„Santaka“ / Jauna gydytoja darbą vadina gyvenimo būdu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-08-10 15:39

Dalinkitės:  


Ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje dirbanti gydytoja Erika Tamaliūnaitė iš kolegų semiasi profesinės, o iš pacientų – gyvenimo patirties.

Autorės nuotr.


Jauna gydytoja darbą vadina gyvenimo būdu

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ligoninės Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje išvydę jauną medikę ugniniais plaukais ir ryškiu puschalačiu, pacientai dažnai neslepia nuostabos. Tačiau neseniai medicinos gydytojo licenciją gavusi, o iš tiesų jau penktus metus ligoninės gydytojams talkinanti jauna specialistė spėjo užsitarnauti tiek kolegų, tiek pacientų pasitikėjimą.


Planai pasikeitė


Ligoninės vadovas Linas Blažaitis atviravo, kad labai džiaugiasi sulaukęs jaunos specialistės. Mat jauni gydytojai, baigę dešimt ir daugiau metų trunkančias studijas, paprastai mieliau lieka dirbti didžiųjų miestų ligoninėse arba – jokia paslaptis – traukia į užsienį, kur atlyginimai gerokai didesni, o Lietuvos universitetų paruošti medikai labai laukiami.

Tačiau vilkaviškietė Erika Tamaliūnaitė nutarė grįžti dirbti į gimtinę. Ir ne verčiama aplinkybių, o todėl, kad nuo penkto kurso atlikdama praktiką Vilkaviškio ligoninėje įsimylėjo kolektyvą, provincijos pacientus ir pajuto, jog dabar jos vieta būtent čia.

Nors Erika neslepia, kad baigusi Vilkaviškio „Aušros“ gimnaziją, kuri tada dar vadinosi vidurine mokykla, ir įstojusi į Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, kaip ir visi maksimalizmu alsuojantys jaunuoliai, ji drąsiai tvirtino niekada į gimtinę negrįšianti. Vis dėlto likimas viską sudėstė kitaip. Dar būdama studentė pradėjusi grįžti pabudėti ligoninėje naktimis, dabar jauna medikė dirba priėmimo skyriuje, turi naktinių budėjimų ir dar spėja darbuotis Jurbarko ligoninėje.


Mokosi iš pacientų


Savo didžiąja mokytoja Erika vadina Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriaus vedėją Tatjaną Kakliuginą, kuri jauną studentę mokė universitete išmoktą teoriją derinti su praktika. E. Tamaliūnaitė prisipažįsta, jog kasdien jos mokytojais tampa ne tik didžiulę patirtį sukaupę kolegos, bet ir pacientai. Iš jų išgirsta vertingų gyvenimo tiesų, mokosi tolerancijos, demokratijos.

– Net sunku įsivaizduoti, kiek gyvenimo istorijų tenka išklausyti, kiek problemų išspręsti, kiek patarimų, nebūtinai medicininių, išsakyti, – susižavėjimo savo darbu neslėpė Erika.

Mergina sakė, kad iš išvaizdos ir būdo ji šiek tiek neatitinka nusistovėjusio solidaus rajono gydytojo stereotipo, nes baltą chalatą dėvi itin retai. Jai labiau patinka kelnių ir puschalačio derinys, o jų turi įvairiausių spalvų – juodą, oranžinį, žydrą ir kt. Tad pacientai, ypač vyresnio amžiaus, į tokią ryškią gydytoją kartais žvelgia nepatikliai. Tačiau kiek pabendravę ir įsitikinę, jog jauna medikė labai „šilta“, maloni ir profesionaliai dirbanti savo darbą, iškart atsiveria, iškloja savo bėdas.

– Juk ne apranga gydo, o gydytojo žinios, kartais – net geras žodis ar šiltas pokalbis, – svarstė E. Tamaliūnaitė pripažindama, kad jaunas amžius jos darbe vis dėlto labiau minusas nei pliusas.


Jaučia pasitenkinimą


Erika prisipažįsta visuomet galvojusi dirbti šeimos gydytoja, nes darbas ligoninės skyriuose jai atrodė nuobodus: kasdieninės pacientų vizitacijos, šūsnis dokumentų ir daug monotonijos. Tačiau įsigilinusi į šeimos gydytojo darbą suprato, kad monotonijos jame nė kiek ne mažiau, o didžiąją darbo dalį sudaro ne medicininių, o socialinių paciento problemų sprendimas.

Priėmimo ir skubiosios pagalbos skyriuje darbas visiškai kitoks. Čia reikia greitai priimti sprendimus, nuo kurių gali priklausyti tolesnė paciento sveikata ar net gyvybė. Priėmimo skyriaus medikai – tarsi tarpininkai tarp paciento ir ligoninės, nes jie nusprendžia, kokį gydymą taikyti, į kurį skyrių pacientą nukreipti.

– Šiame skyriuje darbas man patinka tuo, jog situacija keičiasi labai greitai. Atvykęs skausmų, sunkių negalavimų kamuojamas ligonis po kurio laiko išvyksta linksmas ir patenkintas, – sakė E. Tamaliūnaitė. – Tada pajunti tą tikrą savo specialybės teikiamą palaimą. Ir tikrai nemeluoju, kad geriausia padėka medikui yra paciento šypsena ir švytinčios akys.


Provincijos privalumai


Vis dėlto jauna gydytoja pripažino, jog ir jos darbe tenka spręsti ne vien medicinines, bet ir socialines problemas, su kuriomis daug mažiau susiduria didžiųjų miestų medikai.

– Dirbdama čia sužinojau, kas yra „išmokų dienos“ ir kaip jos atsispindi mediko darbe. Net nežvilgtelėjusi į dangų iš kai kurių pacientų vizitų galiu pasakyti, kokia Mėnulio fazė artėja, – apie darbo subtilybes pasakojo Erika. – Mažos bendruomenės privalumas yra ir tai, kad gali pažinoti visus nuolatinius pacientus. Dažnai iš karto žinai, kuriam iš jų pakilęs kraujospūdis ar diegia širdį – ir galbūt visai ne dėl medicininių problemų.

Jauna gydytoja neabejoja, jog darbo ligoninės medikams, ypač budintiems naktimis, būtų kur kas mažiau, jei žmonės nesibaimintų kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą. Kad ir kaip ten būtų, bet didelė dalis ligų kyla dėl nervinės įtampos, psichologinės būsenos, vienatvės, nemokėjimo atsipalaiduoti.


Gyvenimo būdas


Pati didžiąją laiko dalį darbe praleidžianti Erika pripažįsta, jog medicina – ne profesija, o gyvenimo būdas: ja gyveni ne tik darbe, bet ir uždaręs įstaigos duris.

– Kai bendrauju su artimaisiais ar draugais, visuomet sakau: tik neklauskit manęs apie darbą, nes pasakosiu neužsičiaupdama, – juokėsi savo profesiją įsimylėjusi jauna specialistė ir prisipažino, kad susitikusi kurso draugus apie nieką kitą ir nešneka – vienas per kitą pasakoja apie savo pacientus.

Šiuo metu savo darbu ir jo teikiamomis galimybėmis patenkinta jauna medikė tikisi Vilkaviškio ligoninėje likti ilgam. Tačiau likimas planus kartais taip pakoreguoja, jog belieka nusijuokti iš savo svajonių. Vis dėlto didžiuosiuose miestuose planuojantiems įsidarbinti kurso draugams Erika patartų išbandyti save rajoninėse ligoninėse. Jai čia labai patinka.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas