų darbų mes už savo klientus nedarome. Iš pradžių parodome, kaip reikėtų atlikti, o paskui raginame juos imtis veiksmų. Vienas mamas mūsų žodžiai pasiekia, o kitas – nelabai...“

Socialinių įgūdžių stokojantiems žmonėms reikia išaiškinti, kaip tinkamai prižiūrėti vaikus, kodėl būtina pasirūpinti dokumentais, kodėl vertėtų darže užsiauginti daržovių ir kaip tą daryti. Specialistės namų šeimininkę moko, kaip lankstyti megztinį, kad striukę geriau pakabinti, kaip laikytis higienos, o pamačiusios žingsnį į priekį turi nepamiršti pagirti. Savo klientes jos giria už nuvalytą palangę, už rūpinimąsi naujagimio kraiteliu. „Matome, jog tai atlikusių moterų akys verda, už pastangas jos tikisi pagyrimo, neiškentusios klausia: „Ar jūs manęs šiandien nepagirsite?“ – pasakojo A. Snabaitienė. Moterys, stokojančios socialinių įgūdžių, savo tėvų šeimose, akivaizdu, nebuvo išmokytos elementarių dalykų, nebuvo skatinamos, įvertinamos už pastangas.

Galima sakyti, kad socialinės darbuotojos (socialinis darbas Lietuvoje gula ant moterų pečių) suaugusiems žmonėms duoda tai, ko kadaise nesuteikė tėvai.



Sudėtinga prisitaikyti

„Adaptuotis kitoje aplinkoje, mokytis gyventi kitaip, nei yra įpratę, mūsų klientams be galo sudėtinga. Kai tą sakau, iš nedirbančiųjų socialinio darbo išgirstu priekaištų, jog kalbu kaip socialinė darbuotoja. Tikrai taip ir yra, – kalbėjo A. Snabaitienė. – Aš tuos žmones palaikau, nes žinau, kaip jiems yra sunku išėjus iš savo aplinkos, pavyzdžiui, į kokį renginį. Jie nežino, kaip reikės elgtis, bendrauti, jaučiasi tarytum „pagauti“... Kiek tenka kalbinti, kad žmogus ryžtųsi ateiti!.. Galvoju, jog socialinę atskirtį patiriančius suaugusiuosius kuo daugiau reikia „tempti“ į visuomenę. Vaikai išeina į mokyklą, ten yra ugdomi, bendrauja, o suaugusiesiems yra tikrai sudėtinga.“

Anot specialisčių, žmonės, kurių socialiniai įgūdžiai yra puikūs, niekada iki galo nesupras priskiriamųjų socialinės rizikos grupei, greitai juos pasmerks, ant jų pyks ir iš dalies bus teisūs, nes visuomenė tokius asmenis išlaiko. Pirmiausia savo klientus darbuotojos moko dėkoti už pagalbą, už dovanojamus daiktus. Pasakyti ačiū išmoksta ne visi – gavusieji reikalauja dar daugiau, patys taip ir neprisiima atsakomybės už savo gyvenimą ir šeimą.

Didelė dalis socialinės rizikos šeimose gyvenančių žmonių jau atpratę nuo darbo. A. Snabaitienė prisiminė, kad kai buvo pradėta reikalauti atidirbti už socialines pašalpas, kilo labai didelis gavėjų pasipriešinimas. Dabar jis kiek atlėgęs, bet dalis žmonių tebeišsisukinėja. „Tokia karta užaugo. Vis dėlto manau, jog pareiga atidirbti duos tam tikrų gerų rezultatų. Ir svarbiausia čia yra ne nupjauti ar nugrėbti plotai, bet probleminėse šeimose gyvenančių žmonių „ištraukimas“ į viešumą. Labai svarbu, kad jie iš savo namų išeina, pabūna kitoje aplinkoje, tarp kitaip gyvenimą besitvarkančių žmonių, pasikalba su jais. Galų gale ir kažkokį darbo įgūdį įgyja. Kad ryte atsikėlęs mūsų klientas išeitų dirbti, jis turi pirmiausia „perlipti“ per save“, – teigė A. Snabaitienė.



Pelnyti pasitikėjimą

Abi kolegės kalbėjo, jog socialinio darbo profesionalas turi būti labai empatiškas, tolerantiškas, mokėti atsiriboti nuo to, kad klientai ne tik negražiai pavadins, bet ir neįsileis į namus, kad darbinių reikalų bus ir savaitgalį. „Labai myliu žmones. Giliai viduje mano klientai yra nuostabūs žmonės, tik nelaimingi. Be abejo, matau, jog socialinio darbuotojo pagalbos reikėjo tėvams, dabar to reikia savo atžalas jau auginantiems jų vaikams. Suvokiu, kad šita grandinė nesibaigia, ir nejučiomis klausiu savęs, ar ji kada nutrūks, nes matau, kaip vaikai kartoja tėvų klaidas. Kita vertus, koks socialinis darbuotojas, jeigu jis netiki ir nepasitiki žmogumi?! Pradėjusi dirbti su šeima pirmiausia siekiu įgyti jos pasitikėjimą, rasti ryšį. Kai per susitikimą žmogus ima daugiau klausinėti, domėtis, tada suvokiu, jog su juo kažkas vyksta ir jau galiu dirbti ta kryptimi, kur pagalba reikalingiausia. Tik nuoširdžiai ir šiltai bendraudama palaipsniui įgyji pasitikėjimą. Jo reikia tam, kad žmonės patys norėtų kontakto su socialiniu darbuotoju, – subtilumo reikalaujančius žingsnius į šeimas apibendrino J. Įkasalienė. – Man pačiai yra tekę lydėti žmogų iki anoniminių alkoholikų grupės durų. Pasiryžęs tikrai labai sunkiam žingsniui, jis pagalbos kreipėsi į tą, kuriuo tuomet labiausiai pasitikėjo.“

Socialinėms darbuotojoms būna labai liūdna, kai, atrodo, jų klientas jau kabinosi į gyvenimą, tačiau reikėjo tik kokio nors sukrėtimo – ir visas didelis darbas išsyk „nusibraukė“. Žmogus pradeda gerti, prisideda kitos problemos. Reikia laukti, kol jis išsiblaivys, kol pajėgs protauti, ir savo darbą vėl pradėti nuo nulio. „Į pradinį tašką nubloškia kartais, atrodo, visai menka priežastis: konfliktas su antrąja puse, savo tėvais, vaikais, negebėjimas bendrauti, susiplanuoti laisvalaikio, – yra pastebėjusi A. Snabaitienė. – Manau, kartais krizė ištinka dėl to, jog žmogus tiesiog pavargsta eiti tuo keliu, kuriuo yra kreipiamas.“

Ir Jolanta, ir Audronė džiaugėsi profesinėje veikloje turinčios talkininkų. „Vienas lauke – ne karys, socialiniame darbe – juolab. Iš tiesų socialinį darbą dirba daugelio institucijų atstovai“, – pabrėžė J. Įkasalienė. Specialistės palaiko ryšius su anoniminių alkoholikų grupėmis, seniūnais, pedagogais, daug pagalbos gauna iš Vilkaviškio socialinės pagalbos centro administracijos, bendradarbiauja su globos namų darbuotojais, vaiko teisių apsaugos specialistais, policininkais, dvasininkais. Minėtų institucijų atstovai dažniausiai ir yra tie, kurie iš labai arti mato socialinių darbuotojų veiklos rezultatus. Būtent policijos pareigūnas, turintis nemažą darbo patirtį, pabrėžė, kad situacija socialinės rizikos šeimose pastaraisiais metais į geresnę pusę keičiasi daugiausia dėl socialinių darbuotojų pastangų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas