„Santaka“ / Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-07-15 17:14

Dalinkitės:  


Ispanijos kaimuose sutikti senbuviai ne tik maloniai šnektelėdavo, patardavo, bet ir mielai sutikdavo su straipsnio autore įsiamžinti.

Astos VILKELIŠKIENĖS nuotr.


Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

(Tęsinys. Pradžia Nr. 80)



Nesvarbu, kas esi

Šv. Jokūbo kelią gali nueiti ir vienas, nors tikrai vienas niekada nebūsi, nes juo kasdien traukia daugybė žmonių. Ne dešimtys ir ne šimtai, kasmet – po kelis šimtus tūkstančių. Kartais vieškelis būna toks pilnas, kad jautiesi lyg per lietuviškus atlaidus... Vienam eiti gal ir paprasčiau, nereikia taikytis prie bendrakeleivio tempo, nuotaikos, skonio, bet eiti dviese ar su grupe saugiau (teko matyti ne vieną skelbimą apie dingusias moteris), nuotaikingiau, nes yra su kuo pasitarti, kam pasiskųsti, o pasibaigus vandeniui gali iš draugo gertuvės atsigaivinti. Vis dėlto eidamas su kažkuo privalai pažaboti egoizmą, pasitelkti visas tolerancijos atsargas, apsišarvuoti kantrybe ir pakantumu, o susikirtus nuomonėms ar išsprūdus aštresniam žodžiui gebėti atsiprašyti, atleisti, susitaikyti ir, žinoma, žygiuoti toliau.

Įstabu tai, kad kelyje niekam nesvarbu, kas tu esi ir iš kur: banko valdytojas ar sargas, miesto meras ar savivaldybės valytojas, gydytojas ar sanitaras. Kelyje visi turi vieną statusą – visi lygūs, visi yra piligrimai. Visi eina tuo pačiu vieškeliu. Na, kieno piniginė storesnė, tie retsykiais renkasi patogesnę nakvynę ar skanesnį kąsnį, bet nebūtinai. Kiti specialiai apsistoja municipaliniuose nakvynės namuose, kurie siūlo tik pačias elementariausias paslaugas: dviaukštes lovas ir čiužinius (be pagalvių, antklodžių ar apvalkalų), bendrus dušus ir tualetus.

Man kelias priminė savotišką vakuumo tunelį. Na, gal galėčiau jį palyginti su stikliniu tuneliu oro uoste, kuriuo keleiviai pereina iš vienos pastato dalies į kitą, ar „alkūne“, kuria jie eina į lėktuvą. Kelias driekiasi ir per miestelius ar miestus, bet piligrimai Ispanijos gyvenime nedalyvauja, jie visuomet išlieka stebėtojai ir pašaliečiai, nors ir lanko vietines bažnyčias, valgo kavinėse ar restoranuose. Geltonos rodyklės – kelią rodantys simboliai – tarsi to dvasinio gaubto raktai, stebuklingos apsauginių juostų ribos, globojančios piligrimus nuo išorinių įtakų, paklydimų tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.



Kas pėsčias, kas raitas

Daugiausia piligrimų Šv. Jokūbo kelią nueina pėsčiomis, nešdamiesi ant pečių visą savo mantą – kaip tai darydavo pirmieji apaštalo Jokūbo pasekėjai. Kas nori lengvesnio varianto ir turi tam lėšų, gali kuprines atiduoti specialiems taksi, kurie už 5–7 eurus pergabena piligrimų turtą iš vienų nakvynės namų į kitus. Be kuprinės eiti žymiau lengviau, todėl įmanoma per dieną įveikti daugiau kilometrų. Aš tai vadinau sukčiavimu (su tam tikra išlyga vyresnio amžiaus jau nebepajėgiantiems nešti kuprinių žmonėms). Vis dėlto dauguma piligrimų lyg sraigės ant nugarų velka ir visą savo būtiniausią menką mantą.

Žavėjausi tais, kurie į kelionę išdrįso pasiimti gitarą, smuiką – pakeliui sustoję ar vakarais pamuzikuodavo. Kiti keliavo su keturkoju draugu. Vieną piligrimų trijulę kokias dvi savaites susitikdavau kasdien – vyras, moteris ir šuo visada nakvodavo laukuose. Iki šiol gailiuosi, kad nesumokėjau už jų nakvynę ir nepasiūliau jiems bent vieną naktį pernakvoti nakvynės namuose, lovose, išsiprausti po dušu. Galėjau bent paklausti, ar nakvynė po žvaigždėtu dangumi – jų sąmoningas pasirinkimas, ar jie neturi iš ko už nakvynę susimokėti.

Italas, inžinerijos mokslus studijuojantis antrakursis Marcos iš Toskanos kelionėje užsidirbdavo žongliruodamas stikliniu kamuoliu. Na, turtingiausi (stereotipai dažnai pasitvirtina) buvo amerikiečiai. To net ir vengdamas negalėjai nepastebėti – jie visada triukšmingai klegėdavo prie patiekalais ir gėrimais nukrautų stalų, būdavo apsirengę prašmatniais specialiais žygeivių rūbais, apsiavę brangiais batais.

Daug piligrimų, daugiausia jauni vyrai, kelią renkasi įveikti dviračiu. Pėsčiųjų ir ratuotųjų keliai susikerta nedažnai, mat dviratininkai važiuoja keliu, pakelėmis. Bet tuomet, kai susitinka, ir vieni, ir kiti entuziastingais šūkiais sveikina ir drąsina vieni kitus. Ir nakvoja pėsti ir ratuoti piligrimai dažnai atskirai. Be to, visuose nakvynės namuose galioja geležinė taisyklė – absoliutus pirmumas teikiamas neįgaliems ir seniausiems piligrimams, po to priimami pėstieji su kuprinėmis, paskiau – pėstieji, kurių kuprinės vežamos, ir galiausiai – dviratininkai.

Antrąjį kelionės rytą sutikau šeimą, kuri keliavo su gal kokių dvejų metukų mažyliu – tėvas jį vežėsi specialioje dviračio priekaboje.

Maždaug nuo pusiaukelės mus pasivijo grupė piligrimų iš Prancūzijos. Jie pasakojo savaitei išsinuomoję asilą (brangus malonumas – 500 eurų), kad šis gabentų mantą, o patys pasijustų esą lyg piligrimai prieš šimtus metų, keliavę tuomet, kai dar nebuvo automobilių.

Savo akimis to nemačiau, bet kiti tvirtino sutikę šeimą su vaikais, keliu važiuojančią arklio traukiamu vežimu. Sako, yra ir tokių, kurie ryžtasi joti raiti. Girdėjau ir istoriją apie žmogų, kuris kelią pravažiavo invalido vežimėliu.



Pusiaukelė – už nugaros

Įveikti per 800 km ir daugiau pėsčiomis vienu ypu ne kiekvienas užsimoja. Daug kas kelią eina atkarpomis: vienais metais eina savaitę ir nupėdina porą šimtų kilometrų, kitais – dar du ir t. t. Kas pradeda nuo savo namų slenksčio, kur jie bebūtų – Šiaurės Vokietijoje, Olandijoje ar Belgijoje, kiti jau Šiaurės Ispanijoje, tačiau dauguma – Pietų Prancūzijoje, Seint Žano (St. Jean Pied de Port) miestelyje, kuriame yra vadinamoji prancūzų kelio pradžia. Ten savo kelionę pradėjau ir aš.

Čia visų laukia pirmosios dienos kelionės krikštas – tenka perkopti per Pirėnų kalnus. Aš su savo bendrakeleive padariau kvailystę, už kurią vos neteko brangiai susimokėti, – tik per plauką tą dieną išvengėme didelės nelaimės, o gal net ir žūties, nes ryte kaimelyje prasidėjusi dulksna kalnuose pavirto į siaubingą audrą, nesibaigiantį merkiantį šaltą lietų, o vėliau ir žvarbią krušą. Įnirtęs vėjas suplėšė mūsų apsiaustus nuo lietaus, kiaurai permerkė rūbus ir net batus. Iš šalčio pamėlo lūpos, atgrubo rankos, o kuprinės atidaryti ir persirengti nebuvo kaip – dangus prakiuro ir pylė be paliovos kaip iš kibiro, o aplink nei pastogės, nei medelio, nei krūmelio, tik plikos viršukalnės.

Turbūt niekada nebuvau tokia patenkinta, kaip tuomet visiškai atsitiktinai už poros dešimčių metrų nuo tako, kuriame galynėjomės su vėju ir lietumi, pastebėjusi iš akmenų suręstą „kareivišką“ žeminukę. Į ją keturpėsčiomis įropojusios persirengėme sausais rūbais, užkandome šokolado, pailsėjome minutėlę kitą, bet ne ilgiau, nes jeigu būtume nustojusios judėti, būtume tiesiog mirtinai sušalusios. Dabar jau tvirtai žinojome: tikrai įveiksime likusią kelionės atkarpą. Pirmosios dienos pusiaukelė jau buvo už nugaros. Pradėjome leistis slidžiu vandens srovių plaunamu šlaitu žemyn.



Rita MITKUTĖ-MADDOCK



Bus daugiau)





Galerija: Šv. Jokūbo kelias (II)





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas