Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-18 16:19

---

Vilmantas Šlekys pasakojo, jog uogos ant medžių ilgai nesilaikys, dabar – pats skynimo metas.

Autorės nuotr.

Vienintelio Suvalkijoje puoselėjamo trešnių sodo derlius šiais metais turėjo būti įspūdingas. Deja, didelę jo dalį sugadino drėgmė.

Sodas nubalo žiedais

Didžiulis trešnių sodas Vilkaviškio rajono, Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybių sankirtoje, Domeikų kaimo ribose, žaliuoja gerokai daugiau nei dešimtmetį. Dabar jau ketvirtus metus jį prižiūrintys savininkai Kęstutis Dapkevičius, Vilmantas Šlekys ir Arūnas Maksvytis tikėjosi, jog šiemetinis derlius bus rekordinis, mat puikiai peržiemojusios trešnės žydėjo kaip pašėlusios. O kokio nuostabaus skonio buvo medus, bičių suneštas iš vyšnių, trešnių ir pienių žiedų!..

– Žmonės jau kelintus metus pavasarį važiuoja į Vilnių pasižiūrėti, kaip žydi sakuros. Bet reikėjo pamatyti, koks grožis šiame sode buvo, kai žiedais apsipylė visi medeliai! – pasakojo vienas iš sodo šeimininkų V. Šlekys.

Iš tiesų įsibėgėjus vasarai trešnių vainikai nusviro nuo sunkių uogų kekių – šakos, rodos, tapo net tirštos nuo raudonumo. Tačiau nutiko tai, ko sodo šeimininkai baiminosi labiausiai: pradėjus rausti uogoms prakiuro dangus. Dėl nesibaigiančio lietaus trešnės ėmė trūkinėti ir gesti.

Saldžias uogas puola ir būriai strazdų bei varnėnų – sunkiai bepadeda paukščių baidyklės ir net trys sparnuočių vaikymui tarp medelių pastatytos patrankos.

Skuba nuskinti

Vis dėlto dabar sodo savininkai nedejuoja ir nuostolių neskaičiuoja, nes tam nėra nei laiko, nei prasmės. Visos pajėgos sutelktos skinti uogas. Jos šakas puošia labai trumpai ir šiuo metu derlius – jau į pabaigą. Net ir sausu oru uogas reikia nuskinti bent jau per tris savaites, o lietingu metu tenka kur kas labiau pasiskubinti, kitaip trešnės nubirs.

Į sodą vasaros viduryje sulekia ne tik pačių verslininkų šeimos, bet ir jų draugai, pažįstami, giminaičiai. Atvažiuoja ir kiti žmonės, patys norintys prisiskinti didelių, sultingų, puikaus skonio uogų.

Visą trešnių derlių verslininkai nesunkiai realizuoja Lietuvoje – puikią Sūduvos sodo produkciją žmonės vertina ir mėgsta.

Trešnės paprastai skinamos su koteliais: taip uogos laikosi ilgiau, šaldytuve gali išstovėti ir savaitę ar net dvi. Parduodamos ir įtrūkusios uogos. Nors ir ne tokios gražios prekinės išvaizdos, jos dažnai išperkamos greičiausiai, nes yra pigesnės, o skonio – kuo puikiausio.



Gamta įnoringa

Sodą puoselėjantys jo savininkai prisipažįsta, kad tai – daugiau pomėgis negu verslas. Net ir Lietuvos sodininkystės specialistai teigia, jog trešnė – lepus augalas, ir dėl palyginti didelio jautrumo Lietuvoje šiuos vaismedžius auginti per brangu. Mat geros trešnių veislės nepakelia šalčio, o tos, kurios nebijo šalčio, netoleruoja lietaus. Tai buvo ir pagrindinė priežastis, dėl kurios prieš dvylika metų sodą užveisusi vilnietė biologė ir genetikė Jūratė Ramanauskaitė šios verslo idėjos galiausiai atsisakė ir sodą pardavė.

Vis dėlto jį įgiję suvalkiečiai rankų nenuleidžia, nors jų pomėgis ir reikalauja nemažai kantrybės, laiko bei nuolatinio tobulėjimo šioje srityje.

Trisdešimtyje sodo hektarų auga daugiau nei 800 trešnių medelių, dar apie porą šimtų vyšnaičių, didelė ploto dalis apsodinta riešutmedžiais. Taigi triūso prie visos augmenijos tikrai užtenka. Medelius reikia apgenėti, nupurkšti, kruopščiai nuo pašaknių „nurankioti“ lyg užsakytas želiančias nereikalingas ūglių šluotas, atsodinti iššalusius ar dėl kitų priežasčių nunykusius medelius. Didžioji dalis viso darbo atliekama rankomis.

Bet kad ir kiek jo įdėtum, pastangas gali vėjais nunešti gamtos užgaidos. Štai pernai buvo karšta vasara, tad trešnės derėjo puikiai, tačiau riešutų buvo menkai, nes jie nuo kaitros nudžiūvo. Kad ateityje nuostolių būtų kuo mažiau, prie riešutyno savininkai ruošiasi įrengti laistymo sistemą. Tiesa, šiais metais drėgmės netrūksta, bet riešutų ir vėl mažai, nes šalnos pakando lazdynų žiedus.



Chemikalų vengia

Kad ir kaip norėtųsi gero derliaus, įvairiais chemikalais sodą savininkai purškia labai ribotai. Daugiau praktikos auginant trešnes turintys lenkai, matydami suvalkiečių pastangas išsaugoti kuo natūralesnį produktą, juokėsi, jog su tokiu purškimu sode bus daugiau „sporto“ nei uždarbio. Kaimyninės šalies sodininkai įsitikinę, kad žmonėms labiausiai reikia ne kokybės, bet mažos kainos.

Tačiau Suvalkijos trešnyno savininkai didžiuojasi, jog ir patys drąsiai į burną deda uogą nuo kiekvieno medelio – tai rodo, kad visi medžiai prižiūrimi su vienoda meile ir rūpesčiu, nėra plotų „sau“ ir „klientams“.

Sodą puoselėjančios šeimos namuose trešnes konservuoja, verda uogienes maišydamos su serbentais ir vyšniomis, taip pat gamina trešnių ir vyšnių kompotus – mat vyšnia duoda aromato ir rūgšties, o trešnė – saldumo. Vis dėlto daugiausiai uogų savininkai užsišaldo.

– Man šaldyta trešnė žiemą – pati nuostabiausia uoga, skanesnė ir už braškę. Žiemą išsiėmęs iš kameros šaltą trešnę gali įmesti į gėrimo taurę, o gali tiesiog trumpai palaikyti kambario temperatūroje ir valgyti, kai uoga jau nebe ledinė, bet dar ir ne visai atitirpusi – skaniau už bet kokius ledus, – šypsojosi V. Šlekys.

Galerija: Trešnės

---

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---