„Santaka“ / Pajevonio puolimas 1946 m. rugsėjo 23-iąją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-21 16:20

Dalinkitės:  


Pajevonio puolimas 1946 m. rugsėjo 23-iąją

Rugsėjo 23 dieną, prieš 70 metų, dabar nuostabiai gražiai sutvarkytame Pajevonio miestelyje įvyko viena garsiausių partizanų operacijų mūsų rajone. „Google“ paieškų tinklo laukelyje įrašius „Pajevonio užėmimas, paėmimas“, pasirodo tik kelios pastraipos, susijusios su šiuo įvykiu. Informacijos nedaug.

Apie šį istorinį įvykį sutiko papasakoti pajevonietis poetas Justinas Naujokaitis (jis šį pasakojimą girdėjo iš operacijoje dalyvavusio partizano) ir iš Pajevonio kilęs Valentas Eidukevičius.

Jau 25 metai praėjo nuo Nepriklausomybės iškovojimo, bet vis dar likę suformuoto sovietinio neigiamo požiūrio į Lietuvos partizanus. Kad lengviau suprastume įvykius, įsigilinkime į pokario laikotarpio kontekstą.

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, frontui per Lietuvą praslinkus Vakarų link, sovietų valdžia prievarta ėmė Lietuvos jaunuolius į karą ir siuntė link Berlyno. Daugelis vyrų pasirinko slapstytis miškuose ir, kaip jie sakė, „geriau mirti savame krašte, nei svetimame“.

Kaip pirmą, taip ir antrą kartą okupavus Lietuvą, sovietai „darė tautos valymą“. Tarpukario Lietuvos karininkus, pareigūnus, tarnautojus, dvasininkus, stambius ūkininkus – tautos elitą vežė į Sibirą, kišo į kalėjimus. Į užsienį nepabėgsi – sovietai „geležine uždanga“ atsitvėrė nuo Vakarų pasaulio.

Nenorintiems parsiduoti ir nuo šių represijų bėgantiems žmonėms miškas buvo vienintelis kelias.

Okupacinė valdžia verbavo sekti kolegas, įvesdama sekimo ir skundimo sistemą (vienas garsiausių Lietuvos pokario ginkluotos rezistencijos dvasininkų mūsų kraštietis J. Lelešius kaip tik ir buvo išprovokuotas šių aplinkybių pasitraukti pas partizanus). Dieną šeimininkavo okupacinė valdžia, naktį – partizanai. Tai buvo karas po karo, kurio partizanai nepradėjo. Nuo represijų jie gynė save ir savo valstybę, kurioje dauguma buvo gimę.

Sovietų valdžia labai žiauriai elgėsi su pokario rezistentais. Tokių žiaurių veiksmų išprovokuoti, šie baudė pasižymėjusius okupacinės valdžios talkininkus.

Ši dėl dviejų priešingų interesų susidariusi aplinkybė savaime neatsirado, ją sukūrė okupacinė valdžia. Jei nebūtų okupavę Lietuvos, žmonės būtų gyvenę kaip gyveno. Dėl visko kalta okupacija. Vis dėlto, kol bus gyvų žmonių, kurių artimieji nukentėjo vienoje ar kitoje pusėse, tol daliai jų asmeniškumai trukdys suvokti objektyvų įvykių vertinimą.

Pirmaisiais pokario metais partizanai buvo užėmę nemažai miestelių: Suvalkijoje – Žaliąją, Keturvalakius, Gižus, Antanavą, Sangrūdą, Šilavotą ir kt., tarp jų – ir Pajevonį. Pajevonio puolimą organizavo legendinis Gražiškių saugumo viršininkas, dirbęs partizanams, Antanas Ambrulevičius, slapyvardžiu Vėjas. 1946 m. rugsėjo 23 dieną jis su 6 patikimais jam pavaldžiais stribais dviem vežimais atvažiavo į Pajevonio apylinkes. Paleidęs juos atvežusius važnyčiotojus, kartu su vietiniais partizanais atėjo nuo kapinių. Iš viso 12 vyrų su trimis kulkosvaidžiais puolė apsupdami stribų būstinę. Bandžiusiam pasipriešinti milicininkui Januliui peršovė koją. Sargybos viršininkas Neretinas pirmas pabėgo, o paskui jį ir kiti stribai išsilakstė.

Apsilankę valsčiaus kontoroje, rado prie telefono budinčią valsčiaus tarnautoją G. Kubiliūtę. Nors ji turėjo šautuvą, bet iš baimės nesusigaudė, ką su juo daryti, o apimta streso išsidavė esanti komjaunuolė ir valsčiaus darbuotoja. Kadangi vienas Ambrulevičiaus pavaldinys kartu su ja į tą pačią mokyklą ėjo ir jie vienas kitą atpažino, partizanai nerizikavo nepatikimą asmenį paleisti ir taip save į pavojų pastatyti. Jie nutarė G. Kubiliūtę likviduoti. Valsčiaus valdybos pastatą paleido pelenais. Iš gretimo namo turėjusi ginklą pabėgo ir okupacinės valdžios aktyvistė Karickaitė, kuri ne vieną partizaną buvo išdavusi.

Išvaikę visą apsaugą partizanai užsuko į kooperatyvo parduotuvę prekių pasiimti. Neišlaikęs įtampos vienas operacijos dalyvis nesunkiai sužeidė pasirodžiusį sargą. Kitas sušuko, kad nešautų, bet jau buvo per vėlu.

G. Kubiliūtei pasiskundus, kad šalta, vienas kovotojas paėmė iš parduotuvės storą vilnonę skarą ir duodamas pasakė: „Apsisupk ir eik dabar...“ Pasak Valento, pagarbiai elgėsi – jai mirus net akis užspaudė. Ne taip, kaip stribai, kurie buvo numetę partizanų kūnus Pajevonio centre – ten, kur dabar alpinariumas.

Baigę operaciją, partizanai iš miestelio išėjo su daina. Nuėję pas Micutą paprašė, kad pavežtų. Blogos akys nužiūrėjo ir Micutą įskundė. Kalėjime jį vėliau negyvai nukankino, o šeimą ištrėmė į Sibirą.

Po šio įvykio į Pajevonį atsiuntė kareivių garnizoną, o sargybos viršininką Neretiną nuteisė.

Renkant medžiagą apie šį įvykį ir apklausinėjant daugiau vyresnės kartos žmonių, dauguma apklaustųjų žinojo ir dalijosi įvykio nuotrupomis. Supratau, kad šio įvykio atgarsiai buvo pasklidę po visą rajoną. Kadangi mūsų rajonas nėra miškingas, todėl partizanams veikti buvo sunku. Nebuvo garsių ir didelių mūšių. Tad šis įvykis yra svarbus mūsų rajono pokario ginkluotos rezistencijos paveldui.

Mieli kraštiečiai, mūsų rajono pokario ginkluoto pasipriešinimo publikacijų yra labai mažai. Kol dar yra gyvų liudininkų, užrašykite tai, ką žinote. Tai mūsų istorinis paveldas kovoje už laisvę.



Zenonas MAČIULAITIS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas