„Santaka“ / Miestas, kuriame virė olimpinės aistros

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-08-22 16:50

Dalinkitės:  


Rita Vyšniauskaitė (laiko vėliavą) ir keletas Brazilijos lietuvių įsiamžino su žinomais mūsų šalies krepšininkais.

Miestas, kuriame virė olimpinės aistros

Susitikimai su sportininkais

Nors dirbau su danais, bet visa širdimi palaikiau lietuvius. Labai pasisekė, kad Lietuvos delegacija buvo įsikūrusi gretimame pastate. Galėjau juos stebėti ir sutikti ne tik pačiame olimpiniame kaimelyje, bet ir mūsų komplekse. Mačiau, kaip Mantas Kalnietis su masažuotoju Juozuku deginosi prie baseino, stebėjau susikaupusius krepšininkus, besibūriuojančius prieš treniruotes ar varžybas, keletą kartų prasilenkiau su Rūta Meilutyte bei jos treneriu, irkluotojais. Kiekvieną kartą pamačius mūsiškius širdis suvirpėdavo iš džiaugsmo, tačiau juos stabdyti ir kalbinti arba – dar blogiau – prašyti fotografuotis ar autografo draudžia savanorių etikos kodeksas.

Kaimelyje sportininkai turi jaustis kaip namuose, todėl mes privalome elgtis atitinkamai ir nedrumsti jiems ramybės. Dėl šios priežasties kaimelis nėra prieinamas žurnalistams ir įkyriems paparacams. Aš, jeigu sutikdavau lietuvių, tik pasilabindavau ir pasveikindavau su sėkmingu startu. Jų veidai visada nušvisdavo, nes smagu tokioje tolimoje šalyje išgirsti gimtąją kalbą ir sulaukti palaikymo.


Pagunda buvo stipresnė


Turiu prisipažinti, jog pačią pirmąją dieną kaimelyje netiesiogiai nusižengiau taisyklėms. Čia reikia papasakoti šiek tiek priešistorės... Visų šalių delegacijos, atvykusios į olimpinį kaimelį, dalyvauja sutikimo ceremonijoje, kur šalis iškilmingai pasveikinama kaimelio mero, apsikeičiama dovanomis, iškeliama vėliava, grojamas himnas, delegacijų vadovai palieka įrašą garbės sienoje. Tai vyksta dėl to, kad ne visoms šalims pavyksta iškovoti aukso medalį ir pamatyti kylančią savo vėliavą, skambant nacionaliniam himnui.

Lietuvos pasveikinimo ceremonija vyko pirmąją mano darbo dieną. Lietuvos tautinis olimpinis komitetas į šventinę ceremoniją pakvietė vietos lietuvius ir savanorius, kurie neturi leidimo atvykti į kaimelį, todėl mūsų susirinko tikrai nemažai. Buvo smagu susiburti į draugę taip toli nuo namų.

Viena administracijos atstovių pasiūlė svečiams aprodyti kaimelį, pasivaikščioti sportininkų minamais takais. Aš, nors ir dirbanti kaimelyje, taip pat nusprendžiau prisijungti, nes buvo smagu pabendrauti su Brazilijos lietuviais. Sutikau ponią Liną Karoblytę, kuri buvo vienintelė lietuvė, šokusi atidarymo ceremonijoje. Reikia pasakyti, kad ne visi sportininkai dalyvavo šventėje, ir krepšininkų, mūsų didžiausių herojų, ten nebuvo. Mums bevaikštant staiga iš už kampo pasirodė keletas krepšininkų – jie kaip tik keliavo po pietų. Brazilai iš karto puolė fotografuotis, prašė parašų, kalbino – darė viską, ko man nederėtų daryti. Kadangi aš nebuvau iniciatorė, tai nesijaučiau kalta ir, žinoma, prisijungiau.

Nereikia nė sakyti, kaip buvo smagu. Gal dėl to, jog uždraustas vaisius saldesnis... Taip mano vėliava pasipuošė keletu parašų ir pavyko įsiamžinti su žinomais mūsų šalies krepšininkais.


Vienijo olimpinė dvasia


Palaikyti startuojančių lietuvių teko nemažai. Kartu su kitais tautiečiais keletą kartų „sirgome“ plaukimo baseine, krepšinio arenoje. Praleidau tik pirmąją krepšininkų dvikovą su šeimininkais brazilais, nes pati tuo metu sėdėjau gretimoje arenoje ir stebėjau rankinio varžybas, kur žaidė Danijos komanda, nes teko lydėti vieną rankininką iš kaimelio į areną ir po varžybų atgal į jį. Vieną vakarą plaukimo baseine mums mojavo pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Didingas buvo momentas.

Pakeliui į areną, kai Lietuva žaidė su Nigerija, sutikau du vyrus, sportininką ir jo tėtį, kartu ir trenerį, taip pat ieškančius, kaip iš kaimelio nuvykti į krepšinio areną. Pasiūliau jiems prie manęs prisijungti, nes žinojau greičiausią būdą ten patekti, o laiko iki rungtynių pradžios buvo likę labai nedaug. Jie mielai sutiko. Pakeliui paaiškėjo, kad atletas – Nigerijos kanojininkas Jonathan’as Akinyemi’s. Jie važiavo palaikyti saviškių. Kartu nuvykome į areną, kartu žiūrėjome rungtynes ir sirgome už savo komandas, o aš po mačo naujus pažįstamus palydėjau į reikiamą autobusą.

Buvo įspūdingas vakaras, nes jaučiau tikrą olimpinę dvasią, kai nepaisant priešingų stovyklų visi draugiški, malonūs ir smagiai drauge leidžia laiką. Įsiamžinome kartu, tačiau šį kartą jie pasiūlė nusifotografuoti, o man teko sutikti.


Brazilai lietuvius palaiko


Labiausiai vis dėlto įsiminė krepšinio dvikova su Argentinos rinktine. Man kliuvo bilietai toje arenos vietoje, kuri buvo užpildyta argentiniečių. Su manimi buvo pora draugių, kurias pavyko įkalbėti eiti drauge, kad suprastų, ką lietuviams reiškia krepšinis ir kokie geri mes esame. Gaila, bet už Lietuvą iš mūsų trijulės gerklę laidžiau tik aš viena. Argentinos sirgaliai buvo užpildę didžiąją dalį arenos, todėl mūsų, išsibarsčiusių lietuvių, tikrai nebuvo girdėti. O ir karšto temperamento argentiniečiai yra labai griausmingi sirgaliai. Vos tik aš gaudavau progą paskanduoti, iš karto pajusdavau jų žudančius žvilgsnius, smingančius į mane iš visų pusių. Argentinos sirgaliai bandė mane ir tildyti, ir rėkti garsiau, bet aš nepasidaviau, laikiausi iki pat galo.

Pergalės jausmas buvo labai saldus, kai galiausiai aš džiaugiausi lietuvių sėkme, o griausminga buvusi minia tylėjo galvas nuleidusi. Gal iš šono ir galėjo pasirodyti, kad man ten nebuvo saugu, bet, vos tik prasidėdavo pertrauka, argentiniečiai buvo draugiški, prašė kartu fotografuotis.

Nežinau kodėl, bet lietuvius ganėtinai gausiai palaikė brazilai. Gal dėl to, kad jie ir kaimynai argentiniečiai nepalaiko vieni kitų, priešingai – yra nusiteikę priešiškai vieni kitų atžvilgiu. Kiekvieną kartą, kai eidavau per parką apsigobusi Lietuvos vėliava, būtinai kas nors iš brazilų pradėdavo skanduoti: „Lietuva, Lietuva!“ Manau, galbūt jiems gražiai skamba mūsų skanduotė ir ją nesudėtinga atkartoti...

Vieną vakarą po rungtynių važiuojant autobusu stotelėje įlipo grupelė brazilų. Pamatę mano vėliavą, vėl pradėjo skanduoti. Visi vieningai pagarbinome Lietuvą, autobusas buvo pilnas Lietuvos vardo.

Po to jie paprašė, kad išmokyčiau vienos iš sirgalių skanduočių, kurią jie buvo girdėję arenoje: „Šiandien Lietuva laimės ir varžovus nugalės!“ Pirma frazės dalis lyg ir nieko, ganėtinai nesudėtinga, o kai išgirdo antrą, pradėjo skardžiai juoktis ir buvo aišku, jog užteks ir pusės skanduotės.

Tada visą kelią iki paskutinės stotelės brazilai traukė lietuvišką dainą, o mano širdis dainavo iš džiaugsmo: mes tokie maži, bet žinomi, įdomūs ir mylimi. Už Lietuvą!



Rita VYŠNIAUSKAITĖ

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 92, 95)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas