„Santaka“ / Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (III) / Istorija

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Istorija

Dalinkitės:  


Tipinis medinis žydų namas su langinėmis.

Nuotr. iš Ralfo SELINDŽERIO archyvo


Vilkaviškio miesto žydų gyvenimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą (III)

Tęsinys. Spausdinta Nr. 103, 104



Išprususi patriarchalinė visuomenė

Žydų bendruomenė buvo labai išprususi, nors tuo metu daugelis jų kaimynų net nemokėjo skaityti ar rašyti. Tarp žydų nebuvo neraštingų žmonių, nebent jie turėjo proto negalią. Nepriklausomai nuo pajamų, tėvai taupė kiekvieną rublį ir kapeiką, kad galėtų leisti vaikus į chederį (religinę pradinę žydų mokyklą), kur jų atžalos gaudavo hebrajišką išsilavinimą. Elementoriumi tarnavo Biblija, buvo studijuojamas Senasis Testamentas.

Daugelis nieko daugiau, be pradinio išsilavinimo, ir nepasiekdavo, tačiau stengdavosi per savo gyvenimą pagilinti turimas žinias. Hebrajų kalbos studijos buvo tęsiamos mažuosiuose maldų namuose, kurie paprastai spiesdavosi prie pagrindinės miesto sinagogos.

Mūsų mažas Vilkaviškio miestas turėjo šešias sinagogas, kurios buvo pavadintos siuvėjų, dailidžių ir pan. maldos namais. Jose vakarais rinkdavosi paprasti darbininkai, o per šabą ar šventes buvo rengiamos diskusijos apie Talmudą ir Bibliją. Jas vesdavo labiausiai išprusęs bendruomenės narys.

Mūsų visuomenė buvo patriarchalinė. Vyras neginčytinai laikytas šeimos galva, apie jį sukosi visi namų reikalai. Jis aprūpindavo ir žmoną, ir vaikus.

Štai mūsų tėvas įžengdavo į namus – ir visi namiškiai pagarbiai jo laukdavo. Neatsimenu, kad jis kada nors būtų įsipylęs nors arbatos puodelį. Visus jo norus pildydavo mama.

Daugelis parduotuvių savininkų visą savo verslą sukdavo vieni ir taip aprūpindavo šeimą. Todėl šeimos galva galėjo tris kartus per dieną lankytis sinagogoje, taip pat dalyvauti visuomeniniuose reikaluose.

Jei vyras buvo karalius, tai moteris – namų karalienė. Santykiai tarp jų būdavo labai švelnūs. Vyras savo žmonai rodydavo kuo didžiausią pagarbą.



Mirtis – natūralus dalykas

Mirtis žydams, ypač senukams, buvo savaime suprantamas dalykas. Gal todėl beviltiškose situacijose nebuvo stengiamasi kaip nors pailginti gyvenimą, kaip tai daroma dabar. Kai rimtai susirgdavo garbus Talmudo aiškintojas ar pamaldus žmogus, buvo tradicija į žmones pasiųsti sinagogos tarnautoją, kuris rinkdavo „dienas“ negaluojančiajam. Žmonės sakydavo, kad aukoja dieną, savaitę, mėnesį ar daugiau sergančiam geram žmogui, ir prašydavo Dievo „pervesti“ jų auką į ligonio „sąskaitą“. Tie, kurie dalyvavo šiuose „sandoriuose“, šventai tuo tikėjo, tad tokia auka laikyta ypač kilniu poelgiu.

Jei beviltiškai sunkiai susirgdavo jaunas žmogus, jo vardas buvo pakeičiamas į kitą, kad suklaidintų mirties angelą. Dažniausiai naujas ligonio vardas būdavo Alter, kuris reiškė senį.

Mūsų kaimyno Rausuko senelio mirtis į mano atmintį įsispaudė ypač giliai. Jis buvo labai senas žmogus, našlys, bet, matyt, geros sveikatos, lankė sinagogą kiekvieną dieną. Vieną gražų rytą, grįžęs iš mišių, jis paskelbė savo vaikams, kad jo laikas atėjo ir kad jam liko gyventi tik kelios dienos.

Senelis susiruošė miegoti, palaimino visus savo anūkus, padėdamas rankas ant jų galvų ir ištardamas tradicinį palaiminimą. Tą vakarą mišios (minyam), kuriose dalyvavo dešimt žydų vyrų, vyresnių nei 13 metų, vyko senio namuose. Kelias dienas mes, kaimynų vaikai, lankėme jį kasdien. Jis palaimino mus visus ir davė keletą gabalėlių kietų saldainių, kuriuos laikė atskirai šiam tikslui popieriniame maišelyje savo lovos galvūgalyje. Aš vis dar prisimenu senuko ramybę ir šventą susitaikymą. Nors tuo metu neturėjau gal net penkerių metų, tai man paliko neišdildomą įspūdį. Mišios prie jo lovos vyko visą savaitę. Kaip pats ir pranašavo, laikui pasibaigus jis taikiai išėjo.
Šabas prasidėdavo vėlyvą penktadienio popietę, kai visos parduotuvės mieste jau būdavo uždarytos ir bendruomenėje sklandydavo tyli, bet jauki šventės dvasia.


Žydų laidotuvės – labai paprastos. Pagal žydų įstatymus kūnas privalėjo būti palaidotas per dvidešimt keturias valandas. Karstas turėjo būti iš ploniausios medienos, kad tiek skurdžius, tiek turtingas būtų laidojami vienodai, nes kiekvienas yra lygus prieš Viešpatį. Procesija ėjo pėsčiomis, o žmonės buvo raginami aukoti.

Aš vis dar prisimenu hebrajišką prašančiojo išmaldos giesmę „Gailestingumas gelbsti nuo mirties“. Profesionalūs giedotojai nebuvo samdomi. Bet kažkada, kai buvau dideliame mieste Vilniuje, teko matyti, kaip vienose laidotuvėse priešais karstą ėjo berniukai iš žydų našlaičių namų ir nuostabiai giedojo liūdnas Dovydo psalmes. Tai galėjo sau leisti tik turtingieji.



Didžiosios žydų šventės. Šabas

Ryškus spindulys žydų gyvenime buvo šabas ir Didžiosios šventės. Aišku, labiausiai – šabas. Nesvarbu, kiek pasiturinti buvo šeima, bet ant stalo visada buvo švari staltiesė, žvakės ir balta duona – chala. Šabas prasidėdavo vėlyvą penktadienio popietę, kai visos parduotuvės mieste jau būdavo uždarytos ir bendruomenėje sklandydavo tyli, bet jauki šventės dvasia. Vaikai buvo šveičiami, prausiami, aprengiami švariais marškiniais ir ruošiami šabui. Maistu šventei buvo pasirūpinama iki jos, nes šabo dieną virti ir kepti nebuvo galima. Iš vienos miesto kepyklos būdavo parnešami du puodai: vienas su bulvių pudingu – kugeliu, kitas su pupelėmis ir vištos riebalais. Ten šie valgiai dideliais kiekiais buvo kepami didžiulėje krosnyje. Jų parnešti po mišių, likus valandai iki valgymo, būdavo siunčiami šeimos jaunuoliai.

Šeštadienio rytą moterys paprastai likdavo namuose, tuo tarpu vyrai ir berniukai eidavo į sinagogą ar rinkdavosi privačiuose namuose, kur vykdavo šabo mišios. Šie susibūrimai taip pat tarnavo kaip vyrų klubai, kuriuose vietoje mišių buvo aptarinėjama vietos ir nacionalinė politika.

Pagrindinis valgis – penktadienio nakties maistas – buvo patiekiamas grįžus iš sinagogos. Tai patiekalas, kuriuo tarsi būdavo atlyginama už visą susilaikymo savaitę. Ant stalo garuodavo balta žuvis, vištiena ir sriuba, taip pat patiekalas, vadinamas tzimes, pagamintas iš slyvų, bulvių ir krūtinkaulio.

Būdamas toli nuo namų, aš visada ilgėjausi to mamos gaminto penktadienio nakties valgio. Po daugelio metų, kai mes atsigabenome savo tėvus į Jungtines Amerikos Valstijas, mama paruošė tradicinio šabo valgio. Didžiausiam mano nusivylimui, aš negalėjau juo mėgautis, nes maistas buvo labai sotus, pernelyg aštrus ir sukėlė man didžiulius skrandžio negalavimus.

Šabo dieną visi turėjo ilsėtis nuo fizinių darbų, bet ne nuo religinių ritualų. Mišios buvo laikomos prieš pietus, po jų vidurdienį valgoma, ilsimasi ir trečią valandą po pietų grįžtama atgal į sinagogą paklausyti klajojančio pamokslininko, aiškinančio Talmudą, arba iki saulėlydžio studijuoti didžiąsias tiesas. Tada būdavo patiekiamas trečiasis tradicinis šabo valgis.

Po vakarinių maldų būdavo paskelbiama labai graži, šabui skirta speciali ceremonija, vadinama havdalah. Tai – palaiminimo giedojimas virš vyno taurės, mojuojant specialia prieskonių dėžute ir nuolat žiūrint į šeimos galvos rankas bei sprendžiant, ar jau pakankamai tamsu, kad būtų galima nutraukti šabą.

Per šabą buvo užmirštami visi kasdienio gyvenimo rūpesčiai ir nerimas. Kiekvienos šeimos galva jausdavosi tarsi karalius savo valdose kartu su žmona – namų karaliene. Atsimindavau tai su malonumu. Visas šis šabo šventimas dabar man primena ne ką kita, kaip Kūčias. Tik mes tai turėjome kiekvieną metų savaitgalį. Kaip gaila, kad tradicija neišliko. O tuomet žydų gyvenimas sukosi aplink šabą. Iš tiesų, visa savaitė būdavo pasirengimas šiai šventai poilsio dienai.





Haroldo FRYDO prisiminimus iš anglų kalbos išvertė

Kristina ŽALNIERUKYNAITĖ



Galerija: Vilkaviškio žydai





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujasis muitinės vadas semiasi suvalkietiškos patirties
* Gižiečių iniciatyva įvertinta įspūdingu medaliu
* Gimtinės ilgesys dainininką kasmet parveda į Lietuvą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas