Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Skaitytojų laiškai

---

Mes, Gabija Kadaškevičiūtė ir Monika Marazaitė, turėjome galimybę vykti į Pasaulines Jaunimo dienas Lenkijoje. Dėl šiai kelionei surinktų lėšų ir didelio jaunimo iniciatyvumo skatinimo turėtume dėkoti geriesiems Virbalio miesto gyventojams, Virbalio Kultūros centro darbuotojai Žydrūnei Gudiškienei bei Virbalio parapijos kun. Gediminui Marcinkevičiui. Šių žmonių dėka patyrėme 12 dienų nepaprastą kelionę į Pasaulio Jaunimo dienas.

Į Lenkiją išvykome liepos 20 d. rytą su Vilkaviškio vyskupijos grupe. Miestą, kuriame gyvenome visą savaitę, pasiekėme labai greitai. Tai buvo Goldapė. Puikus miestas su šauniais žmonėmis, vieninga ir be galo draugiška bendruomene. Tiek jaunimas, tiek ir vyresnieji elgėsi iš tiesų draugiškai. Jie buvo pasiruošę padaryti viską, jog pasijustume gerai. Pirmąją savaitę mes visi gyvenome šeimose po du ar daugiau. Visi turėjome labai geras gyvenimo sąlygas. Dauguma mūsiškių ypatingai susibičiuliavo su kitais jaunuoliais iš Goldapės, tad, kai atėjo diena ją palikti, mūsiškiai verkė. Verkė iš džiaugsmo, dėl to, jog pažino tokių nuostabių žmonių, su kuriais tikrai gerai praleido laiką drauge. Goldapėje kasdien turėdavome šv. Mišias ryte, vėliau būdavo pietūs bei kiti užsiėmimai, vakarienė. Mus visada lydėdavo šventos giesmės ir šypsenos! Susipažinome su miestu, su įžymiomis turistinėmis vietomis, kraštovaizdžiu, kultūra. Nors visgi manau, svarbiausia šiame mieste buvo bendrystė, kurią patyrėme vedami to paties tikslo – priartėjimo prie Dievo.

Po savaitės turėjome palikti Goldapę. Keliavome į Elką, dar didesnį miestą, iš ten turėjome vykti į Krokuvą, į susitikimą su Popiežiumi Pranciškumi. Krokuvą pasiekėme vėlai naktį. Prie vienos iš Krokuvos bažnyčios, pasiskirstėme, kur gyvensime likusį laiką. Mus su Monika nusprendė apgyvendinti šeimoje, taip pat kaip ir keletą kitų merginų, likusieji mano grupės nariai buvo apgyvendinti netoliese esančioje mokykloje. Džiaugiausi, jog mus su Monika apgyvendino šeimoje. Gyvenome labai jaukiai, remdamosis tikromis krikščioniškomis vertybėmis. Supratome, kad krikščioniams lenkams priimti svečius, tas pats, kas priimti Dievą į savo namus. Mums labai pasisekė, jog vienas iš tos šeimos narių mokėjo kalbėti angliškai, dėl to galėjome pasikalbėti apie kultūrą bei papročius. Jie labai susidomėjo Lietuvoje esančiu Kryžių kalnu ir tradiciniais patiekalais.

Krokuvoje, kaip ir Goldapėje, veikla buvo labai panaši. Bažnyčios buvo kasdien pilnos krikščioniško jaunimo. Daugybė jaunų žmonių rinkdavosi pasiklausyti katechezės ir šv. Mišių. Daugelis tų žmonių pajautė atsivertimą savo tikėjime, dauguma rado Dievą savo širdyse, o kas jo nepažinojo, pažino ir įsileido į savo širdis bei mintis. Jei tik būtumėte matę, kiek daug žmonių verkė per išpažintis ir po jų, su kokiomis emocijomis jie giedojo giesmes ir kaip jie šlovino Viešpatį! Po šv. Mišių mūsų laukdavo kita programa. Pasirinkimas buvo labai platus, daug įvairių festivalių, koncertų, lankytinų vietų, laisvas laikas.

krikščioniams lenkams priimti svečius, tas pats, kas priimti Dievą į savo namus.

Liepos 28 d. vykome į pirmąsias Pasaulines Jaunimo dienų šv. Mišias kartu su kitais dalyviais. Įvairiausių rasių bei tautybių žmonės, kalbantys tą pačią maldą („Tėve mūsų“), susikibę už rankų. Tokiomis akimirkomis susimąstai, pradedi dėkoti Dievui už šią suteiktą progą pajausti šią bendrystę. Tai neapsakoma žodžiais, po maldos dažnas verkia iš nuostabos, kaip religija, jos išpažinimas, priėmimas į savo širdį gali suvienyti žmones.

Liepos 30 d. iškart po mišių vykome į vietą, kurioje turėjome susitikti su popiežiumi. Su savimi pasiėmėme visus būtinus daiktus nakvynei, kadangi naktį praleidome po atviru dangumi laukdami atvykstant Popiežiaus Pranciškaus. Į vietą pėsčiomis keliavome apie 12 km. Tai visai nenuostabu, juk vykome į piligriminę kelionę. Iš tiesų kiekvieną dieną tekdavo suvaikščioti ne vieną ir ne du kilometrus, bet tai visai nesvarbu. Įspūdžiai atpirko visas batų paliktas nuospaudas ir kūno nuovargį. Buvo įspūdinga matyti aukščiausią Dievo vietininką Popiežių kalbėjusį, sveikinusį ir laiminusį jaunimą.

Žinote, kai tau 17 metų, pamatyti tokius dalykus iš tiesų šį tą reiškia. Daugybė kultūrinių, etninių, išvaizdos ir kitų skirtumų, bet jie taip pat turi ir vieną vienijantį dalyką – religiją. Tai didelė dovana, patirtis ir neišblėstantis įspūdis. Tik grįžę suvokėme, kas buvo, ką teko patirti. Nors kelionė buvo gana varginanti, nenuspėjama, bet ypatinga. Žinau, jog veikiausiai daugiau niekada gyvenime neteks patirti nieko panašaus. Neteks būti tarp tiek daug žmonių vienoje vietoje, kalbėti bendrą maldą susikibus už rankų su didesne kaip milijonine žmonių minia, pamatyti tiek daug šypsenų...

Už šią nepaprastą kelionę norisi dėkoti visiems: pirmiausiai savo miesto gyventojams už paramą, visiems grupės vadovams ir dalyviams, parapijos kunigams už katechezės mokymus, Popiežiui, tėvams, šeimoms, kuriose gyvenome, visiems sutiktiems žmonėms bei savo draugei Monikai, kuri visos kelionės metu lydėjo mane. O labiausiai Dievui, kurio dėka visi buvome drauge! Vienas vienintelis, neapčiuopiamas, bet labai didelis ir stiprus tikėjimas sujungė milijonus žmonių širdžių šiai bendrystei!

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---