„Santaka“ / Mirties akivaizdoje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-21 16:20

Dalinkitės:  


Ąžuolas ant masinių žudynių kapo.

Autoriaus nuotr.


Mirties akivaizdoje

Prie Šešupės ir Rausvės santakos stūkso kuklus Piliūnų piliakalnis. Greta jo yra tik vienintelis Lietuvoje kaimas, pavadintas Piliūnų vardu. Šitame kaime, tuomet priklausiusiame Paežerių valsčiui, 1886 m. tėvų sodyboje gimė Mauša Dembovskis. Vėliau, uždraudus žydams turėti kaime ir kartu mieste namus, šeima pardavė sodybą ir persikėlė į Pilviškius.

Nors pašešupio priesmėlio žemėje ąžuolai nenoriai auga, bet Piliūnuose gimęs žydų berniukas savo pavardę Dembovskis (lenk. demb – ąžuolas) pateisino su kaupu. Pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo Rusijos kariuomenėje ir buvo apdovanotas keturiais medaliais, o po karo, 1919 metais, dirbo Lietuvos kariuomenės Ukmergės bataliono gydytoju, netrukus tapo Vilkaviškio belaisvių stovyklos inspektoriumi. 1922 m. jis gavo pulkininko leitenanto laipsnį, po metų būdamas 46-erių išėjo į atsargą. Jo žmona irgi buvo gydytoja, visų gerbiama kaip labai gera odontologė.

Atėjo lemtingi 1941-ieji. Ant Pilviškių, kaip ir ant Vilkaviškio bei Marijampolės, iš juodakryžių lėktuvų pabiro bombų liūtis. Daugiausia nukentėjo miestų centrai, kur beveik ištisai buvo žydų namai-parduotuvės. Antai Marijampolėje į kareivinių zoną, ten, kur tuomet bazavosi Raudonoji armija, kiek žinau, nė viena bomba nebuvo numesta, tačiau miesto centras virto ištisais griuvėsiais, prie kurių valymo ir man, tuometiniam Rygiškių Jono gimnazijos moksleiviui, kartu su bendraklasiais teko kelias dienas padirbėti ir rinkti plytgalius.

Mano pažįstama pilviškietė, gydžiusis dantis pas Dembovskienę, dar prisimena, kad jos įdėta plomba laikė beveik 30 metų. Moteris man pasakojo, jog tada išlydėdama ją pro duris daktarė pasakė: „Manau, jau daugiau nepasimatysime.“ „Tie žodžiai buvo pranašiški: netrukus pamačiau ją voroje tarp varomų per geležinkelį link šilelio žmonių. Sustingo mano atsisveikinimui pakelta ranka, kai buvau grubiai stumtelėta į šalį vos pavelkančio šautuvą „piemens“. Netrukus iš tos pusės pasigirdo šūviai ir aimanos“, – prisiminimais dalijosi pilviškietė.

Ten atsidūrė jau į 66-uosius metus įžengęs ir gydytojas Mauša Dembovskis. Sausbaliuose gyvenanti Elytė Blauzdžiūnaitė patvirtino, kad jis irgi buvo labai geras ir visų gerbiamas gydytojas. Jai išoperavęs ilgai pūliavusį pirštą, kuris paskui greitai užgijo. „Kalbama, jog daktaras su sūnumi Vova, gimnazistu, mėgino slėptis pas Rimšų Juozą, žinomo skulptoriaus brolį, – sakė ji, – bet kažkokio nedorėlio buvo įskųsti. Tuomet daktaras, gelbėdamas vienintelį sūnų, jį paslėpė sofoje namuose. Deja, vietiniai aktyvistai, pamatę, kad šaudymo vietoje trūksta vaiko, atlėkė ir iškrėtę butą surado berniuką. Savaime aišku, jam teko Pilviškių šilelio už Višakio upelio su kitais nelaimingaisiais dalia.“

Neseniai nuvažiavęs ten pamačiau du beveik 40 metrų nuotoliu vienas nuo kito esančius aptvertus kapus. Vienas jų – su paminkline lentele, kurioje įrašyta, kad 1941-ųjų rugpjūtį čia buvo nužudyta per 1000 žmonių.

Įdomu, kad visai gretimai, ant senvagės kranto, tebėra garsi Lozoraičių sodyba, kurioje tada, tik prieš pusę amžiaus, buvo susirinkę varpininkai – visas tuometinis kovotojų prieš carinę priespaudą inteligentų žiedas. Tarp jų – ir buvęs Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius, šimtmečiu vėliau (po mirties) kartu su žmona apdovanotas žmonių gelbėjimo kryžiais, o šiais metais jiems abiem už tą patį suteikti Pasaulio teisuolių vardai.

Suprantama, tuomet varpininkai net negalėjo įsivaizduoti, kokia siaubinga tragedija po daugelio metų įvyks šiose vietose. Jau neradau šioje sodyboje gyvenusio aštuoniasdešimtmečio senolio – galimo tiesioginio tų žudynių liudininko. Jis jau senokai miręs. Ar įmanoma tikroviškai įsivaizduoti tokią makabrišką situaciją, pasijusti tų nelaimingųjų vietoje, išgirsti motinų su kūdikiais ant rankų aimanas, klykiančių iš siaubo vaikų balsus, visų atniukintų ant duobės krašto jausmus, belaukiant budelių šūvių į galvas? Moterys – toliau, o vyrai – čia, prie šito vienintelio ąžuolo.

Pasakojama, kad priešais ąžuolą esančioje pievelėje buvo įsakyta visiems nusirengti, padėti drabužius į krūvą ir kniūbsčiomis gultis į duobę. Šimtus kartų fronte žvelgęs mirčiai į akis Mauša Dembovskis vienintelis iš pasmerktųjų mirties akivaizdoje nepakluso ir kategoriškai atsisakė nusivilkti lietuvišką kario uniformą. Nieko nepadėjo prišokusių egzekutorių ir apsauginių įniršis. Jis lyg tas ąžuolas sulig savo pavarde – išdidus ir tvirtas – stovėjo prieš budelius tol, kol sužvėrėjusių žudikų šautuvų buožėmis buvo negyvai užmuštas. Žuvo nenugalėtas.

Žvelgiu dabar į tą vienintelį prie pat nužudytųjų kanalo tebeaugantį galingą, gilių raukšlių išvagotu veidu šimtametį ąžuolą, tartum gyvą paminklą drąsiam žmogui – gydytojui ir kariui Maušai Dembovskiui. Regiu šį medį, čaižytą žaibų, sukapotą kulkų, stebėjusį tokią nežmonišką baisybę... Atrodo, lyg jis, iškėlęs į apniukusį rudenėjantį dangų rankas, tebeklaustų: „Viešpatie, kodėl tai leidai?.. Kuo kaltas žmogus, tie kūdikiai, kad tu juos sutvėrei žydais, arabais, lietuviais, vokiečiais, o kitus iš jų – ir budeliais? Kodėl leidai įvykti tokiai siaubingai apokalipsei?“

Tyli dangus, tik palši debesys pabyra į sušnarėjusius ąžuolo lapus stambiais lietaus ašarų lašais.

Ne! Niekur ir niekados daugiau tenepasikartoja tokie holokaustai, katynės, maidanekai, osvencimai, gulagai... Niekados!



Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinio muziejaus direktorius






P. S. Manytume, kad Pilviškių seniūnija kartu su Vilkaviškio rajono savivaldybe galėtų inicijuoti Maušai Dembovskiui jo žūties vietoje pastatyti granitinį atminimo paminklą. To jis tikrai vertas. Tokią mintį neseniai pasiūliau Seimo nariui Emanueliui Zingeriui. Jis pritarė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas