„Santaka“ / Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją / Kelionės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Kelionės

Dalinkitės:  


Straipsnio autorė Rita Mitkutė-Maddock ir nuotraukų autorė Asta Vilkeliškienė Kompostelos Santjage, prie Šv. Jokūbo katedros.

Šv. Jokūbo kelias – šimtai kilometrų pėsčiomis per Ispaniją

Rita MITKUTĖ - MADDOCK

Šv. Jokūbo kelias – kultūrinis Europos maršrutas, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Tai vienas seniausių ir svarbiausių krikščionių piligrimystės maršrutų, kuris driekiasi per visą šiaurinę Ispanijos dalį senuoju romėnų prekybos taku iki apaštalo Jokūbo palaikus saugančios katedros (XI–XIII a.) Kompostelos Santjage (Santjago de Kompostela).

Šis viso pasaulio piligrimų pamėgtas kelių tinklas apima daug Europos valstybių. Į jį šiemet įsilies ir Lietuva. Birželio pradžioje Vyriausybė patvirtino Šv. Jokūbo kelio per mūsų valstybę objektų sąrašą, į kurį iš Suvalkijos regiono įrašytas ir Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos bei marijonų vienuolyno statinių kompleksas.

Nelengvą piligriminę kelionę per Ispaniją yra išbandę daug lietuvaičių, tarp jų – ir buvusi vilkaviškietė, žurnalistė Rita Mitkutė-Maddock. Ji sutiko pasidalyti su „Santakos“ skaitytojais Šv. Jokūbo kelyje patirtais įspūdžiais.

Tikslas – vienas, priežastys – įvairios

Einant Šv. Jokūbo keliu laiko į valias pamąstyti apie gyvenimą: ką padarei, ko nepadarei, ką galėjai padaryti geriau, o ko būtų buvę geriau išvengti. Kelias padeda perkratyti asmenines vertybes, moralines nuostatas, politinius įsitikinimus. Kiekvienas eina juo pastūmėtas skirtingų priežasčių ar paskatų: vieni – melsdami Dievo malonės ir nuodėmių atleidimo, antri – tikėdamiesi taip išprašysią pasveikimo stebuklo sau ar savo artimiesiems. Iki ašarų sujaudino Marijo iš Neapolio prisipažinimas: žilaplaukis tėvas šimtus Šv. Jokūbo kelio kilometrų nuėjo už savo mirtinai sergančią trisdešimtmetę dukterį. Treti eina stengdamiesi atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, užsimiršti vildamiesi ištrūkti iš užburto beprasmybės rato ir nusivylimo liūno, o dar kiti – iš smalsumo. Kas – kad išbandytų save, o kas – kad pažintų Ispaniją.

Nemažai tokių, kurie, pasisotinę ir bodėdamiesi tradicinėmis atostogomis pajūryje ir viešbučiuose, renkasi šį kelią kaip alternatyvią atostogų formą. Kiti pradeda eiti net nežinodami, kodėl eina, tačiau ilgaamžis kelio dvasingumas, jo nematoma ir neapčiuopiama, bet jaučiama aura palytėja kiekvieną žmogų, padėjusį ant jo savo pėdą.

Kompostelos Santjage atsiimant Šv. Jokūbo kelio sertifikatą tenka pildyti kelionės tikslo grafą (religinis, pažintinis, kultūrinis). Tame lape, kur buvo įrašytas ir mano vardas, daugiausiai varnelių buvo pirmoje skiltyje – dvasinės ir religinės paskatos.

Nesiimsiu neįmanomo uždavinio – apibendrinimų ar apžvalgos: apie šį kelią jau prirašyta knygų, prisukta filmų. Rašau tik tai, ką patyriau, mačiau ir girdėjau. Kaskart žengiant šiuo keliu (ne vienas jį nužygiuoja ir antrą ar net daugiau kartų) kiekvienas atranda ir patiria kažką kito – panašiai kaip skaitant Šventąjį Raštą.

Ne eina į kažką, o bėga nuo kažko

Formalus kelio tikslas vienas – pasiekti Kompostelos Santjagą, tačiau drįsčiau teigti, kad tikslas nėra pats svarbiausias dalykas, beveik visi (yra ir žuvusių šiame kelyje) anksčiau ar vėliau nueina iki Šv. Jokūbo katedros, kurioje saugomi apaštalo Jokūbo palaikai, dalyvauja šventose Mišiose, išsako ten savo lūkesčius ir norus.

Dienų dienomis, savaitėmis žengiant pėda pėdon, stebint brolius ir seseris piligrimus, bendraujant, dalijantis gyvenimo istorijomis, susidarė įspūdis, kad dauguma vis dėlto pradeda kelią ne eidami į kažką, o bėgdami nuo kažko: rūpesčių, sielvarto, netekčių, nusivylimo, ligų, barnių, skyrybų, nesėkmių, skausmo.

Sunku, o gal ir neįmanoma paaiškinti, kada, kuriuo momentu ir kaip, tačiau kelias iš tiesų padeda atsikratyti šios nepageidaujamos slegiančios naštos ar bent ją palengvinti: gal dalį nuplauna sūrus prakaitas, dalį – nuovargio ašaros, dalį – kartu su kelionės dulkėmis palaimingu atrodantis toks šiaip įprastas kasdieninis dušas ilgos ir varginančios dienos pabaigoje. Dalimi naštos pasidalijame su bendrakeleiviais, o likučius tiesiog išbarstome vieškelių, laukų ir pamiškių takelių pakraščiuose, nes vilkti juos per visą Ispaniją atrodo tiesiog absurdiška: buvusios tokios gyvybiškai svarbios, dominuojančios gyvenime ir mintyse neišpainiojamos, beviltiškos problemos kelyje tampa menkavertėmis ir nereikšmingomis – kaip tame Juliaus Janonio eilėraštyje: „Kol nemačiau to vaizdo, / Laikiau skaudžia ir savo žaizdą“...

Iš įvairiausių pasaulio kampelių

Piligrimai eina po vieną, po du, grupelėmis, šeimomis. Eina vyrai ir moterys, seni ir jauni, sveiki ir luoši. Eina katalikai ir kitų tikėjimų žmonės, eina tikintys ir netikintys. O jau tautų etninė įvairovė! Daugiausia teko sutikti europiečių, dominavo vokiečiai ir prancūzai, o artėjant prie Kompostelos Santjago sutirštėjo ispanų. Gausu buvo ir piligrimų iš Šiaurės Amerikos, daugiausia – JAV piliečių, saujelė iš Pietų Amerikos šalių. Sutikau keliauninkų ir iš Pietų Korėjos, Japonijos, Australijos, Rusijos.

Piligrimų iš Rytų Europos pasitaikė vos keliolika – juos gali suskaičiuoti ant rankų pirštų: du lenkai, vengrė, slovėnė, keletas slovakų ir čekų. Porą kartų prabilome ir lietuviškai: antrą kelionės rytą pasilabinau su dviem jaunais vyrukais, o po kelių savaičių buvau užkalbinta ir šnektelėjau su pro šalį traukiančia tautiečių šeima – vyru ir žmona.

Svarsčiau, kodėl „vakariečių“ daugiau? Gal dėl pinigų? Man kelionė kainavo apie tūkstantį eurų, įskaitant skrydžius ir inventorių. Taupydamas – ir su mažiau išsiverstum.

Nesvarbu, kas esi

Šv. Jokūbo kelią gali praeiti ir vienas, nors tikrai vienas niekada nebūsi, nes juo kasdien traukia daugybė žmonių. Ne dešimtys ir ne šimtai, kasmet – po kelis šimtus tūkstančių. Kartais vieškelis būna toks pilnas, kad jautiesi lyg per lietuviškus atlaidus... Vienam eiti gal ir paprasčiau, nereikia taikytis prie bendrakeleivio tempų, nuotaikų, skonio, bet eiti dviese ar su grupe saugiau (teko matyti ne vieną skelbimą apie dingusias moteris), nuotaikingiau: yra su kuo pasitarti, kam pasiskųsti, o pasibaigus vandeniui – iš draugo gertuvės atsigaivinti. Vis dėlto, eidamas su kažkuo privalai pažaboti egoizmą, pasitelkti visas tolerancijos atsargas, apsišarvuoti kantrybe ir pakantumu, o susikirtus nuomonėms ar išsprūdus aštresniam žodžiui sugebėti atsiprašyti, atleisti, susitaikyti ir, žinoma, žygiuoti toliau.

Įstabu tai, kad Kelyje niekam nesvarbu, kas tu esi ir iš kur: banko valdytojas ar sargas, miesto meras ar savivaldybės valytojas, gydytojas ar sanitaras. Kelyje visi turi vieną statusą – visi lygūs, visi yra piligrimai. Visi eina tuo pačiu vieškeliu. Na, kieno piniginė storesnė, tie retsykiais renkasi patogesnę nakvynę ar skanesnį kasnį, bet nebūtinai. Kiti specialiai apsistoja municipaliniuose nakvynės namuose, kurie siūlo tik pačias elementariausias paslaugas: dviaukštes lovas ir čiužinius (be pagalvių, antklodžių ar apvalkalų), bendrus dušus ir tualetus.

Man Kelias priminė savotišką vakuumo tunelį. Na, gal galėčiau jį palyginti su stikliniu tuneliu oro uoste, kuriuo keleiviai pereina iš vienos pastato dalies į kitą, ar alkūne, kuria jie eina į lėktuvą. Kelias driekiasi ir per miestelius ar miestus, bet piligrimai Ispanijos gyvenime nedalyvauja, jie visuomet išlieka stebėtojai ir pašaliečiai, nors ir lanko vietines bažnyčias, valgo kavinėse ar restoranuose. Geltonos rodyklės – Kelią rodantys simboliai – tarsi to dvasinio gaubto raktai, stebuklingos apsauginių juostų ribos, globojančios piligrimus nuo išorinių įtakų, paklydimų tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme.

Kas pėsčias, kas raitas

Daugiausia piligrimų Šv. Jokūbo kelią nueina pėsčiomis, nešdamiesi ant pečių visą savo mantą – kaip tai darydavo pirmieji Jokūbo pasekėjai. Kas nori lengvesnio varianto ir turi tam lėšų, gali kuprines atiduoti specialiems taksi, kurie už 5-7 eurus atgabena piligrimų turtą iš vienų nakvynės namų į kitus. Be kuprinės eiti žymiau lengviau, todėl įmanoma per dieną įveikti daugiau kilometrų. Aš tai vadinau sukčiavimu (su tam tikra išlyga, vyresniojo amžiaus jau nebepajėgiantiems nešti kuprinių žmonėms). Vis dėlto dauguma žmonių lyg sraigės ant nugarų velka ir visą savo būtiniausią menką mantą.

Žavėjausi tais, kurie į kelionę išdrįso pasiimti gitarą, smuiką – pakeliui sustoję ar vakarais pamuzikuodavo. Kiti keliavo su keturkoju draugu. Vieną piligrimų trijulę kokias dvi savaites susitikdavau kasdien – vyras, moteris ir šuo visada nakvodavo laukuose. Iki šiol gailiuosi, kad nesumokėjau už jų nakvynę ir nepasiūliau jiems bent vieną naktį pernakvoti nakvynės namuose, lovose, išsiprausti po dušu. Galėjau bent paklausti, ar nakvynė po žvaigždėtu dangumi jų sąmoningas pasirinkimas, ar jie neturi iš ko už nakvynę susimokėti.

Italas, inžinerijos mokslus studijuojantis antrakursis Marcos iš Toskanos kelionėje užsidirbdavo žongliruodamas stikliniu kamuoliu. Na, turtingiausi (stereotipai dažnai pasitvirtina) buvo amerikiečiai. To net ir vengdamas negalėjai nepastebėti – jie visada triukšmingai klegėdavo prie patiekalais ir gėrimais nukrautų stalų, būdavo apsirengę prašmatniais specialiais žygeivių rūbais, apsiavę brangiais batais.

Daug piligrimų, daugiausia jauni vyrai, Kelią renkasi įveikti dviračiu. Pėsčiųjų ir ratuotų keliai susikerta nedažnai, mat dviratininkai važiuoja keliu, pakelėmis. Bet tuomet kai susitinka, ir vieni, ir kiti entuziastingais šūkiais sveikina ir drąsina vieni kitus. Ir nakvoja pėsti ir ratuoti dažnai atskirai. Be to, visuose nakvynės namuose galioja geležinė taisyklė – absoliutus pirmumas teikiamas neįgaliems ir seniausiems piligrimams, po to priimami pėstiesieji su kuprinėmis, paskiau – pėstieji, kurių kuprinės vežamos, ir galiausiai – dviratininkai.

Antrąjį kelionės rytą sutikau šeimą, kuri keliavo su gal kokių dviejų metukų mažyliu – tėvas jį vežėsi specialioje dviračio priekaboje.

Maždaug nuo pusiaukelės mus pasivijo piligrimų grupė iš Prancūzijos. Jie pasakojo savaitei pasisamdę asilą (brangus malonumas – 500 eurų), kad šis gabentų mantą, o patys pasijustų esą lyg piligrimai prieš šimtus metų, keliavę tuomet, kai dar nebuvo automobilių.

Savo akimis to nemačiau, bet kiti tvirtino sutikę šeimą su vaikais, Keliu važiuojančią arklio traukiamu vežimu. Sako, yra ir tokių, kurie ryžtasi joti raiti. Girdėjau ir istoriją apie žmogų, kuris Kelią pravažiavo invalido vežimėliu.

Pusiaukelė – už nugaros

Įveikti per 800 km ir daugiau pėsčiomis ne kiekvienas užsimoja vienu ypu. Daug kas kelią praeina atkarpomis: vienais metais eina savaitę ir nupėdina porą šimtų kilometrų, kitais – dar du ir t. t. Kas pradeda nuo savo namų slenksčio, kur jie bebūtų – Šiaurės Vokietijoje, Olandijoje ar Belgijoje, kiti jau Šiaurės Ispanijoje, tačiau dauguma – Pietų Prancūzijoje Seint Žano (St. Jean Pied de Port) miestelyje, kuriame yra taip vadinama Prancūzų kelio pradžia. Ten savo kelionę pradėjau ir aš.

Čia visų laukia pirmosios dienos kelionės krikštas – tenka perkopti per Pirėnų kalnus. Aš su savo bendrakeleive padariau kvailystę, už kurią vos neteko brangiai susimokėti – tik per plauką tą dieną išvengėme didelės nelaimės, o gal net ir žūties, nes ryte kaimelyje prasidėjusi dulksna kalnuose pavirto į siaubingą audrą, nesibaigiantį merkiantį šaltą lietų, o vėliau ir žvarbią krušą. Įnirtęs vėjas suplėšė mūsų apsiaustus nuo lietaus, kiaurai permerkė rūbus ir net batus. Iš šalčio pamėlo lūpos, atgrubo rankos, o kuprinės atidaryti ir persirengti nebuvo kaip – dangus prakiuro ir pylė be paliovos kaip iš kibiro, o aplink nei pastogės, nei medelio, nei krūmelio, tik plikos viršukalnės.

Turbūt niekada nebuvau tokia patenkinta, kaip tuomet visiškai atsitiktinai už poros dešimties metrų nuo tako, kuriuo prieš vėją ir lietų galynėjomės, pastebėjusi iš akmenų surestą „kareivišką“ žeminukę. Į ją keturpėsčiomis įropojusios persirengėme sausais rūbais, užkandome šokolado, pailsėjome minutėlę kitą, bet ne ilgiau, nes jeigu būtume nustojusios judėti, būtume tiesiog mirtinai sušalusios. Dabar jau tvirtai žinojome: tikrai įveiksime likusią kelionės atkarpą. Pirmosios dienos, pusiaukelė jau buvo už nugaros. Pradėjome leistis slidžiu vandens srovių plaunamu šlaitu žemyn.

Gegužės privalumai

Rytas išaušo giedras – audros nei padujų, apie lietų priminė tik balos. Saulė ir šiluma toliau mane lydėjo visame Kelyje. Ispanija pateisino savo saulėto krašto vardą: giedro dangaus žydrynė puikavosi kasdien – visas penkias kelionės savaites. Žygio pavasarį privalumas – ne tik geras oras: tave supa atbudusi gamta, šviežia pievų ir javų laukų žaluma, įvairiausi ir įstabiausi žiedai bei kvapai, pavasarinės paukščių giesmės, vabzdžių dūzgimas, nuostabūs saulėtekiai ir saulėlydžiai.

Į Kelią leidausi balandžio pabaigoje, o į Santjagą įžengiau birželio trečią. Turbūt visi metų laikai turi savų privalumų ir žavesio, tačiau džiaugiuosi, kad pasirinkau pavasarį: „šitokio gražumo – niekur nemačiau“, kai nuo žiedynų raibsta akys, dienos šiltos ir šviesios. Ne tik gražu, bet ir praktiška: šviesiu paros metu nepaklysi, nes lengviau pastebi kelio ženklus. Nereikia šiltų rūbų, o išskalbti greitai išdžiūsta. Kelionė labai priklauso nuo metų laiko ir oro sąlygų, nes ilgiausios Kelio atkarpos vingiuoja gamtoje: per lygumas – dirbamus laukus, pievas, per kalvas ir kalnus – giraites, krūmynus ir miškus. Maniau, kad šimtametės vešlios ąžuolų girios, eukaliptų miškai egzistuoja tik pasakose, tačiau Kelyje jų paunksne ir pavėsiu mėgavausi pati.

Kur šiąnakt dėsime galvas?

Pradiniame kelionės taške kiekvienas turi pasirūpinti piligrimo pasu, kuriame užrašomas vietos pavadinimas ir uždedamas pirmas antspaudas. Tą padaryti galima vietinėse bažnyčiose, piligrimų informacijos centruose ar draugijose. Juos galima įsigyti ir pačiame kelyje, kai kuriose nakvynės vietose. Piligrimo pasą reikia saugoti, nes tik jį pateikęs gali apsinakvoti specialiuose piligrimams skirtuose namuose, kurie ispanų kalba vadinami „albergo“.

Čia leidžiama ilsėtis tik vieną naktį (kiekvienąkart pažymima data, patvirtinta tų namų antspaudu). Rytui prašvitus privalai keliauti toliau, nes ant kulnų jau mina iš paskos einanti piligrimų minia. Kartais be pusryčių, be šlakelio kavos ar arbatos tenka nukeliauti 5-7 kilometrus, kol randi atidarytą barą ar kavinę. Ispanai neskuba keltis, tik patys uoliausi ir tie, kas tikrai nori užsidirbti, pasiūlo piligrimams pusryčius.

Šv. Jokūbo kelias remiamas ne tik Unesco bei Europos Sąjungos fondų, bet ir Ispanijos vyriausybės, vietinių savivaldybių. Gausu Kelyje municipalinių piligrimų nakvynės namų, kuriuos administruoja vietos valdžia. Nakvynė ten kainuoja nuo 5 iki 10 eurų. Lovų skaičius kambariuose labai įvairus: kai kur miegama po keturis, o kai kur salėse net po kelis šimtus. Teko miegoti buvusioje bažnyčioje, kurios didžiulė erdvė suskaidyta medinėmis pertvaromis ir širmomis. Netrūksta ir privačių nakvynės namų. Jie kiek „prabangesni“: mažiau lovų viename kambaryje, kartais net yra privatus dušas ir tualetas kiekvienam kambariui, virtuvė. Tačiau jie ir brangesni: pigiausi – nuo 10-15 eurų.

Nakvynės namai, išsidėstę kas 10-15 km, kai kur ir tankiau – kas 5 km, o kalnuose kartais tenka nueiti ir iki 30 km, nes tiesiog nėra gyvenviečių. Sezono karštligei prasidėjus, dėl nakvynės reikia ir pakonkuruoti. Man tik kartą Kelyje nutiko, kad nupėdinusi 28 kilometrus kaime jau neradau, kur apsistoti, visos vietos buvo užimtos ir nors nenoriai, teko keliauti toliau. Tądien pasiekiau savo asmeninį rekordą – sukoriau kokius 32 kilometrus.

Kai kurie privatūs nakvynės namai yra įkurti buvusių Kelio piligrimų. Vienuose, kur teko nakvoti, šeimininkai buvo du broliai iš Kubos. Nuo balandžio iki spalio pabaigos jie dviese pluša Ispanijoje: patys valo kambarius, ruošia piligrimams vakarienę ir pusryčius, dirba bare ir parduotuvėlėje. Likusią metų dalį praleidžia su savo šeimomis Kuboje. Apskritai daugelyje albergų dirba savanoriai – buvę piligrimai, panorėję taip prisidėti prie Kelio puoselėjimo.

Keletą naktų miegojau vienuolynuose. Benediktinai atskirai apgyvendina vyrus ir moteris (kitur miegamieji dažniausia mišrūs), vaišina piligrimus pusryčiais: duona, uogiene ir arbata bei kava. Šventosios Klaros seserys pasiūlė tikrą „prabangą“ – tąnakt miegojome dvivietėje celėje – žemame kambarėlyje su apvaliu mažučiu langeliu.

Juokas ir dantų griežimas

Kelyje tenka rimtai pasverti savo galimybes ir fizinių jėgų ribas, nes persistengus kitą dieną jau gali nebepaeiti ar net nepajėgti keltis iš lovos. Mačiau ne vieną ištinusiomis kojomis, pūslėtomis pėdomis, ne vienam teko šauktis gydytojų pagalbos. Kartais būdavo juokinga klausytis piligrimų pagyrų: girdi, aš įveikiau daug daugiau nei kiti. Tik kažkodėl nuėjusi apie dvi dešimtis kilometrų sutikdavau vis tuos pačius veidus. Mano nuostata buvo tokia: Šv. Jokūbo kelias – tai ne Paryžiaus-Dakaro ralio lenktynės, rekordai čia nėra svarbūs.

Kelyje išryškėja teigiamos ir neigiamos žmogiškosios savybės: žmonės čia tampa paslaugesni ir jautresni, labiau linkę padėti šalia žygiuojančiam, jį išklausyti ir dalytis ne tik savo gyvenimo istorijomis, bet ir duona, kremu nuo saulės, pleistru nuo pūslių. Deja, kartais nuovargis išprovokuoja išlieti ant nekaltojo kailio nuovargį, pyktį ar susikaupusias nuoskaudas. Esu Kelyje visiškai nepelnytai australo išplūsta tokiais žodžiais, kokių per visą savo amželį nebuvau girdėjusi. Likau be žado ne tik aš, bet ir mano bendrakeleiviai nenoromis tapę „incidento“ liudininkais. Kelyje apstu ir savanaudiškumo protūkių: kas užsiims lovą pirmas, kas nugriebs geresnę vietą. Miegantis prie lango jį aklinai uždaro, nes jam per šalta, nors kiti dūsta tvankiame kambaryje.

Su Braijenu iš Danijos susitikome dar oro uoste. Kartu pradėjome Kelią, ėjome koja kojon dvi savaites, dalijomės „duona ir druska“. Paprastai jis išsiverždavo į priekį, o paskui mūsų palaukdavo – jo žalia kuprinė šalikelėje buvo ženklas: „Ei, merginos aš čia, jūsų laukiu, nepraeikite“. Vieną dieną, kaip paprastai atsilikusios nuo dano atpėdinome į nakvynės namus jau pavakare ir radome jį besiilsintį. Namai jau buvo pilni. Draugužis mums vietų nerezervavo, nors ir buvome susitarę.

Ten mūsų bendra kelionė ir baigėsi: jis nepasirodė esąs džentelmenas ir nepasiūlė merginoms užleisti savo lovos ir keliauti toliau ieškotis nakvynės, nors prieš tai suokė apie amžiną draugystę. Tuo momentu iš apmaudo net pažvelgti į jį nebenorėjau. Nepratariau jam nė žodžio. Kai pagaliau pasiekusios albergą, išsimaudžiusios po dušu patogiuose privačiuose piligrimų namuose išsitiesėme ant lovų, smagiai į valias prisikvatojome, kad taip staiga įsiliepsnojusi „meilė“ taip pat greitai ir išblėso.

Ruošk roges vasarą...

Šv. Jokūbo keliui ir kelionei patartina iš anksto gerai pasiruošti. Dažnas užkalbintas piligrimas sakėsi bent pusmetį prieš kelionę treniravęsis namuose, kasdien nueidamas po penkis ar daugiau kilometrų. Aš to nedariau, kadangi ir taip daug trepsiu – kur tik galima, stengiuosi nueiti pėsčiomis. Mano rūpestis buvo kitas: ar pajėgsiu nešti kuprinę?.. Ji negali būti sunkesnė nei 10 proc. žmogaus svorio, bet ir tie penki-šeši kilogramai dienos pabaigoje tampa švininiais.

Būtina prieš kelionę pabendrauti su jau Kelią nuėjusiais piligrimais, išklausyti jų patirties ir patarimų. Daug informacijos radau internete, perskaičiau specialiai Keliui skirtą Džono Brierlio knygą (John Brierley „Camino de Santiago“), kurioje radau daug praktinių patarimų, detalios informacijos apie maršrutą, landšaftą. Čia pateikti ir žemėlapiai, nakvynės bei maitinimo įstaigų adresai ir telefonai, lankytinos įžymios vietos, bažnyčios ir mišių laikas. Knygą rekomenduočiau net ir tam keliautojui, kuris nemoka anglų kalbos: turėsite žemėlapius, adresus, telefonus. O tiems, kas gali skaityti angliškai pravers ir dvasinės autoriaus įžvalgos.

Net pirkdama kelioninius batus bei kitą inventorių konsultavausi su Kelią praėjusiais žmonėmis: ko būtiniausiai reikia ir be ko galima išsiversti. Man pasisekė, nes Vilniuje parduotuvėje dirbo Vytautas – jaunas vyrukas pardavėjas, pats nuėjęs Kelią. Jis man padėjo išsirinkti kuprinę, batus, miegmaišį, gertuvę. O kai kurie kiti jo patarimai vėliau tapo aukso verti: Vytautas primygtinai siūlė pasiimti į kelionę dvi avalynės poras: aulinukus, kurie sumažina kojų išnirimo riziką, bei sandalus, kuriais persiaudavau nuėjusi pusę dienos kelio, kai oras įkaisdavo ir kojos išbrinkdavo. Taip išvengiau kojų maudulio ir pūslių. Taip pat jis man patarė būtinai įsigyti lazdas, kuriomis pasiramsčiuojant, ypač kopiant į kalnus ir kalvas bei leidžiantis, ne tik sumažinama kelių apkrova (daug kas skundėsi skausmais ir patinimais), bet ir lengviau išlaikoma pusiausvyra: tvirčiau jautiesi, nepaslysti, nesusvyruoji. Lazda gali praversti ir apsiginti nuo valkataujančių šunų.

Vytautas perspėjo mane ir dėl lovų parazitų: blusų ir blakių, mat pats kelionės metu buvo jų apkandžiotas. Kad atbaidyčiau šiuos nepageidaujamus „sugulovus“, įsigijau impregnuotą miegmaišį.

Kaimai vaiduokliai
„Kiekvienas nueina tokį Šv. Jokūbo kelią, kokio nusipelno“, – nugirdau tariant vieną iš piligrimų per pokalbį prie bendro vakarienės stalo. Kad ir kokia būtų toji patirtis, – o ji kiekvienam labai asmeninė, – šios kelionės įspūdis unikalus, nepakartojamas, pilnas fizinių ir dvasinių išbandymų, atradimų, gilesnio savęs pažinimo ir įvertinimo.


Nemažai Kelio kilometrų driekiasi per Šiaurės Ispanijos kaimus ir miestelius. Pribloškė tai, kad tiek daug jų visiškai apleisti, nebegyvenami. Praeini namą po namo, kaimą po kaimo – visur kabo skelbimai, raibuliuoja „Parduodama, parduodama, parduodama“... Tik pirkėjų nesimato nei per patrankos šūvį.

Užkalti langai, aklinai uždarytos langinės – tarsi užmerktos akys. Tik nežinia, miega jie ar galbūt svajoja užsimerkę, prisimindami gerus senus laikus, viliasi ir laukia sugrįšiančių paveldėtojų. O kol kas namus vaiduoklius „okupavusios“ kregždės. Jų pulkų pulkai suka ratus virš negyvų kaimų.

Neskaičiavome, kiek praėjome tokių kaimų ir miestelių. Kai kuriuose iš jų įsikūrę piligrimų nakvynės namai bei baras ar maža parduotuvėlė – vienintelė gyvybės oazė, vakarais atgyjanti nuo keliauninkų klegesio.

Meilė ir draugystė

Pas ispaną Pedro ir bulgarę Svetlaną (mane suintrigavo rusiškas vardas – iš kur jis čia, Ispanijos užkampyje?) užeigoje kartu su kitais piligrimais prie bendro stalo valgėme tradicinį ispanišką ryžių patiekalą – paelą. Tąsyk vakarieniauti drauge susėdo ispanai, vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai ir dvi lietuvaitės. O šeimininkas su svečiais dalijosi ne tik vakariene, bet ir įstabia savo meilės ir laimės istorija.

Pasirodo, abudu (jis ir jau dabar jo žmona Svetlana) yra nuėję Jokūbo Kelią. Susitikę Kelyje jie jau nebegalėjo išsiskirti – nebegalėjo gyventi ne tik vienas be kito, bet ir be Kelio, todėl nutarė įkurti barą Kelyje ir kasdien vaišinti pro šalį žygiuojančius naujus piligrimus. Sakėsi, norį įsteigti ir nakvynės namus, bet kol kas tam dar turintys pataupyti.

Panašių istorijų čia apstu. Na, ne visos jos virsta santuokos įžadais, bet dažna – ilgamete draugyste. Pora draugų iš Kelio „parsivežiau“ ir aš: kaskart pasikeičiu laiškeliais su bičiuliais iš Brazilijos ir Italijos. Tiesa, ar ši plunksnos draugystė išlaikys laiko išbandymą, spręsti dar anksti.

Alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk

Šv. Jokūbo kelio nakvynės namų ir užeigų šeimininkai šį įsakymą vykdo visi, bet supranta ir interpretuoja jį labai skirtingai. Kai kur tave sutinka kaip seniai lauktą šeimos narį: šeimininkė pasiūlo vakarieniauti prie bendro stalo, prigamina patiekalų tiek, kad išalkę svečiai nesugeba visko suvalgyti.

Piligrimo vakarienės ar pietų kaina standartinė – 10 eurų. Susideda ji iš trijų patiekalų: sriubos, salotų ir kepsnio ar pastos, kai kur ryžių. Tiesą pasakius, ši ispaniška virtuvė ne tik nuvylė, per penkias savaites tas pats maistas tiesiog nusibodo. Tikėjausi, kad keičiantis Ispanijos regionams keisis ir užkandis. Deja, apsirikau. Visur ta pati kiaušinienė, vištienos kepsnys ir tuno salotos. Na, miestuose kiek didesnis pasirinkimas, bet man, vegetarei, ir ten nebuvo pyragai.

Beje, dar vienas dalykas, kuris ateityje gali nutikti ir Lietuvoje: niekur nebėra šviežio pieno. Iš pradžių dar ieškodavau jo parduotuvių šaldytuvuose, o paskui supratau, kad tuščiai vargstu. Visas pienas – tik iš miltelių, ir pienu aš jo nebepavadinčiau: primena jį tik gėrimo spalva, bet ne skonis. Tiesa, du kartus nusišypsojo laimė: kartą pilstomo pieno netyčia radau užsukusi į jogurto-ledų parduotuvę, o antrąkart – privačioje kepyklėlėje.

Svetingi ne visi

Kai kuriuose alberguose yra įrengtos virtuvės, ten pati gaminausi valgį. Ypač įsiminiau privačius rusų šeimininkams priklausančius namus. Įrengti jie buvo skoningai, paprastai, bet iš gerų patvarių medžiagų: dailūs ir funkcionalūs. Virtuvėje radau naujausią elektrinę viryklę, puodų, lėkščių. Deja, apstu ir nakvynės namų, kurie į piligrimus žiūri tik kaip į pasipelnymo šaltinį: antkainiai tokiuose baruose visoms prekėms trigubi, o šeimininkai – nesvetingi, grubūs ir amžinai susiraukę.

Štai dar viena anekdotu virtusi istorija. Atkulniavusios į vieną kaimą privačiame alberge nuo šeimininko vos į kailį negavome, kad pasiskolinome iš valgomojo dubenį salotoms ir porą šakučių (mat, virtuvės ten nebuvo, patiems pasigaminti ko nors šeimininkas neleido, viską reikėjo pirkti jo bare). Pamatęs mane su metaliniu dubenėliu šeimininkas griebė jį man iš rankų, tačiau aš nepasidaviau. Sakau jam: „Dubenėlis tai jūsų, bet maistas jame tai mūsų, negalite jo iš manęs atimti. Gal sutiktumėte išnuomoti jį ir pora šakučių kokiam pusvalandžiui, jei jau veltui negalime pasiimti.“ Šeimininkas paleido dubenį, bet išprašė mus laukan šaukdamas, kad valgomasis kambarys bus atidarytas tik vakare, o bare vieta tik tiems, kas iš jo perka.

Atsiprašinėdama už savo „akiplėšišką“ elgesį išėjau į terasą, kur į mus susmigo kitų alkanų piligrimų akys – su pavydu, nuostaba ir smalsumu jie žvelgė į išsišokėles, išdrįsusias padaryti tokį „nusikaltimą“. Kiek paskubomis, bet vis tiek pasigardžiuodamos sukirtom šviežias salotas: prisipjaustėm pomidorų, saldžiųjų paprikų, svogūnų, įmetėm juodųjų alyvuogių ir artišokų – skanumėlis!

Tąkart tik stebėjausi šeimininko šykštumu ir juokiausi, o štai kai buvau apkaltinta bandymu vagiliauti – tuomet jau ne juokais supykau.

Albergo prižiūrėtoja primygtinai tvirtino, kad nesusimokėjau už nakvynę, nors tik prieš penkias minutėles jos dukra iš manęs paėmė pinigus. Sukaitusi ir nuvargusi po dienos kelionės, nes tądien jau buvau nuėjusi per 25 kilometrus, pratrūkau šaukti ir aš, bet kadangi eiti toliau nebesinorėjo, susimokėjau antrą kartą. Kad šeimininkai nesąžiningi, supratome ir įžengusios į virtuvę: ten buvo puikūs nauji baldai ir viryklės (virtuvė įrengta naudojant Europos Sąjungos paramos lėšas), tačiau nei lėkštelės, nei puodelio, nei peilio ar šakutės. O kam? Jei duosi svečiams arbatos išsivirti ar valgio pasigaminti – tai juk reikės paskui virtuvę tvarkyti, šiukšles išnešti. Be to, svečiai naudosis elektra, degins dujas – tik išlaidos ir nepatogumai. O čia lėšas pasiimi – ir baigtas kriukis. Juk virtuvė yra? Yra! Nepasiginčysi...

Dėkui Dievui, man neteko savo kailiu to patirti, bet kiti piligrimai pasakojo, buvę parduotuvėje išplūsti ir iš jos grūste išgrūsti, kad išdrįso pasiskųsti dėl pernelyg išpūstų kainų ir lupikavimo. „Valkatos, užuot slampinėję, eikite dirbti, mes čia plušam už grašius, o jūs iš neturėjimo ką veikti nebežinote, ko prisigalvoti. Ir dar drįstate mums akis drąskyti!..”

Paslaugiausi ir labiausiai malonūs buvo Kelyje besidarbuojantys savanoriai, patys kažkada buvę piligrimais, o dabar atvykstantys dirbti alberguose, įsteigtuose piligrimų organizacijų iniciatyvos dėka, jų prižiūrimi ir išlaikomi.

Kam skambina varpai

Turbūt nieko malonesnio senovės piligrimo ausiai nebuvo kaip varpų skambesys. Jų aidėjimas reiškė gyvenimą, dar vieną išgyventą dieną, o ne pražūtį: kur bažnyčia – ten gyvenvietė, žmonės, stogas virš galvos, dangiškas ir kūniškas maistas bei vanduo. Mums, moderniųjų laikų piligrimams, mobiliųjų telefonų savininkams, varpai ne toks gyvybiškai svarbus ženklas, bet ten, kur jų garsas pasitikdavo ar palydėdavo mus, skambėjo tarsi padrąsinimas, pritarimas ar palaiminimas iš aukščiau.

Ispanijos bažnyčios mane pribloškė savo prabanga: įmantria auksu spindinčių altorių ir navų puošyba. Nors daug kur jau trupantys, dulkėmis apnešti, didingos skulptūros, prabangūs lipdiniai ir raižiniai – tylūs Ispanijos klestėjimo laikų palikuonys. Deja, labai daug bažnyčių Kelyje radome uždarytų, kai kurios jau nebeveikė, o kitos atverdavo duris tik tam tikromis valandomis kartą ar du per savaitę. Net Sekmadienio mišios pasirodė esant „prabangos dalykas“. Dažniausiai jos švenčiamos ryte, nuo 10 iki 12 valandos, bet tuo metu piligrimas eina: atžygiavęs į kaimą pabučiuoji tik durų spyną.

Svarsčiau ir stebėjausi (nors ne man spręsti – tam yra Bažnyčios galvos ir ganytojai): ar gali būti geresnė proga ir vieta negu Kelias skelbti Dievo žodį? Juk Keliu kasdien eina tūkstančiai žmonių, ir dauguma todėl, kad ieško ir trokšta iš gyvenimo kažko daugiau nei pinigų, pozicijos darbe, pripažinimo ar kitų materialinių vertybių. Čia ne šiaip sau turistinis-pažintinis maršrutas, čia ilgaamžis piligrimystės kelias, numintas milijonų pėdų, palaistytas prakaitu, ašaromis ir net krauju.

Kunigai – irgi žmonės

Broliai Benediktinai ne tik nustebino, tiesiog apstulbino. Aptriušusi ir aptrupėjusi kaimo bažnytėlė buvo sausakimša: piligrimai susirinko į vakarinę brolių giedamą maldą. Pamaniau, kaip gaila, kad nėra kunigo – tiek daug žmonių, būtų nuostabu dalyvauti Šv. Mišių aukoje, padėkoti už sėkmingą dieną. Didžiausiai mano nuostabai, po maldos vienas iš brolių pasiūlė piligrimams eiti išpažinties. Pasirodo, net du iš keturių brolių buvo kunigai. Tai kodėl nebuvo mišių? Gal broliai turėjo neatidėliotinų reikalų? Galiu tik spėlioti, todėl nedrįsčiau nei teisti, nei teisinti. Ir vis dėlto, ir dabar, rašant šias eilutes, apima abejonė: ar gali būti svarbesnių reikalų ganytojams, kaip skelbti Gerąją Naujieną ir dalyti Išganymo Duoną?

O štai dar viena istorija – juokas pro ašaras. Vėlgi nežinau, kas atsitiko, bet kunigas švęsti mišias atėjo gerokai įkaušęs. Iš pradžių pamaniau, gal jis kuo serga, kad svirduliuoja, bet paskui pasidarė akivaizdu, kad jis tiesiog padaugino besivaišindamas. Nepaisant to, kunigas kuo puikiausiai atliko savo pareigas, net ir pamokslą neužsikirsdamas išrėžė. Tik po mišių kiek sutriko, svarstė, kur padėti koją... Visa bažnyčia sulaikė kvėpavimą ir lengviau atsiduso, kai dvasininkas pagaliau padėjo pėdą ant laiptelio. Spėliojom, gal tų laiptelių jis matė daugiau nei jų iš tikrųjų buvo?.. „Ką gi, tikras profesionalas“, – juokavome po mišių patenkinti.

„Gal aš pernelyg senamadiška?“ – svarsčiau kitąkart matydama link altoriaus mišių aukoti su mobiliuoju telefonu rankoje žengiantį kunigą. „Ir kokio svarbaus skambučio tikisi?“ – nenorom mintyse šmėstelėjo pašaipa. – Negi iš paties dangaus?“. Vietoje Šventojo Rašto ant altoriaus stalo gulėjo mažas mobilusis elektroninis įtaisas – iš tolo negalėjau įžiūrėti: gal Ipadas, o gal planšetė? Turbūt patogiau, kam žymėti ir vartyti puslapius, kai gali tik brūkštelti per ekraną pirštu... „Kunigai – irgi žmonės“, – beliko pakartoti pačiai šimtus kartų girdėtą frazę.

Tiesą pasakius, tokie kuriozai buvo tiks linksmos išimtys. Dauguma ganytojų piligrimus sveikino ir laimino, kalbėdavo už juos ir su jais specialias maldas, kai kurie pasakodavo apie savo bažnyčias, vienuolijas ar net pakviesdavo į zakristiją pasišnekučiuoti.

Palaiminti turintys vargdienio dvasią …

Į Osebreiro (O’Cebreiro) bažnyčią atėjome gerokai prieš Mišias. Savomis akimis nekantravome išvysti Eucharistiniu stebuklu garsėjančius maldos namus. Kalnų viršukalnėse įsikūrusio kaimelio koplyčioje relikvijos saugomos nuo 14 amžiaus: krauju sušlakstytas korporalas, taurė ir patena, naudoti to stebuklingo įvykio metu. Tąkart per konsekraciją nepatiklaus Benediktinų kunigo rankose (jis suabejojo Dievo buvimu ostijoje) duona persimainė į Kristaus kūną, o iš taurės išsiliejęs Jėzaus krauju virtęs vynas ant korporalo paliko kraujo dėmes.

Bažnyčia buvo tuščia – aplink suolus su šluota sukinėjosi tik vienas vidutinio amžiaus vyriškis. “Kažin kokia intencija bus aukojamos Šv. Mišios, gal dar ne per vėlu pateikti kunigui savo?” – prasitariau bendražygei. “Eik tu, čia tik valytojas, ne kunigas”, – paprieštaravo ši. ”Kažin, ar jie gali pasisamdyti šlavėją”, – dar suabejojau, bet nuo suolo nepakilau. Ir iš tiesų, po geros valandos tą patį vyriškį išvydome liturginiais rūbais prie altoriaus.

Po Mišių zakristijoje bandžiau išdėstyti jam savo pageidavimą kaip sugebėdama: angliškai kunigas nemokėjo, o mano ispanų kalbos žinios – iš viso kokių 20 žodžių. Pagaliau sutarėme, kad šv. Mišios mano intencija bus aukojamos rytojaus dieną. Ant stalelio padėjau 20 eurų – Mišių auką. Kunigas rakteliu atrakino stalčių, kažko jame paieškojo ir ištiesė man 10 eurų GRĄŽOS!!! Mano prieštaravimų, girdi, paimkite visus, jis nė girdėte nenorėjo girdėti. Nieko neliko, tik sutikti ir padėkoti.

Į kelią su savo kunigu

Tuo Osebreiro stebuklai nesibaigė… Jau buvome beišeiną iš bažnyčios, kai ją užgriuvo naujų piligrimų būrys, dar su kuprinėmis ant pečių ir lazdomis rankose. Vienas iš jų su nuo prakaito permirkusiais rūbais, dulkėtais žygio aulinukais pro altorių nudrožė tiesiai į zakristiją. Pasirodė keistoka, net nepagarbu. Dar keisčiau buvo, kai už minutės jis išniro atgal… vilkėdamas, kaip ir anas “valytojas”, liturginiais kunigo apdarais. Pasirodo, kad ir kaip skubėjo, prancūzų piligrimai keliavę su savo dvasininku pavėlavo į pamaldas ir paprašė vietinio kunigo leidimo švęsti jas patys.

Nėra to blogo kas neišeitų į gera – taip tą vakarą netikėtai šv. Mišiose dalyvavome dukart. Po to dar keliskart Kelyje šioji grupelė mus aplenkė garsiai kalbėdama rožinio maldą – jie vieninteliai iš mūsų sutiktų piligrimų Keliu ėjo kartu su ”nuosavu” ganytoju-kunigu.

Tikslas pasiektas!

Artėjant prie Kompostelos Santjago, iki jo likus 100, o paskui ir mažiau kilometrų, bažnyčių duris jau rasdavome atviras, ir mišios čia buvo švenčiamos kas vakarą.

Astorgo miesto Katedroje teko garbė dalyvauti iškilmingose vyskupo švenčiamose mišiose ir paliudyti sutvirtinimo sakramento suteikimą būriui vietinių paauglių – ne tik jie, bet ir visi susirinkusieji buvo išsipustę, pakiliai nusiteikę. Man tai buvo tarsi ypatinga dovana, mat, tądien buvo Šv. Ritos diena – gegužės 22-oji, taigi, ir mano vardadienis.

Vienos, bene pačios įsimintiniausios, buvo paskutiniojo vakaro, prieš įžengiant į Kompostelos Santjagą, iškilmės: jas laikė kunigas – piligrimas, pats einantis Kelią. Savo entuziazmu, susijaudinimu, dėkingumu tąvakar jis užkrėte visus susirinkusiuosius.

Visas liturgines iškilmes karūnavo, kaip ir pridera, 12 valandos piligrimų mišios Šv. Jokūbo katedroje Kompostelos Santjage. Prie bažnyčios sienos palikusi kuprinę, pavargusi, bet iš susijaudinimo nė nuovargio nejausdama, įsispraudžiau į pilnutėlę katedrą. Šių mišių įžymybė ir unikalus bruožas – milžiniškas septynių vyrų įsiūbuojamas smilkytuvas. Dabar jis tapęs Piligrimų mišių simboliu, o senovėje, girdi, turėjęs ir praktinę paskirtį – užgožti dienų dienomis nesipraususių piligrimų ir jų neskalbtų rūbų skleidžiamą nemalonų tvaiką.

Šventas Jokūbas norą išpildė

Kompostelos Santjago katedros aiškštėje – šventė kasdien, nes kasdien čia atplaukia nauji, tikslą pasiekusieji, piligrimai. Juos atpažinti nesunku, kuprinės ant pečių, lėtas išvargęs žingsnis, iš susijaudinimo ir laimės švytintys veidai, šypsenos. Jie glebėsčiuojasi ir džiūgauja, netverdami savame kailyje tuo džaugsmu trokšta pasidalyti ne tik su aplinkiniais, bet su visu pasauliu: „Man pavyko! Atėjau! Pasiekiau tikslą!..“

Ilgai tarsi balandžiai sutūpę ant katedros grindinio fotografuojasi, šnekučiuojasi ir tik pirmajam įspūdžiui bei susijaudinimui kiek nuslūgus traukia nakvynės namų link nusiprausti, persirengti, o paskui po miestą pasižvalgyti. Santjage piligrimų nakvynės namai – išimtis iš bendros taisyklės, mat čia piligrimams leidžiama apsistoti ir miegoti keletą naktų.

Kažkurioje Kelio vietoje užsisvajojusi balsu ištariau: „Atėjusi į Santjagą norėčiau pašokti“. Pasakiau, bet ir pati netikėjau, kad tai padarysiu: per sena aš jau po diskotekas bėgioti! Bet antrąją vizito Kompostelos Santjage pavakarę priartėjusi prie katedros netikėtai išgirdau grojant lengvas ispaniškas melodijas. Ir tikrai – aikštėje grojo tikras gyvas kamerinis orkestras. Kaip tyčia tądien pavyko susitikti ir seną Kelio bičiulį iš Brazilijos Marco Antonio. „Kada paskutinį kartą esi šokusi? – paklausė jis ir ištiesė ranką kviesdamas valsui. „Taip seniai, kad jau nebeprisimenu“, – leipau.

Gal ir tiesą žmonės sako: kad ir ko bepaprašytum Švento Jokūbo, nuėjusiajam Kelią jis prašymą visuomet išpildys...

Sertifikatas – iš paties Jėzaus rankų

Kasdien prie piligrimų centro Kompostelos Santjage išsiraito ilgiausia eilė – paskutinis piligrimo ištvermės ir kantrybės išbandymas. Mat, tenka ganėtinai ilgai čia pamindžikuoti, kol kiekvienas keliauninkas užpildo trumpą klausimyną, o centro darbuotojas įrašo visus duomenis į vardinį sertifikatą, liudinantį ir patvirtinantį faktą, kad piligrimas tikrai nuėjo Šv. Jokūbo kelią.

Šis dokumentas išduodamas nemokamai kiekvienam nuėjusiam keliu bent šimtą ar nuvažiavusiam dviračiu du šimtus kilometrų bei pateikusiam piligrimo pasą su kelionės punktus ir ilgį žyminčiais antspaudais. Tie, kas įveikia daugiau kilometrų, paprastai įsigyja ir kito tipo sertifikatą, kuriame užrašomas įveiktų kilometrų skaičius.

Šis sertifikatas – brangiausia kiekvieno Kelio dalyvio relikvija, piligrimo gimimo liudijimas. Man jį įteikė jaunas išvaizdus ispanas. „Kuo jūs vardu?“ – pasiteiravau. Vaikinas plačiai nusišypsojo be jokios abejonės iš anksto žinodamas, kad jo atsakymas padarys man įspūdį: „Mano vardas Jėzus“. „Kaip man pasisekė, neįtikėtina!..“ – ko jau ko, o tokio atsakymo tikrai negalėjau nuspėti. „Pasiimu sertifikatą iš paties Jėzaus rankų“, – pašmaikštavau ir aš, ištiesdama jam pasirašyti sertifikato dėklą, kad turėčiau neginčijamą „įrodymą“.

Taip gimė idėja – vėliau autografus ir linkėjimus surinkau iš visų per tris viešnagės dienas Kompostelos Santjage sutiktų piligrimų, su kuriais vienoje ar kitoje Kelio atkarpoje nusišypsojo laimė susipažinti ir artimiau pabendrauti.







Galerija: Akimirkos iš Šv. Jokūbo kelio





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas