„Santaka“ / Miestas, kuriame virė olimpinės aistros

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-08-26 15:40

Dalinkitės:  


Rita Vyšniauskaitė – su bronzos medalį laimėjusiu Danijos dviratininku, kuris į atsisveikinimo vakarėlį iš olimpiados uždarymo ceremonijos grįžo su vieno iš šokėjų kostiumu.

Miestas, kuriame virė olimpinės aistros

Netikėta pažintis

Ne paslaptis, kad daugiausia mano tiesiogiai matytų sporto varžybų buvo krepšinio rungtynės. Vienos iš jų tapo išskirtinės dėl sutikto naujo draugo.

Su lietuvaite Aiste susitikome arenoje, atsisėdome ir matome, jog toje pačioje eilėje sėdi vaikinas su Lietuvos sirgaliaus marškinėliais. Iš karto pamojome, kad prisijungtų prie mūsų, o jis mielai tai ir padarė. Pradėjome kalbinti lietuviškai, o jis mums atsakė, jog lietuviškai nekalba ir net nesupranta.

Prasidėjo rungtynės, neturėjome kada aiškintis jo istorijos. Drauge šaukėme, rėkėme palaikydami savo komandą kaip tikri broliai lietuviai. Tik vėliau paaiškėjo, kad vaikinas yra prancūzas, gyvena Vokietijoje, Hamburge, ir labai mėgsta Lietuvos krepšinį. Sakė turįs keletą lietuvių draugų, kurie padėjo jam įsigyti lietuviškus marškinėlius, už kuriuos įpareigojo įvykdyti keletą užduočių.

Viena iš jų buvo nusifotografuoti su kitu Lietuvos sirgaliumi, vilkinčiu tokiais pat marškinėliais. Šią užduotį vaikinas nesunkiai įvykdė pakeliui į Rio lėktuve sutikęs lietuvių grupelę. Kita užduotis buvo kiek sudėtingesnė: nusifilmuoti su kitu sirgaliumi, kuris lietuviams metant baudas suploja rankų žaidimą – tą, kurį mes visi mokame. Ir tai prancūzas nesunkiai įvykdė. Vėliau jis prisipažino, jog netikėjo galėsiąs tai padaryti, nes bilieto į Lietuvos krepšininkų rungtynes neturėjo. Vis dėlto šį už pusę kainos netikėtai jam pasiūlė vaikinas prie olimpinio parko vartų.

Po to dar buvome kartą susitikę vakarienės, pasidžiaugėme atsitiktine pažintimi ir susitarėme ateityje vienas kitą aplankyti: jis mane – Lietuvoje, o aš jį – Hamburge.



Olimpiniai medaliai


Vienas iš didžiausių darbo su mano aptarnaujama danų delegacija pliusų – galimybė realiai prisiliesti prie olimpinių medalių. Paprastai sportininkai, tik grįžę į olimpinį kaimelį, pirmiausia užsuka į delegacijos būstinę pasidžiaugti medaliais su savo šalies atstovais. Vieno tokio pasveikinimo dalyve buvau ir aš, kai treko dviratininkų komanda grįžo iškovojusi bronzos medalius. Visi buvo apimti euforijos, nes patys tokios vietos nelabai tikėjosi. Sportininkai buvo pasitikti kaip šalies didvyriai.

Iš pradžių mes, savanoriai, laikėmės nuošaliau, bet galiausiai taip pat gavome progą pasveikinti medalininkus ir pačiupinėti medalius. Kokie jie sunkūs! Tikriausiai todėl, jog įamžintų kiekvieną sportininkų išlietą prakaito lašą.



Misija „Tortas“


Baigiantis olimpiadai viena paskutinių užduočių, kurią gavome iš delegacijos vadovo, buvo suorganizuoti danams vakarėlį, kad jie galėtų atšvęsti sėkmingą savo šalies pasirodymą žaidynėse. Beje, tai buvo sėkmingiausia olimpiada per visą Danijos istoriją: iškovota penkiolika medalių komplektų, iš kurių du – aukso.

Pinigų danai niekam negailėjo, todėl vakarėlis – irgi ne išimtis. Mano kolegė sugalvojo, jog reikia užsakyti tortą su Danijos vėliava. Jo reikėjo nuvažiuoti pasiimti į netoliese esantį prekybos centrą. Mane vežęs vairuotojas nešnekėjo angliškai, bet jam buvo duoti nurodymai, kad jis turi mane nuvežti iki prekybos centro ir parvežti atgal su tortu. Viskas atrodytų nesudėtinga, bet tiktai ne Brazilijoje... Pakeliui su vairuotoju išsiaiškinome, jog vis dėlto jis šiek tiek supranta angliškai, todėl aš išlipdama prie prekybos centro jam pasakiau, kad netrukus grįšiu.

Kai atėjau paimti torto, paaiškėjo, jog šis labai sunkus ir be dėžės, o lauke – didžiulis vėjas ir lietus. Prekybininkės sutiko atvežti tortą iki autobusiuko, kur turėjo laukti vairuotojas. Atėjusi dairausi, kur autobusiukas, kur vairuotojas, o jo niekur nėra! Moterys trypia, kad joms reikia važiuoti, o aš stoviu gatvėje, vėjui plėšiant mane nuo asfalto ir lyjant lietui, bandau susisiekti su kolegomis kaimelyje, bet jie tuo metu džiaugiasi rankininkų aukso medaliais ir nė vienas nekelia ragelio.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kartų bandžiau prisiskambinti ir susisiekti žinutėmis, kol galiausiai pavyko. Paaiškėjo, jog vairuotojas, pagalvojęs, kad mane reikėjo tik nuvežti, išvažiavo atgal. Dangui su žeme maišantis teko laukti beveik valandą – gerai, kad kaip užuovėja pasitarnavo mane palydėjusių moterų automobilis. Galiausiai tortas, sveikas ir tik truputėlį sulytas, pasiekė vakarėlio vietą ir buvo danų palankiai įvertintas.



Atsidėkodami apipylė dovanomis


Rytojaus dieną visi dėkojo už puikiai suorganizuotą vakarėlį, kuriame nieko netrūko ir visi linksminosi iki ryto.

Danai buvo labai dėkingi mums, asistentams, už pagalbą, visą laiką kartojo, jog be mūsų jie nebūtų laimėję visų medalių. Atsidėkodami jie apipylė mus visus dovanomis: kiek tik mūsų širdis geidė, leido išsirinkti suvenyrų, marškinėlių, netgi batų iš jų olimpinės kolekcijos. Taip pat buvome pakviesti papietauti sportininkų valgykloje. Be viso to, prieš išvažiuodami jie padovanojo visus televizorius, kurių buvo papildomai prisipirkę.

Bendrauti su danais buvo vienas malonumas, todėl norėčiau su jais dirbti ir būsimose olimpiadose. Beje, jau esu užpildžiusi paraišką savanoriauti 2018 metų žiemos žaidynėse, kurios vyks Pietų Korėjoje.



Interaktyvūs svetingumo namai


Svarbi olimpiados dalis – kultūrinė. Labai populiarūs čia svetingumo namai, kuriuos laikinai įrengia atskiros valstybės ar olimpiados rėmėjai. Eilės prie kai kurių driekėsi nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, o patekti į juos užtrukdavo tris ar net keturias valandas.

Vienas iš tokių buvo ir NBA namas olimpiniame bulvare – ten, kur per visas žaidynes degė olimpinė ugnis. Vieno laisvadienio rytą su buto drauge išsirengėme į misiją žūtbūt ten patekti. Padedant vienai kolegei, mums pavyko be didelių kančių eilėje apsilankyti šioje visų pageidaujamoje vietoje. Ten laukė daugybė interaktyvių užsiėmimų ir žaidimų – viskas NBA tema. Bandymas surasti lietuviškų vardų, deja, buvo nesėkmingas. Vis dėlto smagiai praleidome laiką.



Neeilinė galimybė


Olimpiados uždarymo ceremonijos dieną mūsų, savanorių asistentų, užduotis buvo panaši, kaip ir prieš atidarymo ceremoniją, – pasirūpinti, kad baigiamojo parado dalyviai saugiai pasiektų autobusus, turėjusius nugabenti juos į stadioną. Dieną prieš tai buvo suorganizuotas susirinkimas, kur mums duotos instrukcijos. Baigiantis susirinkimui mūsų komplekso koordinatorius paklausė, kam iš savanorių patinka lengvoji atletika ir bėgimas. Aš vienintelė pakėliau ranką... Tada išgirdau, jog man bus patikėta ypatinga misija – kartu su juo palydėti maratono medalininkus iki jiems skirto autobuso. Reikia paminėti, kad pagal tradiciją maratonininkams medaliai visada įteikiami uždarymo ceremonijos metu.

Aš labai džiaugiausi, jog man pasitaikė tokia galimybė, ir nekantriai laukiau rytojaus. Kai galiausiai atėjo metas susitikti su koordinatoriumi, jis paskambino ir pasakė, kad turi man labai svarbią misiją: surasti maratono sidabro medalio laimėtoją Feyisą Lilesą iš Etiopijos jo bute. Pasirodo, jo ieškojo atstovai iš Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) manydami, jog sportininkas bandys išvengti uždarymo ceremonijos ir nenorės atsiimti medalio dėl politinio protesto, gestais išreikšto finišo tiesiojoje. Nieko nežinojau apie protestą, bet jeigu į visa tai buvo įsitraukęs netgi TOK, vadinasi, reikalas labai rimtas.



Surasti sportininką pavyko


Nuėjau į pastatą, kuriame buvo įsikūrusi Etiopijos delegacija, suradau jų būstinę, o ten – visur užrakintos durys. Galiausiai pavyko surasti delegacijos vadovą ir šis mane palydėjo pas maratonininką. Ėjau apsupta keleto juodaodžių ganėtinai agresyviai nusiteikusių aukštų atletų, kurie į mane šaudė įtariais žvilgsniais ir elgėsi taip, tarsi stengtųsi nuo kažko apsaugoti savo sportininką. Keletą kartų pasitikslino, dėl ko atėjau, galiausiai paklausė, ar tikrai nesiruošiu jam uždavinėti klausimų.

Sportininkas sutiko būti lydimas, tačiau paskui mus vėl sekė visa virtinė Etiopijos sportininkų. Maratonininkas sėkmingai nuvyko į ceremoniją ir atsiėmė medalį.

Aš, atlikusi užduotį, iš karto puoliau ieškoti informacijos, kad sužinočiau šio labai keisto nutikimo priežastį. Pasirodo, finišuodamas Feyisa Lilesa keletą kartų iškėlė virš galvos sukryžiuotas rankas, taip reikšdamas protestą prieš savo vyriausybės vykdomą politiką, dėl kurios Etiopijoje žudomi jo kilmės žmonės. Sportininkas buvo įsitikinęs, jog po olimpiados grįžęs į savo šalį gali atsidurti kalėjime ar netgi būti nužudytas. Tik tada man tapo aišku, kodėl taip įtariai buvau sutikta Etiopijos delegacijos būstinėje. Labai gaila, kad net ir liedamas prakaitą sunkiame maratone sportininkas turėjo jaudintis dėl savo paties bei šeimos gyvybių ir ateities.

Tai dar vienas įrodymas, koks įvairiaspalvis renginys yra olimpinės žaidynės, kurios kas ketverius metus džiugina mus įdomiomis ir įkvepiančiomis istorijomis, emocijomis, pergalėmis, įvykdytais ir neįvykdytais tikslais, o svarbiausia – apdovanoja prisiminimais, kurie atmintyje išliks labai labai ilgai.



Rita VYŠNIAUSKAITĖ

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 92, 95, 96)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas