„Santaka“ / Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-25 17:00

Dalinkitės:  


Burgoso Švč. Mergelės katedra – vienas iš įstabiausių gotikinių statinių – įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.


Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80–84)



Kunigai – irgi žmonės

Broliai benediktinai ne tik nustebino – tiesiog apstulbino. Aptriušusi ir aptrupėjusi kaimo bažnytėlė buvo sausakimša: piligrimai susirinko į vakarinę brolių giedamą maldą. Pamaniau, kaip gaila, kad nėra kunigo, – tiek daug žmonių, būtų nuostabu dalyvauti šv. Mišių aukoje, padėkoti už sėkmingą dieną. Didžiausiai mano nuostabai, po maldos vienas iš brolių pasiūlė piligrimams eiti išpažinties. Pasirodo, net du iš keturių brolių buvo kunigai. Tai kodėl nebuvo mišių? Gal broliai turėjo neatidėliotinų reikalų? Galiu tik spėlioti, todėl nedrįsčiau nei teisti, nei teisinti. Ir vis dėlto netgi dabar, rašant šias eilutes, apima abejonė: ar gali būti svarbesnių reikalų ganytojams, kaip skelbti Gerąją Naujieną ir dalyti Išganymo Duoną?

O štai dar viena istorija – juokas pro ašaras. Vėlgi nežinau, kas atsitiko, bet kunigas švęsti mišias atėjo gerokai įkaušęs. Iš pradžių pamaniau, gal jis kuo serga, kad svirduliuoja, bet paskui pasidarė akivaizdu, jog dvasininkas tiesiog padaugino besivaišindamas. Nepaisant to, kunigas kuo puikiausiai atliko savo pareigas, net ir pamokslą neužsikirsdamas išrėžė. Tik po mišių kiek sutriko, svarstė, kur padėti koją... Visa bažnyčia sulaikė kvėpavimą ir lengviau atsiduso, kai dvasininkas pagaliau padėjo pėdą ant laiptelio. Spėliojom, gal tų laiptelių jis matė daugiau, nei jų iš tikrųjų buvo?.. „Ką gi, tikras profesionalas“, – juokavome po mišių patenkinti.

„Gal aš pernelyg senamadiška?“ – svarsčiau kitąkart matydama link altoriaus mišių aukoti su mobiliuoju telefonu rankoje žengiantį kunigą. „Ir kokio svarbaus skambučio tikisi? – nenorom mintyse šmėstelėjo pašaipa. – Negi iš paties dangaus?“ Vietoje Šventojo Rašto ant altoriaus stalo gulėjo mažas mobilusis elektroninis įtaisas – iš tolo negalėjau įžiūrėti: gal „iPad’as“, o gal planšetė? Turbūt taip patogiau. Kam žymėti ir vartyti puslapius, kai gali tik brūkštelėti per ekraną pirštu... „Kunigai – irgi žmonės“, – beliko pakartoti pačiai šimtus kartų girdėtą frazę.

Tiesą pasakius, tokie kuriozai buvo tik linksmos išimtys. Dauguma ganytojų piligrimus sveikino ir laimino, kalbėdavo už juos ir su jais specialias maldas, kai kurie pasakodavo apie savo bažnyčias, vienuolijas ar net pakviesdavo į zakristiją pasišnekučiuoti.



Palaiminti turintys vargdienio dvasią

Į Osebreiro (O’Cebreiro) bažnyčią atėjome gerokai prieš Mišias. Savomis akimis nekantravome išvysti Eucharistiniu stebuklu garsėjančius maldos namus. Kalnų viršukalnėse įsikūrusio kaimelio koplyčioje nuo XIV amžiaus saugomos relikvijos: krauju sušlakstytas korporalas, taurė ir patena, naudoti to stebuklingo įvykio metu. Tąkart per konsekraciją nepatiklaus benediktinų kunigo rankose (jis suabejojo Dievo buvimu ostijoje) duona persimainė į Kristaus kūną, o iš taurės išsiliejęs Jėzaus krauju virtęs vynas ant korporalo paliko kraujo dėmes.

Bažnyčia buvo tuščia, aplink suolus su šluota sukinėjosi tik vienas vidutinio amžiaus vyriškis. „Kažin kokia intencija bus aukojamos šv. Mišios, gal dar ne per vėlu pateikti kunigui savo?“ – prasitariau bendražygei. „Eik tu, čia tik valytojas, ne kunigas“, – paprieštaravo ši. „Kažin ar jie gali pasisamdyti šlavėją...“ – dar suabejojau, bet nuo suolo nepakilau. Ir iš tiesų po geros valandos tą patį vyriškį išvydome liturginiais rūbais prie altoriaus.

Po Mišių zakristijoje bandžiau išdėstyti jam savo pageidavimą kaip sugebėdama: angliškai kunigas nemokėjo, o mano ispanų kalbos žinios – iš viso kokia 20 žodžių. Pagaliau sutarėme, kad šv. Mišios mano intencija bus aukojamos rytojaus dieną. Ant stalelio padėjau 20 eurų – Mišių auką. Kunigas rakteliu atrakino stalčių, kažko jame paieškojo ir ištiesė man 10 eurų GRĄŽOS!!! Mano prieštaravimų, girdi, paimkite visus, jis nenorėjo nė girdėti. Nieko neliko, tik sutikti ir padėkoti.



Į kelią su savo kunigu

Tuo Osebreiro stebuklai nesibaigė… Jau buvome beišeiną iš bažnyčios, kai ją užgriuvo naujų piligrimų būrys, visi dar su kuprinėmis ant pečių ir lazdomis rankose. Vienas iš jų su permirkusiais nuo prakaito rūbais, dulkėtais žygio aulinukais pro altorių nudrožė tiesiai į zakristiją. Pasirodė keistoka, net nepagarbu. Dar keisčiau buvo, kai už minutės jis išniro atgal vilkėdamas kaip ir anas „valytojas“ liturginiais kunigo apdarais. Pasirodo, kad ir kaip skubėjo, prancūzų piligrimai, keliavę su savo dvasininku, pavėlavo į pamaldas ir paprašė vietinio kunigo leidimo švęsti jas patys.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera – taip tą vakarą netikėtai šv. Mišiose dalyvavome dukart. Po to dar keliskart Kelyje šioji grupelė mus aplenkė garsiai kalbėdama rožinio maldą. Jie vieninteliai iš mūsų sutiktų piligrimų Keliu ėjo kartu su „nuosavu“ ganytoju – kunigu.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



(Bus daugiau)





Galerija: Šv. Jokūbo kelias (VI)





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas