„Santaka“ / Vaikus moko gyvenimą suprasti kaip vientisą šventę

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-08-18 15:33

Dalinkitės:  


Vilma įsitikinusi, jog pajėgs savo sūnus Aivarą ir Aleksą išmokslinti ir išauklėti namuose.

Autorės nuotr.


Vaikus moko gyvenimą suprasti kaip vientisą šventę

Birutė NENĖNIENĖ

Paskutinis pokalbis su Basanavičynės sodybos šeimininkais Vilma ir Antanu Klimais



Išskrido kaip paukščiai

Praeito sekmadienio popietę užsukusi į Ožkabalius, daktaro Jono Basanavičiaus sodybą, tarpuvartėje sutikau Vilmą ir Antaną Klimus, į automobilį besikraunančius paskutinius savo daiktus. „Išsikraustom į savo namus“, – net nebandydamas slėpti kylančio jaudulio, ištarė Antanas. Kai pasikalbėti prisėdome ant laiptelių prie atlapotų trobos durų, namų slenkstis tarsi alsavo dvejopu jausmu – išsiskyrimu ir laukimu. Vieniems po kitų į vidų einant sodybos ir ąžuolyno lankytojams, atvykusiems iš įvairių Lietuvos kraštų, su Klimais kalbėjomės apie jų pasirinkimą.

Vilma iš darbo šioje sodyboje oficialiai buvo atleista rugpjūčio 11 dieną. Antanas laukė rugpjūčio 16 dienos, – tada, atvykus apskrities atstovams, galutinai atsiskaitė su šia įstaiga. Paskutinę savo darbo dieną dar prikepė kugelio į svečius atvažiavusiems Vaiko tėviškės gyventojams.

Sodybos-muziejaus veikla plečiasi. Jos laikinuoju direktoriumi paskirtas fondų saugotojas Sigitas Plečkaitis, Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos istorijos mokytojas. Apskrities administracija jau paskelbė konkursą sodybos-muziejaus direktoriaus vietai užimti.

Kas nutiko, kad kiek daugiau nei prieš dešimtį metų per vasario pūgas su entuziazmu dirbti Tautos patriarcho tėviškėje ir ją prikelti naujam gyvenimui atėję Vilma ir Antanas Klimai, artėjant vasaros pabaigai, kaip paukščiai pakėlė sparnus?

1996 metais laimėję konkursą, Klimai visą savo tolimesnį gyvenimą siejo su Atgimimo ąžuolynu ir sodyba – kaip gyvenimo, priešingo įprastai aplinkai, ramybės ir dvasinio polėkio oaze.

Šių metų pradžioje, vasario mėnesį, Krašto muziejaus filialas – J.Basanavičiaus sodyba ir ąžuolynas – buvo ne be Klimų iniciatyvos perduoti apskrities jurisdikcijon. Tada Antanas interviu „Santakai“ sakė, jog svajotų būti naujos įstaigos vadovu, nes turi daug sumanymų, idėjų, kurių iki šiol dėl įvairių priežasčių nebuvo galima įgyvendinti.



Našta ne dvejiems pečiams

– Visa sodybos ir ąžuolyno teritorija užima per 60 hektarų. Argi ant dvejų pečių mes galėjome ir toliau užsikrauti tokią naštą ir deramai prižiūrėti? Nutarėme paprašyti paramos iš valstybės. Mus suprato kuo puikiausiai ir šiuos reikalus sutvarkė. Jau suburtas kolektyvas, yra sargai, ąžuolyno prižiūrėtojas, fondų saugotojas, ūkvedys ir kt. Dešimčiai žmonių čia darbo per akis, gali suktis kaip vijurkai, – pokalbį pradėjo Antanas Klimas.

– Ne kartą, kalbėdamas apie savo darbą Ąžuolyne, esi sakęs, jog yra subtilių dalykų, kurių kitam niekaip neperduosi…

– Ąžuolynas man, kaip gamtininkui, tam tikra prasme jau nebeįdomus, nors ir labai mylimas. Juk viskas čia suformuota, suplanuota, nugenėta. Padariau tiek, kiek galėjau ir kiek reikėjo.

– Kur jūs išsikeliate?

– Netoliese, į Šilsodžio kaimą. Turime 27 hektarus žemės, ten mūsų avys, ožkos, arklys.

– Nenorėčiau patikėti, jog Basanavičynę paliekate ramia širdimi?

– Mes tam ruošėmės labai seniai. Čia auginome avis, o, žinote, jos praeina ne be pėdsako. Tada jas perkėlėme į savo sodybą. Nuvažiuodavome pasižiūrėti, kartais ten likdavome nakvoti. Pasitaikė, jog Basanavičynėje mūsų nerasdavo, todėl toks elgesys buvo svarstomas Savivaldybėje, prieš metus muziejaus taryba irgi pareiškė nuomonę dėl mūsų darbo stiliaus. Tada galutinai nusprendėme, jog išeisime.

Po muziejaus perdavimo apskričiai sutikau laikinai dirbti, bet netrukus supratau, jog esu ne tos natūros žmogus, kad vesčiau kolektyvą, tvarkyčiau administracinius reikalus, dėliočiau popierius, nes visos mano mintys – anapus kalvų, kur mūsų namai.

– Reikėtų suprasti, jog savas būstas „pakišo koją“ svajonei?


– Dešimt metų Basanavičynę aš žiūrėjau kaip savo namus ir viskas čia buvo labai asmeniška, labai jautru, šviesu ir poetiška. O kai atsirado sava sodyba, supratau, jog nemoku savęs dalyti. Nenorėjau nei savęs, nei kitų daugiau apgaudinėti, aplaidžiai dirbti, todėl pasitraukiau, kol nepaskelbtas konkursas. Naujus darbuotojus palaipsniui „įstačiau į vėžes“, „supažindinau“ su vardiniais ąžuolais. Esu patenkintas, kad galėjo įsidarbinti kuo daugiau vietinių žmonių – ožkabaliečių.

– Ko labiausiai pasigesite, kas galbūt sapnuosis?

– Negaliu tiksliai nusakyti. Čia sutikome nuostabių, įdomių žmonių. Iš tikrųjų pagal šios sodybos pavyzdį kursime savo namus.



Per „neartą dirvoną“

Jono Basanavičiaus sodybos neatskiriama dalis visą laiką buvo Klimų sūnūs, kuriuos, kaip „vadovus“, pasikviesdavo daugelis lankytojų, žavėdamiesi išmaningu čiauškėjimu apie Ąžuolyną. Vyresnysis Aivaras pavasarį baigė keturias klases, yra Bartninkų Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos mokinių sąrašuose, turėtų lankyti penktą klasę. Tačiau berniukas niekada nesėdėjo mokyklos suole, kaip ir jo šešerių metų brolis Aleksas. Aivarą mokė ir mažąjį mokyti ruošiasi pati mama Vilma. Besistebinčių klausimus ir abejones dėl vaikų socializacijos, bendravimo stygiaus su bendraamžiais tėvai atremia sava filosofija.

– Diskutuoti galima įvairiais aspektais. Švietimo ir kitokioms reformoms išleidžiama daug lėšų, o mes numatę eksperimentuoti be jokio finansavimo, iš idėjos,– sakė Antanas.

Pasak tėvų, kol vaikas buvo pradinių klasių mokinys, užtekdavo su juo į mokyklą nuvykti ir atsiskaityti du kartus per metus. Jie mano, jog šiais mokslo metais reikėtų atsiskaitinėti bent kartą per trimestrą, nes tai palengvintų vaikui įsisavinti žinias.

Kai Klimai pradėjo domėtis, kokios būtų galimybės vaiką mokyti savarankiškai, visur buvo sutinkami vienareikšmiškai – alternatyvos nėra. Eidami per „neartą dirvoną“, Švietimo skyriaus vedėjo A.Sernecko dėka, tėvai išsiaiškino, jog vis dėlto jie turi teisę naudotis savarankiško mokymo tvarka, kurią 2003 metais patvirtino švietimo ir mokslo ministras A.Monkevičius. Ja vadovaujantis, leidžiama, iki vaikui sukanka keturiolika metų, sutartį su ugdymo įstaiga sudaryti tėvams, o po to vaikas pats, turėdamas tėvų įgaliojimą, gali sudaryti sutartį ir bendrojo lavinimo mokyklos kursą baigti savarankiškai.

– Tad ar Rugsėjo pirmoji jums šventė?– klausiau Klimų. Vilma paaiškino, jog Rugsėjo pirmąją Aivaras mokykloje niekada nebuvo. Paprastai nuvykdavo pirmosiomis naujų mokslo metų dienomis pasiimti vadovėlių. Antanas pabrėžė, jog „savo vaikams, ko gero, pavyko įdiegti, kad šventė yra nulis, o pats gyvenimas – šventė, tad reikia ieškoti džiaugsmo ir švenčių kasdienybėje.“ Vilma paaiškino, jog Aivarui, kaip ir visiems vaikams, dabar atostogos, mokytis „mamos mokykloje“ juodu pradės nuo rugsėjo pirmosios dienos.



Įsipareigojimas būti atsakinga

Daugelis tėvų mėgsta padūsauti, jog vaikai, lankydami lopšelius, darželius, nepastebimai greitai užauga, tad nespėja per darbus su jais ilgėliau pabūti.

– Paprastai žmonės yra pripratę prie savo gyvenimo ritmo ir jiems to užtenka. Mes turėjome galimybę visą laiką gyventi kartu ir vaikams skirti labai daug dėmesio, supratome, jog tai – didelė vertybė, – aiškino Vilma Klimienė ir pagrindė dvigubą savo – mamos ir mokytojos – vaidmenį.

– Kaip jus veikia aplinkinių nuomonė dėl jūsų pasirinkto vaikų ugdymo būdo?

– Mokytojai reaguoja skausmingai, kai kas smerkia. Sako, kad svarbiausia vertybė yra vaiko mokėjimas bendrauti, savarankiškumas. O mūsų vaikai yra labai komunikabilūs. Nežinau, kodėl jie tokie: ar dėl to, kad mes su jais labai daug bendraujame, ar dėl to, kad auga muziejuje.

– Ar jūsų vaikams svarbu televizorius, kompiuteriniai žaidimai?

– Gal būtų ir svarbu, bet televizoriaus seniai atsisakėme, vaikai gali užsiimti kuo nors lauke. Su kompiuteriu teks supažindinti tada, kai ateis laikas pagal mokymo programą. Manau, kad galima apeiti tą noro žaisti kompiuteriu periodą.

– Stebina pačios pasitikėjimas būti vaikui ne tik mama, auklėtoja, bet ir visų dalykų mokytoja…

– Manau taip: jei vaikas lanko mokyklą, galima pasakyti, jog už jo žinias atsako mokykla. Kadangi mano vaikas mokosi namuose, aš visiškai už jį atsakau pati. Aišku, nėra labai ramu. Bet tokia padėtis įpareigoja mane būti labiau atsakinga už savo vaiką.

Bendrojo lavinimo mokyklos keturių klasių kursas nėra sudėtingas, nemačiau jokių problemų, o kas bus toliau – nauja ir nežinoma. Jei pajusčiau, jog neužtenka kompetencijos, galvotume apie specialistų, mokytojų konsultacijas.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas