Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-08-25 17:05

---

Pastarosiomis dienomis daug rašyta ir kalbėta apie įvairius Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos (LLRA) vadovų nepasitenkinimus ir pretenzijas.

Deja, žiniasklaida akcentuoja patį faktą, nelabai gilindamasi į priežastis, o man, politikei, Valstiečių liaudininkų pirmininkei, svarbu ne tik pats „konfliktas“, nes jis nesunkiai išsprendžiamas, bet daugiau jo priežastys ir galimos pasekmės. Ypač kai žinome jautrias Vilniaus krašto lenkų bendruomenės integravimosi Lietuvoje istorines, socialines, tautines interpretacijas.

Taigi kas nutiko, kad Lenkų rinkiminės akcijos, mūsų politinės nacionalinės bendražygės vadovai ėmėsi viešai per žiniasklaidą aštrinti santykius? Pradžia buvo, kai Valstiečiai liaudininkai, kaip valdančios koalicijos partneriai, sėdo prie derybų stalo dėl Vyriausybės ir kitų institucijų formavimo. Partneriams – Lenkų rinkiminei akcijai – prašant, pažadėjome siekti, kad Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo ir vieno viceministro (pageidautina – švietimo) postai būtų skirti jiems.

Postą Vilniaus apskrityje nelengvose derybose pavyko iškovoti, net teko dėl to atsisakyti Kauno apskrities viršininko pozicijos siekimo.

Tačiau LLRA vadovai pasielgė keistokai: paskyrė žmogų, dirbusį tos pačios Vilniaus apskrities administracijos direktoriaus pavaduotoju, taip prarasdami iki šiol turėtą postą. Vietoje dviejų postų liko tik vienas. Tad ar didelė nauda iš to lenkų bendruomenei, jei apsiribota vieno žmogaus paaukštinimu apskrities administracijoje, prarandant turėtą, taip pat labai svarbų ir įtakingą postą?

O viceministro reikalai dar sunkiau paaiškinami. Kaip žinote, Švietimo ministerijai vadovauja socialdemokratai, todėl derėjomės, jiems siūlydami mainais viceministro pareigas bet kurioje iš Valstiečių liaudininkų įtakoje esančių ministerijų. Ėjosi sunkiai, socialdemokratai nesutiko. Tada Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos vadovams pasiūlėme tartis dėl viceministro pareigų vienoje iš trijų ministerijų (ŽŪM, ŪM, URM). Kaip vieną iš galimų variantų Žemės ūkio ir Užsienio reikalų ministerijose rekomendavome ten dirbančius lenkų tautybės profesionalus, tinkančius viceministro pareigoms, bet LLRA vadovams jie netiko, nes buvo ne partijos nariai! Keistoka, kai Lietuvos lenkų rinkimų akcijos organizacijos pavadinime užkoduotas tautiškumo pagrindas, bet ne visi lenkai tinka. Manau, tai nelogiška. Nenorėdama vardinti visų pavardžių, Žemės ūkio ministerijoje dirbantį lenką Eriką Počobut jaučiu pareigą paminėti. Jaunas ekonomistas, gerai dirbantis ministro patarėju, pasirodo, netinka tapti viceministru, nes per jaunas ir ne tos partijos. Labai įdomu, nuo kada jaunystė tapo stabdžiu daryti karjerą? Ir ar neturėtų lenkų bendruomenė būti suinteresuota jaunų savo tautiečių integravimu į Lietuvos politines, ekonomines valdžios struktūras? Norėtųsi tikėti, kad šias netikėtas peripetijas Lietuvos lenkų visuomenė supras teisingai, o partijos vadovas palaipsniui įžvelgs ir kitokių sprendimų galimybes.

Ta proga galiu priminti, kad derybose, formuojant koalicinę Vyriausybę, Valstiečiai liaudininkai taip pat siekė vienų ministerijų, atiteko kitos.

Užsienio reikalų ministru pakvietėme nepartinį Petrą Vaitiekūną, kaip vieną profesionaliausių savo srities atstovų, nes strateginis politinis mąstymas neleidžia mums vadovautis tik partiniais interesais. Tokie jau demokratinės politikos ir vadybos dėsniai – kompromisų paieška, prioritetiškai traktuojant valstybės interesus. Derybos – ne pergalės siekimas, derybos – menas ir sugebėjimas susitarti. Todėl labai gaila, kad lenkų bendruomenės, draugiškos ir ilgametės mūsų partnerės, partiniai vadovai, puikiai žinodami nespekuliatyvias mūsų pastangas, nepademonstravo politinės tolerancijos, paversdami tai, deja, asmeninėmis ambicijomis ir viešųjų ryšių akcija.

Lietuva nuo Didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų pasižymėjo tolerancija visoms tautoms, religijoms, papročiams. Su Lenkija ir lenkų tauta mus sieja daugybė istorinių, kultūrinių, giminystės ryšių. Dabar, kartu būdami ES nariais, Lietuvoje turime tautinę lenkų mažumą, Lenkijoje – lietuvių mažumą, tad kodėl reikėtų kurti konfliktus? Ar Jums neatrodo, kad priežastis paprastesnė: kol buvome „biedni“, sutarėme gerai ir duona dalinomės, kai atsirado pyrago su sviestu, kilo problemos?

Kazimiera PRUNSKIENĖ

Užsk.12484

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---