„Santaka“ / Gydytoja paliko postą, bet ne mediciną

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-09-02 15:34

Dalinkitės:  


Gydytoją Angelę Mazauskienę kolegos laiko profesionaliausia tarp rajono terapeutų ir didžiausia jų patarėja.

Autorės nuotr.


Gydytoja paliko postą, bet ne mediciną

Eglė KVIESULAITIENĖ

Penkiasdešimtus darbo metus ligoninėje skaičiuojanti ir 44 iš jų Vidaus ligų skyriui vadovavusi gydytoja Angelė Mazauskienė vedėjos kėdę nutarė užleisti jaunesniam kolegai. Nors savęs be medicinos sakė neįsivaizduojanti, gydytoja juokauja taip po truputį pradedanti pratintis prie naujo gyvenimo etapo.


Vertino padėkomis


Šias eilutes perskaitę gydytojos A. Mazauskienės pacientai gali nesibaiminti – medikė paliko tik skyriaus vedėjos postą, bet ne ligoninę. Tad ligoniams dabar galės skirti dar daugiau laiko, nei dirbdama administracinį darbą.

Vis dėlto kolegos ilgiausiai per visą ligoninės istoriją skyriaus vedėja dirbusiai medikei suorganizavo gražią šventę, per kurią prisiminė galybę gydytojai išreikštų gražių žodžių, darbo įvertinimų senaisiais garbės raštais ir dabartinėmis padėkomis, kurias rašė ir ligoniai, ir įstaigos administracija, ir rajono vadovai, ir net keli premjerai.

Tačiau viena iš nedaugelio rajono medikų nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardu įvertinta A. Mazauskienė tvirtina, kad labiau už visus apdovanojimus vertina nuoširdžius pacientų ir jų artimųjų žodžius. Jie jaudina ypač tuomet, kai paciento gyvybė užgęsta, o jo artimieji puikiai supranta, jog gydytojas padarė labai daug, tačiau liga buvo stipresnė.

Ilgus dešimtmečius diena iš dienos ligonius gydžiusi A. Mazauskienė prisipažino, kad su pacientų mirtimis taip ir nesugebėjusi susitaikyti. Kai tenka rašyti mirties liudijimą, jai visuomet virpa rankos.

– Mes, gydytojai, tik išore sugebame valdyti emocijas ir apie mirtį kalbėti ramiai. Viduje su tuo niekada nesusitaikome, – sakė A. Mazauskienė. – Ir visuomet galvojame, ar tikrai viską padarėme, kad žmogus pasveiktų.


Gyvenimo prasmė


Iš Vilkijos kilusi gydytoja Angelė prisimena labiau svajojusi apie odontologiją, mat dar vaikystėje apžiūrinėdavusi savo senelio dantis ir dėdavusi tarp jų pagaliukus. O senelis klusniai sėdėdavo plačiai išžiojęs burną.

Baigusi vidurinę ir dar metus padirbėjusi chemijos ir biologijos laborante savo mokykloje, mergina išvyko rašyti prašymo studijuoti odontologiją medicinos universitete. Čia pat sutikusi vyresnį studentą iš savo krašto buvo perkalbėta stoti į „gydomąjį“. Vyresnis būsimasis kolega sakė, jog į odontologiją suspėsianti pereiti bet kada. To, kad paklausė savo kraštiečio patarimo, A. Mazauskienė sakė niekada nesigailėjusi, nes gydytojos darbas ją „pagavo“ visam gyvenimui, tapo jo esme ir prasme.


Lėmė geležinkelis


Tai, kad gydytoja atsidūrė Vilkaviškyje, nulėmė visiškas atsitiktinumas. Kai skirstė terapeutų darbo vietas, tuomet dar Sakalauskaitės pavardę turėjusi Angelė iš visų siūlomų buvo išsirinkusi darbą Šakių ligoninėje. Tačiau šią vietą pasiėmė kita studentė, kurios tėtis buvo geležinkelininkas. Mergina Šakius pasirinko dėl to, jog manė, kad į šį miestą veda geležinkelis.

Deja, geležinkelis iš tiesų vedė ne į Šakius, o į Vilkaviškį, kuris atiteko jaunai medikei Angelei.

Pirmą kartą traukiniu atvykusi į šį Suvalkijos miestą, gydytoja čia užsiliko penkiems dešimtmečiams, čia sukūrė šeimą, pamilo žmones ir iš čia niekur išvykti neketina.

– Dabar vis kolegoms juokauju, kad atvažiavau ir užmiršau išvažiuoti, – apie savo pirmąją ir vienintelę darbovietę kalba A. Mazauskienė.


Mokėsi ir mokė


Į Vilkaviškio ligoninę atvykusi jauna gydytoja, sėmusis patirties iš tuomet skyriui vadovavusios Elenos Liogytės, netrukus pati tapo skyriaus vedėja. Nors vadovaujamas darbas jai nebuvo prie širdies, iš prigimties pareiginga ir atsakinga medikė jį privalėjo atlikti gerai. Tad tuomet „madingame“ socialistiniame skyrių lenktyniavime dažnai susikirsdavo su kitu rajono medicinos korifėjumi, tuometiniu Chirurgijos skyriaus vedėju Vladu Matulevičiumi.

– Tarp mūsų vyko mandagi konkurencinė trintis, – tuos laikus prisiminė ilgametė Vidaus ligų skyriaus vedėja. – Tai, ko gero, lėmė panašios mūsų charakterių savybės. V. Matulevičius buvo didelis savo skyriaus patriotas, tokia pati buvau ir aš. Tad jei jo skyriui pavykdavo surinkti daugiau kraujo donorų, mūsiškis privalėjo laimėti gražiausio ir jaukiausio skyriaus konkursą. Ir taip „kariavome“ visada.

A. Mazauskienė prisipažino iš vyresnio kolegos V. Matulevičiaus labai daug ko išmokusi: atsakingumo, pareigingumo, bendravimo su pacientais. Profesinių žinių specialistė sėmėsi ir iš kitų vyresnių kolegų. Dabar jaunesnieji ją laiko didžiausiu autoritetu ir daugiausiai žinių turinčiu ligoninės terapeutu, o per pagerbimo šventę dėkojo ne tik už profesinius patarimus, pamokymus, bet ir už plačią širdį bei žmoniškumą.


Išbandyti galimybes


Gydytoja sakė dar negalinti išeiti į užtarnautą poilsį, nes jai labai rūpi išbandyti kasdien vis didesnes medicinos galimybes. Medikė be galo džiaugiasi mokslo pažanga ir dažnai pagalvoja apie savo pacientus, gydytus prieš kelis dešimtmečius. Tad taip norėtų sugrąžinti laiką atgal, kad sunkiai sirgusiems ligoniams galėtų pritaikyti šiuolaikinius gydymo metodus.

A. Mazauskienė pripažįsta, jog tuomet, kai pradėjo dirbti, ne tik laboratorijų, rentgeno, kitos diagnostikos galimybės buvo apgailėtinos, bet ir pačių medikų paruošimo lygis – žemas. Jie daugiau žinių gaudavo ne universitete, o jau dirbdami su pacientais.

– Kai dabartiniams studentams pasakoju apie mediciną, kurioje aš pradėjau dirbti, kartais pajuntu, kad jie nori paklausti, ar man neteko matyti dinozauro, – juokavo gydytoja. – Kita vertus, mes tais laikais buvome priversti daryti daug tokių procedūrų, kurios dabar atliekamos tik tretiniame lygyje, nes buvome „universalai“. Turėjome daug pasitikėjimo savimi ir mažai baimės. Dabar tokių procedūrų, kokias atlikdavau anksčiau, niekaip nesiryžčiau daryti.


Perdavė kolegai


Lygindama ankstesnius ir dabartinius pacientus gydytoja sako, jog visais laikais galiojusi ta pati taisyklė – išklausyti, suprasti ir rasti bendrą kalbą net su konfliktiškiausiais žmonėmis. Svarbiausia suprasti, kad visuomet sunkiau yra ne gydytojui, o sergančiam žmogui.

– Mes, gydytojai, patys pasirinkome tokį kelią – jiems padėti. Todėl negalime teisintis, jog buvo sunki darbo diena ar naktinis budėjimas. Tiesiog privalome tai užmiršti ir padėti ligoniui, kai jam to reikia, – savo gyvenimo filosofiją paaiškino A. Mazauskienė.

Kolegą Juozą Dičpinigaitį, perėmusį skyriaus vedėjo pareigas, A. Mazauskienė vadino brandžia pamaina ir sakė esanti rami dėl skyriaus ateities. O padėti ir patarti, kol dar dirba ligoninėje, ji visada pasirengusi.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas