„Santaka“ / Iš linksmo muzikanto gyvenimo liko tik daugybė prisiminimų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-08-05 15:41

Dalinkitės:  


Tarp visokių rakandų svetimame apleistame bute gulėjo ir elektriniai Vytauto vargonai.

Autorės nuotr.


Iš linksmo muzikanto gyvenimo liko tik daugybė prisiminimų

Eglė MIČIULIENĖ

„Buvau plevėsa, valkata muzikantas. Dabar sunku. Bet sunki senatvė – tai jaunystės klaidos“, – prisipažino šešiasdešimtmetis Vytautas, neturintis ne tik būsto, bet ir beveik jokio turto – tik savo muzikos instrumentus, šiek tiek buities reikmenų ir labai gerą atmintį.


Iš būsto išėjo pats


Su Vytautu susipažinome liūdnomis aplinkybėmis. Vyriškis dar šios vasaros pradžioje gyveno svetimame apleistame bute. Vieną naktį jis, kaip pats pasakojo, gurkšnojo alų ir rūkė, kol iš po skudurų ir ant žemės numesto čiužinio pajuto smilkstančius dūmus. Nepavykus gaisro židinio užgesinti pačiam, teko kviestis gaisrininkus. Šie teberūkstantį čiužinį užliejo vandeniu ir išmetė lauk – taip viskas ir baigėsi.

Vis dėlto ryte vyras pasiėmė kelis daiktus, ant buto durų pakabino spyną ir išėjo. „Padariau blogą dalyką – padegiau namus. Tegu niekas nenukentėjo, bet žmones išgąsdinau, dabar jie bijos manęs. Dėl to negaliu čia likti, einu gyventi į pašiūriukę“, – aiškino Vytautas.

Namo gyventojai šį žmogų vertino skirtingai. Viena moteriškė piktinosi, kad benamis geria, rūko ir kelia jiems pavojų, kitas vyras lingavo galva, jog tai tiesiog nelaimingai gyvenimą nugyvenęs žmogus, kuriam reikėtų pagalbos.


Tarp šiukšlių – vargonai


Užsukus į butą, kuriame laikinai buvo įsikūręs Vytautas, akis iškart patraukia tarp visokių šiukšlių ir rakandų gulintys elektriniai vargonai. Net ir pasakodamas, kaip sukėlė gaisrą, žmogus ranka lyg nejučiomis perbraukia per muzikos instrumento šoną.

Pasirodo, Vytautas kažkada buvo muzikantas. Pakalbintas vyras mielai sutinka papasakoti, kokie likimo vingiai jį atvedė į tokią liūdną situaciją. Tiesa, nemaloniausias gyvenimo detales žmogus linkęs nutylėti ar pasukti taip, kad atrodytų gražiau.

Vis dėlto Vytauto meilė muzikai ir neįtikėtina atmintis tiesiog stulbina: jis puikiai atsimena datas, skaičius, adresus, žmonių pavardes ir vardus. Klausantis vyriškio atrodo, kad jei tik būtų užtekę noro, jis turėjo puikias galimybes nugyventi įdomų ir naudingą gyvenimą. Tačiau atsitiko kitaip.


Gyveno linksmai


Vytautas dar labai jaunas būdamas tapo našlaitis. Tėčio neteko paauglystėje, jis mirė nuo džiovos. Motina, dirbusi „Jiesios“ gamyklos filiale Kybartuose, buvo žiauriai nužudyta, kai Vytautui buvo vos 21-eri.

Tačiau likęs vienas vaikinas neprapuolė. Nuo mažens muziką įsimylėjęs ir savarankiškai groti išmokęs Vytautas tam skyrė didžiąją dalį savo laiko.

„Mokėjau groti keliolika muzikos instrumentų. Grojau Kybartų, Vilkaviškio restoranuose, vestuvėse... Oi, linksma buvo, ir mergos prie manęs lipo kaip pasiutę, o dabar – nė vienos neturiu...“ – lingavo galva vyriškis.

Jis pasakojo turėjęs Kybartuose dviejų kambarių butą su patogumais. Apsivedė, bet vedybos su gražuole žmona nenusisekė. Skirdamasis butą išsikeitė į mažesnį, kad dalį pinigų atiduotų sutuoktinei. Vėliau susirado kitą moterį, su ja sugyveno dvi dukras. Tiesa, antrosios vedybos laimės irgi neatnešė, mat žmona mėgusi gyventi per daug linksmai.



Liko be nieko

Tada, kaip prisipažino pašnekovas, jis padarė nusikaltimą ir atsidūrė laisvės atėmimo vietoje. Grįžęs sako į butą jau neįėjęs, esą žmona jį pardavusi čigonams, o tie – dar kažkam. Dukros augo Kybartų specialiojoje internatinėje mokykloje.

„Likau benamis. Basčiausi pas ūkininkus, apsistodavau vienur, kitur...“ – pasakojo vyriškis.

Vyras dabar sakė išgyvenęs jau du infarktus, tad sveikata – visai nekokia. Tačiau už nedarbingumą pinigų negauna, mat per visą savo gyvenimą sukaupė tiktai 7 metų darbo stažą. „Padirbdavau kelis mėnesius – ir einu groti. Man groti sekėsi geriau negu dirbti“, – neslėpė Vytautas.

Iš pašalpos gyvenantis, tačiau taurelės ir cigaretės neatsisakantis vyras pastaruoju metu nuomojosi būstą Vilkaviškyje, nedideliame kelių butų name. Tačiau, pasak Vytauto, savininkas sugalvojo būstą parduoti ir nuomininkui liepė išsikraustyti. Šis toli nėjo – tik persikėlė į kitapus koridoriaus esantį tuščią butą. Taip ten ir gyveno iki jau minėto laimingai pasibaigusio gaisro, po kurio išsikraustė į kiemo pašiūrę.


Pirmosios stygos – laidai


Kad ir kokia nelinksma situacija, prakalbus apie muziką Vytautas atgyja.

„Nepatikėsite, kuo aš grojau nuo kokių penkerių metų. Buvo tokie mėlyni telefono laidai: aš tą laidą nuskutu ir lieka plieninė styga. Vieną jos galą pririšu, kitą prispaudžiu koja ir braukiu per ją pirštu. Toliau paspaudus garsas vienoks, arčiau – kitoks. Kažkas pamatęs mamai patarė: nupirk tu jam kokį instrumentą! Taip gavau armoniką „Belarus“, po truputį ėmiau groti. O kartą mano klasės draugas, dabartinis Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas Algis Treikauskas, mane sugėdino: „Ką tu čia „garmoške“ groji, mokykis akordeonu!“ Tada mama pasakė: „Jei penketais pereisi į kitą klasę – nupirksiu akordeoną.“ Taip ir buvo. Einu toks mažius per Kauną, Laisvės alėją, tempiu tą savo akordeoną, petnešos į kojas bumbsi...“ – prisiminė pašnekovas.

Gerais pažymiais mokyklą baigęs kybartietis įstojo į tuometinę Kapsuko kultūros mokyklą, chorinio dirigavimo specialybę. Bet antrame kurse, kaip pats sakė, „pabėgo“. Nuėjo tarnauti į armiją, o vėliau jokių mokslų taip ir nebaigė. Vietoj to grojo, linksmino vestuvininkus ar restoranų svečius ir bandė įvairiausius muzikos instrumentus: bosinę gitarą, saksofoną, klarnetą, altą, kornetą, vargonus ir kt. Patekęs į „zoną“, su kitais kaliniais sukūrė muzikos grupę, jai ir kūrinius aranžuodavęs.

Vytautas tvirtina labai mėgstantis klasiką.

„Mano mėgstamiausias kompozitorius – Mocartas, – sako vyras ir čia pat ant stalo pirštais ima barbenti bei niūniuoti V. A. Mocarto 40-ąją simfoniją. – Ir Vivaldis patinka. O Bachas – jau kitoks, rūstesnis...“


Seniūnijoje nesulaukė


Kaip toliau gyvens, Vytautas nežino. Vyras guodėsi, kad dažnai net valgyti neturi ko.

Iškart po gaisro jis tvirtino kreipęsis į vieną televizijos laidą: benamis įsitikinęs, jog vienas ten dirbantis žmogus padės jam pakeisti gyvenimą.

„Toj laidoj dirba toks Žilvinas, tik jis dabar atostogauja. Kai grįš, prašysiu, kad mane nuvežtų į krikščionišką reabilitacijos centrą. Ten negalima rūkyti, gerti, net kalbėti apie alkoholį. Aš taip norėčiau gyventi kitaip! Puikiai suprantu, jog alkoholizmas – ne yda, o liga, tai – baisus dalykas. Bet gerti aš laisvai galiu mesti, tik štai rūkymo atsisakyti bus sunku. Bet aš mesiu ir rūkyti“, – tvirtino pašnekovas.

Pas vyriškį buvome nuvažiavę ir su Vilkaviškio seniūnu Remigijumi Kurausku. Šis pakvietė Vytautą atvykti į seniūniją, pažadėjo nuvesti pas socialinio darbo organizatorę, pasidomėti galimybėmis padėti patekti į reabilitacijos centrą, netgi pasiūlyti stoti į eilę socialiniam būstui gauti.

„Bet svarbiausia, kad būtų tikras noras pasitaisyti, gyventi kitaip. Tik norint, jog kažkas padėtų, pirmiausia reikėtų bent kiek pastangų parodyti pačiam. Ir gavus pašalpą pirmiausia pirkti ne alaus ar cigarečių, o duonos. Ir bent jau iki seniūnijos ateiti, išsakyti problemas“, – kalbėjo R. Kurauskas.

Vytautas seniūno žodžiams energingai pritarė, pasižadėjo ateiti, pasikalbėti su socialine darbuotoja.

Deja, iki šiol seniūnijoje vyras taip ir nepasirodė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas