„Santaka“ / „Būkite gailestingi, dalykitės savo džiaugsmu su kitais – ir būsite laimingi“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-08-01 16:11

Dalinkitės:  


Kunigas Deividas Baumila su vilkaviškietėmis – prie Fatimos Dievo Motinos bažnyčios Krokuvoje.

Autorės nuotr.


„Būkite gailestingi, dalykitės savo džiaugsmu su kitais – ir būsite laimingi“

Susitikimas su popiežiumi

Liepos 28 d., artėjant 5 val. po pietų, tarsi stipriam vėjo gūsiui pūstelėjus visi Pasaulio jaunimo dienų dalyviai pradėjo judėti viena kryptimi – Blonios pievų link susitikti su jaunimo pasveikinti atvykusiu popiežiumi Pranciškumi.

Na ir kas, kad apniuko dangus, kad įkyriai purškia lietus, kad batai aplipo dumblu, – veidai švyti iš susijaudinimo ir džiaugsmo. Blonioje vėl banguoja margaspalvė vėliavų jūra, skamba jaunimo juokas, dainos, šūksniai.

Prabilus Šventajam Tėvui jaunimo minia nurimo ir įsiklausė, jaunuoliai dalijosi ausinukais, nes dar prieš susitikimą buvo paskelbti radijo stočių dažniai, kuriais galėjai girdėti popiežiaus sveikinimo vertimą į kitas kalbas. Į kiekvieną Popiežiaus klausimą susirinkusieji atsakinėjo choru, skandavo. O klausimų būta ne vieno – ir esminių. „Ar norite tuščioms sensacijoms iššvaistyti savo gyvenimą?“, „Ar galite kur nors nusipirkti Jėzų Kristų, ar jį kas nors parduoda kuriame nors prekybos centre?“ – teiravosi popiežius kalbėdamas apie svarbiausias vertybes. O šimtatūkstantinė minia vienu balsu šaukė: „Ne!“ Paprašyti Šventojo Tėvo pakartoti vieną iš Dievo vardų – Gailestingumą, garsiai skandavo „Misericordia“. Kartais Šventasis Tėvas paprašydavo pakartoti atsakymą, pakartoti tvirčiau ir garsiau, pakartoti dar ir dar kartą. Tarsi norėdamas įsitikinti, tarsi džiaugdamasis, kad pasirinkta teisingai. Oficiali ceremonijos kalba virto bendravimu, gyvu dialogu, tarsi kalbėta ne su minia, o su draugu.



Laimės formulė


Susitikti su vilkaviškiečiais susitarėme dar namuose, gimtajame mieste. Taigi, įpusėjus Pasaulio jaunimo dienoms Krokuvoje, atvažiavau į Fatimos Dievo Motinos parapijos bažnyčią Malij Plašovo (Maly Plaszow) rajone pasižvalgyti, kur meldžiasi ir kaip gyvena kraštiečiai.

Man ir vėl neįtikėtinai pasisekė: prie vartų į šventorių kaktomuša susidūriau su Vilkaviškio jaunimą globojančiu kunigu Deividu. Mišios šioje bažnyčioje lietuviškai buvo švenčiamos visą dienų laikotarpį, kiekvieną rytą po katechezės.

Iš Vilkaviškio į Krokuvą atvyko penkiasdešimt jaunųjų piligrimų. Jie glaudėsi vidurinėje mokykloje. Čia sąlygos – iš tiesų piligrimiškos. Ir kunigai, ir jaunimas miegojo tiesiog ant grindų, pasitiesę čiužinius, miegmaišiuose po keletą viename kambaryje. Valgė lietuviai piligrimai tiesiog mokyklos koridoriuje improvizuotoje „valgykloje“. Po mišių prie pietų „davinio“ išsiraitė ilga eilė. Mieste maldininkai galėjo įsigyti maisto už piligrimams skirtus specialius talonus, bet ne visose maitinimo įstaigose, o tik tam skirtose vietose. Dažniausiai tai – didžiulės palapinės, įrengtos miesto aikštėse. Kad ir kaip ten būtų, neatrodė, jog Lietuvos jaunimą slėgtų stoiškos gyvenimo sąlygos, jie būtų pervargę, nemigę ar išbadėję. Priešingai – kaip ir visų kitų tautų jaunuomenė, sutikta mieste, lietuvaičiai taip pat švytėjo džiaugsmu ir spinduliavo energija.

Tiesa, anot kunigo, ne visiems vienodai sekėsi, būta ir negalavimų, teko kai ką net į ligoninę palydėti, bet dauguma atrodė žvalūs ir laimingi. Laimingi esą prisipažino patys choru, kai vyskupas Kęstutis Kėvalas per homiliją paklausė jų būtent to: „Ar esate laimingi?“ O tiems, kas dar galbūt nesijautė visiškai tuo tikri, ganytojas per pamokslą pasiūlė laiko patikrintą laimės formulę iš Magnifikato, sukurtą pačios Dievo motinos Švč. Mergelės Marijos: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo ganytoju.“ „Įtikėkite ir būsite laimingi, – tikino vyskupas. – Būkite gailestingi, dalykitės savo džiaugsmu su kitais – ir būsite laimingi.“

Mišioms vadovavo vyskupas Arūnas Poniškaitis, o jam talkino koncelebruodami dar keturi ganytojai bei per keturias dešimtis kunigų iš visos Lietuvos. Pasibaigus mišioms, maloniais žodžiais, draugiškomis ovacijomis ir giesme „Palaimink juos, Viešpatie“ lietuviai dėkojo Fatimos bažnyčios klebonui Florianui Grucai, parapijiečiams, savanoriams, kurie priėmė svečius iš Lietuvos ir jais rūpinosi. Kalbėdamas Fatimos bažnyčios klebonas tarp kitų dalykų pastebėjo ir jį maloniai nustebinusį faktą, kad jaunieji piligrimai iš Lietuvos noriai naudojosi Atgailos sakramentu. Tą patį man buvo pasakojęs ir kunigas Deividas, kai paklausiau: „O kaip einasi dvasiniai dienų reikalai?“

Po mišių žvelgiau į aplink bažnyčią besibūriuojančius jaunus tautiečius, stebėjau giedrus jų veidus ir šypsenas: ar tik nebus jie jau atradę tą laimės aksiomą ir sėkmingai betaiką ją kasdienybėje? Kaip ir tūkstančiai kitų džiūgaujančių vaikinų ir merginų iš 187 pasaulio šalių, užtvindžiusių visą Krokuvą džiugiu klegesiu, juoku, dainomis, draugiškais pasveikinimais ir giesmėmis.



Nematomas užnugaris


Pasaulio jaunimo dienos nebūtų įmanomos be vietinių gyventojų paramos. Kad ir kiek viešbučių, mokyklų, internatų ar kitų nakvynei tinkamų vietų būtų mieste, kuriame vyksta dienos, visi piligrimai vis tiek netilptų. Paskutinę liepos savaitę padvigubėjo ne tik Krokuva. Beveik šimto kilometrų spinduliu į miestelius ir kaimus, esančius aplink Krokuvą, prigužėjo būriai jaunųjų maldininkų bei juos lydinčių dvasinių vadovų.

O kur dar „įžanginė“ savaitė? Prieš oficialų Pasaulio jaunimo dienų atidarymą maldininkų grupės iš įvairių pasaulio šalių praleido išsibarsčiusios po visą Lenkiją. Vilkaviškiečiai buvo įsikūrę Elko vyskupijoje, Geldapės mieste, ir gyveno šeimose. Be šių svetingumo ir geros valios, kantrybės ir pasirengimo susitaikyti su laikinais nepatogumais šventė neįvyktų. Toks svetingumas turi ir daug gilesnę dvasinę prasmę – yra akivaizdus gyvas Evangelijos žodžių įgyvendinimas: suteik keleiviui nakvynę, alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk. Vietiniai gyventojai lenkai atvėrė ne tik savo namų duris – atvėrė savo širdis. Rašau iš patirties, nes Krokuvoje pati prisiglaudžiau „svetimoje“ šeimoje, kuri per savaitę man tapo sava: tai – Božena Tracievič (Traciewicz) ir jos mama. Božena ne tik suteikė man nakvynę, maitino, bet ir rūpinosi, kad nepaklysčiau mieste, kad visur laiku suspėčiau, padėdavo surasti reikiamą informaciją ir vietas, o kai kur net pavėžėdavo nuosavu automobiliu.

Su Božena kasdien vakarodavome iki pusiaunakčio ir ilgiau: ji pasakojo apie Krokuvą, popiežių Joną Paulių II bei jo vizitus į Lenkiją, apie Čenstakavą, dabartinę politinę ir ekonominę situaciją Lenkijoje bei dar daugelį dalykų, kurių jokiuose oficialiuose informacijos šaltiniuose neperskaitysi.

Boženos trijų kambarių bute, be manęs, dar gyveno keturi vaikinai iš Prancūzijos. Šeimininkė jiems užleido savo miegamąjį ir persikėlė miegoti ant sudedamos lovelės mamos kambaryje. Ar galima dar akivaizdžiau pademonstruoti tikrą krikščionišką brolystę ir bendruomenės jėgą?

Vilkaviškiečių grupę globojantis kunigas Deividas pasakojo panašią istoriją iš viešnagės Elko vyskupijoje, kai šeimos išlydėjo lietuvaičius į Krokuvą išglėbesčiavusios tarsi savus vaikus, atsisveikindami ne vienas braukė ašarą.

O kur dar visi kiti renginio organizatoriai, rėmėjai ir padėjėjai... Pagalbininkai sugužėjo į Krokuvą iš įvairiausių Lenkijos vietų, o savanoriai – net ir iš kitų šalių. Be pastarųjų Pasaulio jaunimo dienos neišsiverstų. Šimtai tūkstančių rankų nesibodėjo jokio darbo, net ir paties „juodžiausio“. Visi šie žmonės – nematomas, bet būtinas išganingasis užnugaris. Dar renginio išvakarėse, prisėdusi ant suolelio Krokuvos rotušės aikštėje atsikvėpti, susipažinau su Paulina – jauna žurnaliste iš Lenkijos radijo. Palikusi savo kasdienį darbą, ji tapo Pasaulio jaunimo dienų savanore. „Savo kolegoms pasakiau, kad dabar mano bosas ne kas kitas, o pats Jėzus. Per Pasaulio jaunimo dienas dirbu tik jam“, – šypsojosi mergina.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas