Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-08-30 21:32

---

Per geltonas rugpjūčio ražienas, šlamėdamas pavargusia žaluma, beldžiasi į širdis rugsėjis. Jis atveria mokyklų duris ir kaip didysis mokytojas suleidžia visus į klases. Prieš Rugsėjo 1-ąją kaip niekada susipina mintys ir jausmai. Prieš Rugsėjo 1-ąją kaip niekada norisi tapti geresniu, gražesniu.

Kiekviena Rugsėjo 1-oji mano sielon atneša sumaištį. Man ir graudu, ir linksma. Taip visų esu pasiilgusi, jog norisi kiekvieną apkabinti: pasimetusį pirmokėlį, netikėtai suaugusį dvyliktoką ir net kolegas. Bet ypatingiausi man atrodo mano mokiniai. Aš juos stebiu su nepaprastu švelnumu.

Suprantu, kad į mūsų kuriamą pasaulį ateina žmogus – dalelė visumos ir pats pasaulis. Iš pradžių tas žmogus stebi, klauso, uodžia, lyti – nesąmoningai priimdamas viską, kuo mes jį apsupame. Kaip baltas popieriaus lapas, kuriame pasaulis netrukdomas piešia save. Bet ateina metas, kai tame piešinyje žmogus pasigenda savęs ir, tarsi perimdamas pieštuką, taria: „Toliau aš pats!“ Kokia saldi ir kokia sunki mokytojui ta akimirka, užtrunkanti nei ilgiau, nei trumpiau – mokyklinius metus.

Pieštukas žmogaus rankose! Kad nesugriautų piešinio darnos, jis mėgina perprasti komponavimo dėsnius. Bando suvokti save, kad nesuklystų, „įsipaišydamas“ ne tuo laiku ir ne toje vietoje. Greta kiti žmonės – su savo mąstymu, jutimu, suvokimu – piešia tą patį pasaulį.

Kaip surasti savo vietą jame? Kaip suderinti savo piešinį su kitų? Kaip išmokti pasidalyti tegu ir vienu per skausmą atrastu tikru ryšiu ir apsaugoti jį, kad kitas neatsargiu pieštuko brūkštelėjimu jo neužbrauktų? Tam ir esame mes, mokytojai.

Žinoma, svarbu matematinės formulės, fizikos dėsniai, istorijos faktai, užsienio kalbų žinios ir net lietuvių kalbos diktantai. Bet juk tikrai svarbiau padėti jaunam žmogui čia ir dabar. Padėti suvokti gyvenimą, įveikti jo sunkumus, pagelbėti jausmų sumaištyje, ištiesti ranką, kai viskas beprasmiška. O svarbiausia – leisti tiems žmonėms gyventi. Gyventi patiems. Tai – mūsų vaikai. Vaikai tiesos, tiesmukiškumo ir pasaulio tokio, koks jis yra. Mes, mokytojai, jiems padedame suprasti, kas jie yra ir kad gyvenimas ne visuomet toks gražus, kaip vaizduojamas močiutės pasakose.

Sakoma, kad vaiko lūpomis byloja tiesa – jis nieko nežino apie kompoziciją ir perspektyvą, bet neklysdamas atskiria, kas tikra, o kas – ne. Kaip gėlė, kuriai nereikia suvokti gamtos dėsnių tam, kad priimtų plaštakę ant savo žiedo ar kad lapu uždengtų skruzdę nuo netikėto lietaus lašo. Vaikas tiesiog yra – atviras, duodantis, imantis ir tikras. Todėl mums, mokytojams, labai svarbi nekintanti tiesa, kurią įprasmina poetės D.Teišerskytės žodžiai: „Vienas nuostabiųjų jausmų, prilygstantis nebent meilės nuojautai ar skrydžio svaigumui, yra tavo ranka parašyta eilutė...“

Mes švelniai vedžiojame vaiko ranką, teisingai supinančią visus saitus, viskam atrandančią tikrąją vietą. Tam ir gyvena mokytojas. Visai nedidelis žmogus, tačiau savyje talpinantis neaprėpiamus lobius. Mes dalijame juos ir taip auginame mokinius. Todėl būtent su mumis vaikišku balsu jie kalba apie visai nevaikiškus dalykus. Jie jau neieško savęs tuštumoje, bet ieško augančioje pilnatvėje. Jie išmoksta pripažinti savo klaidas ir užduoda labai svarbų klausimą – ar mes būsime jų draugai ir po dešimtmečių?..

Kiekvieną Rugsėjo 1-ąją patikriname savo jausmus. Esu tikra – nė karto dar nesuklydau. Mano jausmai tikri, aš myliu pasaulį, žmones, nepaprastai myliu savo mokinius. Taip, mokykloje mano vieta.

Noriu pasveikinti visus rajono mokytojus su didžių ir prasmingų darbų pradžia. Ir lai šie J.Marcinkevičiaus žodžiai įprasmina mūsų, mokytojų, būtį: „Aš atėjau čionai mylėti ir žinau,/ Kad žemėje daugiau nėra ką veikti.“



Lana VENSLOVIENĖ

Vilkaviškio rajono lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkė

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---