„Santaka“ / Molinis namas: pigios, bet ilgos statybos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-02 15:40

Dalinkitės:  


Štai šį molinį namą suręsti prireikė trejų metų.

Autoriaus nuotr.


Molinis namas: pigios, bet ilgos statybos

Andrius GRYGELAITIS

Alvite gyvenantys Andrius ir Ingrida Milinkevičiai pamažu artėja prie savo svajonės įgyvendinimo. Šeima jau kitais metais tikisi apsigyventi Kiršuose baigiamame statyti moliniame name.


Gyventi neplanavo


Šiandien Milinkevičiams priklausančiame maždaug 4,5 ha žemės plote jau stovi molinis namas, šalimais pasodintas sodas, auga daugiau nei tūkstantis pačių įvairiausių medžių. Vis dėlto prieš gerą dešimtmetį niekas negalėjo nė pagalvoti, jog ši teritorija vieną dieną bus apgyvendinta. Tuomet čia augančios žolės vietomis buvo didesnės už žmogų, o sutvarkyti šių brūzgynų niekas net neketino.

„Į šią teritoriją nebuvo jokio įvažiavimo. Atrodo, 2002-aisiais čia pasodinome porą šimtų beržų ir eglių, tačiau tąkart tuo darbai ir baigėsi. Gal tik po kokių ketverių metų vėl grįžau į šią vietą“, – prisiminė A. Milinkevičius.

Tuomet jis Kaune studijavo etnologiją ir po truputį pradėjo mąstyti apie savo ir šeimos ateitį. Būtent tada ir suprato, jog šioje gana apleistoje teritorijoje būtų visai įdomu įsikurti.

„Tuomet su žmona dar gyvenome ir dirbome Kaune. Sugalvojome, kad šioje vietoje galėtume įsirengti daržą ir šio bei to užsiauginti. Iš pat pradžių išsikasėme kūdrą, nes čia nebuvo vandens. Pinučių tvora apsitvėrėme dalį teritorijos ir joje iš sėklų auginome sodinukus. Per porą metų patys užsiauginome apie 300 įvairių medelių ir krūmų. Tiesa, tuomet dar apie gyvenimą šioje vietoje tikrai negalvojome“, – prisipažino alvitietis.


Duoklė gamtai


Milinkevičiai jiems priklausančioje teritorijoje kasmet pasodindavo po kelis šimtus medelių. Šiandien jų čia auga daugiau nei tūkstantis. Tiesa, ne visi medžiai auginami dėl praktiškų priežasčių. Dalis jų skirti gamtai – paukščiams ar laukiniams gyvūnams. Pavyzdžiui, čia raudonuojančių putinų nelabai kur kitur rajone būtų galima rasti. Senais laikais juos girininkai išnaikino, nes putinų mediena nėra tinkama naudoti statybose.

„Neretai čia užklysta zuikiai, stirnos, lapės, usūriniai šunys. Aplink gyvena daug bebrų, esu matęs kiaunių ir žebenkščių. Smagu būna sulaukti tokių svečių“, – šypsojosi pašnekovas.

Milinkevičių ūkyje galima išvysti ir kiek neįprastų augalų. Pavyzdžiui, šeima medžių rąstuose augina japoniškus grybus šitakius. Prieš trejus metus grybiena užkrėstus medinius kaiščius alvitiečiai parsisiuntė iš užsienio ir įskiepijo į dalį namuose esančios medienos. Šiandien naminių grybų jau visiškai užtenka sriubai bei salotoms.

„Pradėjus čia šį tą auginti, kartu tekdavo vežiotis daugybę įrankių. Atsirado poreikis pasistatyti kokias nors patalpas jiems saugoti. Vėliau pradėjome galvoti, jog visai neblogai čia būtų ir namą susiręsti“, – pasakojo Andrius.


Projektas „Nežinomybė“


Milinkevičiai galutinai apsisprendė mesti visus darbus ir kraustytis į Andriaus gimtinę Alvite. Pora prisipažino nebijojusi viską pradėti iš pradžių. Svarbiausia priežastis, dėl ko jie nusprendė palikti Kauną, – nenoras kasdien daugiau nei valandą važinėti į darbą, o savo vaikus leisti žaisti į bendrą namo kiemą. Laisvės troškimas šeimą paskatino keltis į Vilkaviškio rajoną.

Grįžę į Suvalkiją jie, kaip ir dauguma jaunų šeimų, neturėjo pakankamai pinigų, kad iš karto nusipirktų nuosavą būstą. Laikinai apsigyvenę pas Andriaus tėvus, jaunieji Milinkevičiai Kiršuose pradėjo ręstis kiek netradicinį molinį namą. Šis sprendimas jaunai šeimai buvo ne tik patrauklus finansiškai, bet naudingas ir ekologiniu požiūriu. Molis turi antiseptinių savybių, tad namuose nesiveisia grybelis, jie nepelija. Be to, tokie pastatai puikiai sulaiko šilumą, todėl žiemą juose būna itin jauku ir šilta.

„Žmonės molį ant veido deda, o mes net namą iš šios medžiagos pasistatėme“, – juokėsi vyriškis.

Jis prisipažino, kad prieš namo statybas neturėjo jokio supratimo, nuo ko reikėtų viską pradėti. Vis dėlto Andrių padrąsino jo senelis Petras Vekeriotas, kuris ragino nieko nebijoti, o imti ir daryti.

„Visą šio namo projektą pavadinčiau „Nežinomybe“. Iš pat pradžių nežinojau, kas iš to išeis. Padarius namo pamatus, nežinojau, kaip atrodys sienos, bet viską lipdėme žingsnis po žingsnio – ir šiandien jau stovi gražus namas“, – džiaugėsi alvitietis.


Rėmėsi sava patirtimi


Andrius prisipažino, jog prieš pradėdamas statybas jis nesikonsultavo su kitais molinių namų savininkais. Visų pirma, tokio pobūdžio statinių Lietuvoje nėra itin daug, o jų savininkų patirtys – gana skirtingos. Kraštietis pasikliovė savo ir senelio žiniomis bei 1923 m. išleista knyga „Kaimo statyba“.

Pats Andrius sakė, kad darbų metu jam gana sekėsi. Ieškodamas molio, alvitietis visiškai atsitiktinai šios medžiagos surado Šakių rajone, Barzdų kaime. Molis nekainavo nė cento, teko sumokėti tik už jo atvežimą. Šiaudų, reikalingų maišyti su moliu, parūpino pažįstamas ūkininkas.


Baigiamieji darbai


„Namas pastatytas iš molio, šiaudų, smėlio ir vandens. Pradėjome statyti rugpjūtį, nors pagal reikalavimus tai daryti reikėtų pavasarį, kad molis spėtų išdžiūti. Laimei, viskas pavyko gerai. Sunkiausia buvo sugalvoti, kaip sumaišyti skiedinį. Senovėje žmonės iškasdavo didelę duobę ir vedžiodami po ją arklius viską maišydavo. Mes nusprendėme, jog būsimos virtuvės vietoje viską minsime patys. Kasdien daugiau nei po porą valandų tekdavo vargti, kol viskas gerai išsimaišydavo. Kiti molį minko rankomis ir mažesnėse talpyklose, bet taip dirbant viskas užtruktų amžinybę“, – kalbėjo pašnekovas.

Lipdant sienas, prie namo beveik dvi savaites dirbo 6–8 žmonių grupė. Visu kitu laiku čia pluša dviese – Andrius ir jo senelis Petras. Namas statomas jau trečius metus, tačiau Milinkevičiai viliasi, jog šiemet viskas bus baigta ir jau kitą vasarą čia bus galima gyventi. Pagrindiniai darbai jau atlikti, liko tik šiferiu uždengti stogą, baigti įrengti vidų, pastatyti krosnelę arba židinį.


Plėtė valdas


Pašnekovas teigė, kad ryžtis statyti molinį namą gali tik tie, kurie turi daug laiko ir niekur neskuba. Be to, meistrų pasisamdyti nelabai ir išeitų, nes jeigu būtų įkainotos jų darbo valandos, išsimokėti galėtų tikrai ne kiekvienas. Be to, ir mokančių su moliu dirbti statybininkų vargu ar pavyktų rasti. Vyriškis yra paskaičiavęs, kad molinio namo statybos jam kainavo maždaug 6 tūkst. eurų.

Tiesa, dar nemažai lėšų teko investuoti įsigyjant žemės plotą, esantį greta jų namų. Milinkevičiams iš pradžių priklausė tik 1,5 ha, o šalia esančią teritoriją jos savininkas ketino užarti ir užsėti javais.

„Pagalvojau, jog nenoriu, kad prie mano namų važinėtų traktoriai su kombainais, todėl su gretimo ūkio šeimininku teko susitarti ir perpirkti iš jo žemę“, – prisiminė vyriškis.


Per dideli lūkesčiai


Jis tikino visiškai nesigailintis, jog su žmona metė darbus Kaune ir persikraustė gyventi į kaimą. Anot pašnekovo, jaunimui nėra sunku įsitvirtinti šiuolaikinėje visuomenėje. Svarbiausia – susigalvoti, ką nori veikti, ir tuo užsiimti. Pats Andrius dabar visą dėmesį skiria namo statybai, tačiau vakarais su žmona Ingrida, dabar auginančia mažąją dukrytę Eleną, jis velia iš vilnos įvairius dirbinius, užsiima kalvyste.

„Mes tikrai neprapulsime. Jauni žmonės susikuria sau per didelius lūkesčius ir vėliau, nesugebėję jų įgyvendinti, nusivilia. Dabar visi nori gyventi kaip filmuose, tačiau aš manau, kad svarbiausia surasti savo vietą. Galbūt kažkada turėsiu didžiulius apartamentus ir šis nedidelis molinis namas bus tik mano vasarnamis, tačiau žinosiu, jog jį pasistačiau savo rankomis, o visų savo tikslų siekiau pamažu, žingsnis po žingsnio“, – kalbėjo pašnekovas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas