„Santaka“ / „Mano šviesa“ ne tik šviečia, bet ir šildo

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-16 16:12

Dalinkitės:  


„Ateinu atvira širdimi, žiūriu į akis ir matau ypatingas asmenybes“, – apie bendravimą su senjorais sako Eglė Budreikaitė-Rudis.

Nuotr. iš asmeninio albumo


„Mano šviesa“ ne tik šviečia, bet ir šildo

Kai jaunų žmonių emigracijos klausimas jau senokai tapo skaudus, kai ištuštėjusiose miestelių aikštėse ir parkuose rudenėjančiais lapais gėrisi daugiausia senjorai, pokalbis su buvusia vilkaviškiete Egle, dabar sėkmingai pritapusia Vilniuje, kaip tik ir sukosi apie (ne)emigraciją ir vis labiau vienišėjančius garbaus amžiaus žmones Lietuvoje.

Baigusi „Aušros“ vidurinę mokyklą (dabar – gimnazija), Eglė Budreikaitė-Rudis studijavo Kauno kolegijoje Ekonomikos ir teisės fakultete vadybos ir įmonių administravimą, vėliau pasirinko Vilniaus universitete išlyginamąsias bakalauro studijas. Vilnius įsiurbė ir nebepaleidžia jaunos moters. Prieš keletą metų Eglė įkūrė savo įmonę, sėkmingai vysto veiklą ir džiaugiasi atradusi save ten, kur, rodos, jaunam žmogui dar nėra ką veikti.

– Pasirinkai darbą su senjorais ir neįgaliais žmonėmis. Stengiesi jų kasdienybę praskaidrinti ne tik bendravimu, bet ir socialiniais projektais. Kas atvedė ar palydėjo tave į tokią šiandieną?

– Prieš tai penkerius metus dirbau privačiame sektoriuje, kur buvo prekiaujama nekilnojamuoju turtu, laivais. Teko save išmėginti telekomunikacijų paslaugų verslo skyriuje.

Netikėtai pakvietė vadovauti vienam socialiniam projektui, kuris vyko pagal Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą ir vadinosi „Kartu įveiksim negalią“. Tai rūpinimasis neįgalių žmonių integravimu į darbo rinką bei jų užimtumu.

Man tai buvo visiškai netikėta, nauja patirtis, teko bendrauti su įvairiomis socialinėmis institucijomis, susipažinti su socialine sistema ir jos niuansais bei pačiais neįgaliaisiais. Projektas pasibaigė, o noras tęsti veiklą liko, todėl įsteigiau įmonę „Mano šviesa“.

Manęs dažnai klausia, kodėl pasirinkau tokį pavadinimą, o aš nežinau jokios gražios istorijos. Tai tiesiog iš vidaus atėjusi mintis. Tardamas pavadinimą, žmogus tarsi deklaruoja, kad jis yra gėrio ir šviesos nešėjas, kad yra nuostabus ir dalijasi tuo su kitais.

– Kodėl tu, jauna ir graži moteris, nepasukai į grožio ar pramogų pasaulį, o pasirinkai tokį nelengvą kelią? Ar negalvojai kelti sparnų į užsienį?

– Nelengvas? Tai mano kelias, mano variklis, kitaip turbūt jau ir nebegalėčiau. Darbas biure – ne man, per daug taisyklių, prieštaraujančių mano prigimčiai. Grožis ir jaunystė – subjektyvūs dalykai. Pramogų pasaulyje nematau savęs, kaip nematau ir kitoje svečioje šalyje, svetimoje kultūroje. Bet juk visiškai nuo kultūros nepabėgu, tik renkuosi labiau išgrynintą, teigiančią visatos vertybes, nes man tai svarbu. Kartkartėmis organizuoju renginius senelių namuose, pakviečiu scenos muzikantus. Labai gražus renginys vyko Duonos dienos proga, kai Giedrė Kilčiauskienė su muzikantais pristatė savo kūrybą, buvo labai šiltas, jaukus koncertas.

– Ar lengvai randi bendrą kalbą su senjorais? Kas padeda išgirsti jų norus?

– Ateinu atvira širdimi, žiūriu į akis ir matau nuostabias, ypatingas asmenybes. Jiems nebereikia jokių kaukių, ir prieš juos nebereikia – esame tokie, kokie esame. Nenuoširdumą, atsainumą, net ir nuovargį garbaus amžiaus žmonės iš karto pajaučia. Šių dienų senjorai yra išgyvenę pasaulinį karą, jų gyvenimo istorijos atrodo neįtikėtinos, peržengiančios visas suvokiamas ribas. Po tokių istorijų keletą dienų atrodo, jog problemų nėra ir negali būti. Senolių norai individualūs, labai svarbu, kad juos kas nors išklausytų. Jei pavyksta jų troškimus įgyvendinti, esi apdovanojamas didžiausio džiaugsmo ašaromis ir padėkomis. Padarai tai vieną kartą – ir negali to nedaryti. Supranti, kad tu pats problemų neturi, kad tai tik neišsipildę lūkesčiai. Vieniši žmonės džiaugiasi bet kokiu dėmesiu, ar tai būtų aplankymas, ar dovanos.

– Koks projektas, tavo akimis, labiausiai vykęs?

– Išskirti kažkurį vieną būtų sunku. „Garsinių knygų sklaida socialinės globos namuose“ – turbūt plačiausiai vykęs projektas. Tačiau ir susitikimai su žinomomis literatėmis Birute Jonuškaite, Gintare Adomaityte, Inga Liutkevičiene buvo jausmingi ir šilti.

Stengiuosi įtraukti globos namų gyventojus į skirtingas veiklas, kad jie galėtų save išreikšti veldami, piešdami, lipdydami ar kaip kitaip realizuodami savo sielos turtus. Dėkoju „Vilnos namams“ ir jų savininkei Giedrei už galimybę nuvelti riešines seneliukams.

Be artimųjų ir draugų palaikymo nieko nevyktų. Vieni patarimais, rekomendacijomis, kiti savo iniciatyva padeda. Dar yra fraktalinio piešimo moterų būrelis, kuris noriai prisideda prie idėjų įgyvendinimo.

Taip pat turiu nuostabią draugę Rasą Paulauskienę, su kuria jau trečius metus rengiame kalėdinę akciją. Susirenka draugių draugės – ir gaminame ką nors iš vilnos.

Pagaminti daiktai keliauja į senelių globos namus. Vienais metais tai buvo riešinės, kitais metais – dekoratyvinės vilnos eglutės, šiais metais vėl bus kai kas ypatingo.

– Tavo sutuoktinis Darius Rudis – žinomas pramogų pasaulyje žmogus. Turbūt jis „verda“ visai kitokiose sultyse? Ar judu kalbatės apie tavosios veiklos rūpestėlius?

– Jis ne tik atlikėjas, bet ir mušamųjų dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vilniaus kolegijoje. Kaip tik šiais metais bus išleista jo knyga apie mušamuosius instrumentus. Vyras man padeda maksimaliai. Nesuprantu iki šiol, kaip jis viską spėja, manau – tai duotybė. Visi sprendimai priimami su jo patarimu ir pritarimu.

– Kaip pasirenki senelių namus? O gal jie tave pasirenka?

– Turiu sąrašą visų senelių namų ir tiesiog žiūriu, kad būtų ne taip toli nuo mano buvimo vietos, nes pačias veiklas ir akcijas vykdau savo iniciatyva, be paramos. Būna, jog tiesiog duriu pirštu ir skambinu į senelių namus, siūlydama idėjas bei teikdama pasiūlymais. O projektams vykdyti dažniausiai įstaigos kreipiasi pačios. Po „Garsinių knygų sklaidos“ projekto sulaukiau apie 40 paraiškų – tiek norinčiųjų dalyvauti antrame šio projekto etape.

Kol kas viską darau viena, todėl reikiamų atlikti darbų sąrašas išsiplečia iki begalybės. Esu vairuotoja, paveikslų nešiotoja, renginių organizatorė, projektų vykdytoja, buhalterė, direktorė ir t. t. Būtų smagu, jeigu kas padėtų veiklos plėtros klausimais. Aš visada atvira pasiūlymams ir idėjoms.

– Ar lankeisi Vilkaviškio rajono Gudkaimio globos namuose?

– Vilkaviškio rajono senelių namuose nesu buvusi, bet kai tik pasitaikys proga, būtinai apsilankysiu. Gal giliai pasąmonėje tūno stereotipas, jog savame krašte pranašas nebūsi. Bet aš pasižadu pati sau to nepaisyti.

– Kaip ir kur ieškai rėmėjų? Ar noriai Lietuvoje remia tokią veiklą? Gal sulauki paramos iš užsienio?

– Su rėmėjais viskas labai paprasta. Paskelbiu feisbuko paskyroje, kad vienam ar kitam senjorui ko nors reikia, ir žmonės atsiunčia arba tą daiktą, arba pinigų jam nupirkti. Savanoriškų rėmėjų buvo keletas, bet jie nurodo, kaip nori, kad būtų panaudota jų parama. Vienas Anglijos lietuvis neseniai paaukojo pinigų, kad senjorams nupirkčiau knygų. Pagal senjorų išreikštus pageidavimus užsakiau knygas ir išdalijau. Briuselyje gyvenanti viena mergina parašė: „Gal ko reikia seneliams?“ Aš kaip tik tuo metu grįžau iš senelių namų, kur moterys rodė savo nuostabiausius vilnos paveikslus, tik jie dūlėjo spintoje, nes rėmeliai brangiai kainuoja... Po mėnesio paveikslai jau kabojo ant sienų. Kai labai reikia, gerumas atsiranda pats. Tai gražiausios mano darbo akimirkos. Žinau, jog tai, ką gaunu aš, išauga į tai, kas teikia džiaugsmo kitiems. Tada žinau, kad „Mano šviesa“ ne tik šviečia, bet ir šildo.

– Kas lengviau ištiesia pagalbos ranką: įmonės ar privatūs asmenys?

– Tik dvi įmonės yra parėmusios mano veiklą. Tada tiesiog ėjau pas vadovus ir prašiau paramos dailės terapijos priemonėms, kurių užteko pusmečiui, kas savaitę vedant dailės terapijos užsiėmimus senelių namuose. Visi kiti rėmėjai yra privatūs asmenys.

Kas nori prisidėti, gali rašyti el. paštu egle@manosviesa.lt, idėjas skelbiu feisbuke „Mano šviesa“ arba tinklalapyje www. manosviesa.lt.

– Ar tu pati galvoji apie senatvę? Kas yra senatvės baimė?

– Senatvė parodo žmogaus grožį. Mane nuolat žavi senjorų gebėjimas dalytis patirtimi, sukaupta išmintimi. Kūnas nyksta, tačiau siela nesiliauja skleistis niekada. Todėl grožis turi būti ne tik akims, uoslei ir ausims, jis turi būti ir jaučiamas. Man senatvė labai graži. Tokios baimės neturiu. Mano aplinkoje yra senjora Aldona, ir kai žiūriu į ją, galvoju, jog tokia norėčiau būti ir aš. Išmintis, šiluma, rūpestis, nuoširdumas – tirpstu būdama šalia jos.

– Kas yra laimė? Tu dar jauna, iš kokių ingredientų kuri savo laimės receptą?

– Niekur neskubėdama išeinu į terasą su puodeliu arbatos. Žvelgiu į priešais esantį mišką – tai mano meditacija, atlieku jogos pratimus. Pati sau tyliai pasakau, kad laimė yra čia ir dabar. Ir tikiu tuo. Noriai einu savo keliu, kuriame sutinku tiek daug gerų ir šiltų žmonių – nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų. Kitiems ir sau linkiu šviesos. Ar tai negalėtų būti laimė?



Lana POVILAIKIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas