|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2004-12-10 16:35
Gaminių komplektuotoja Virginija Žeimienė paruošia keramiką kelionei į Kauną, „Jiesios“ centrą.Romo ČĖPLOS nuotr. Eglė KVIESULAITIENĖ
Kai lankėmės prieš pusmetį, neseniai po pertraukos pradėję dirbti kybartiečiai gamino tik vazonus. Dabar į lentynas jau rikiuojasi tūkstančiai puodynių, kurios labai tinka grybams raugti, dekoratyvių, kaimo gaspadinių ypač mėgstamų ąsočių, šaltibarščiams, cepelinams ar kitam gardžiam patiekalui patiekti skirtų dubenų. Greitai „Jiesios“ cechas pradės gaminti mažas puodynėles, kurios tiks pupoms, žirniams, kitiems biriems produktams laikyti ar patiekti. Beje, keramika labai gerai praleidžia mikrobangas, tad namuose įsigalint mikrobangų krosnelių madai „Jiesios“ produkcijos laukia šviesi ateitis. Per mėnesį produkcijos pagaminama už 40-50 tūkst. litų. Jos galima nusipirkti „Senukų“, „Maximos“ prekybos centruose, mažesnėse keramika prekiaujančiose parduotuvėse. Dalis gaminių išvežama į Latviją. Dabar gaminamus ąsočius, puodynes, dubenis tenka gabenti į Kauno cechą, kur jie išpaišomi ornamentais, padengiami glazūra. Šiuo metu madinga „gintarinė“ glazūra, paliekanti beveik natūralią molio spalvą. Tokie gaminiai dera prie medžiu dekoruotų virtuvės baldų. Vazonėliai neglazūruojami, jie naudojami tokie, kokius pagamina kybartiečiai. Augalams sveikiau augti gryno molio inde. Tačiau vazonų sezonas jau baigėsi – gėles šeimininkės puls persodinti tik pavasarį. Tada paklausi produkcija vėl bus gabenama į parduotuves. Dabar vazonai gaminami, sandėliuojami čia pat, erdviose Kybartų cecho patalpose. Kai jų poreikis išaugs, kybartiečiai galės iškart pasiūlyti keliasdešimt tūkstančių vienetų. Keramikos gamyklos direktorė Aldona Viganauskienė aiškino, kad glazūruoti gaminius puikiai galėtų ir patys, tačiau tokiomis sąlygomis, kokiomis dirba dabar, tai atlikti būtų neįmanoma. Cechas neturi šildymo sistemos, šaltesnėmis dienomis darbuotojai pasikuria „buržuikomis“ vadinamas krosneles, tačiau jos ne ką pašildo. Glazūra – skysta medžiaga, šaltyje ji stingsta, sunkiai džiūsta. O darbuotojams atgrubusiomis nuo šalčio rankomis sunku būtų išdailinti gaminius. Šaltis ir drėgmė, susikaupusi nekūrenamose patalpose, trukdo džiūti ir kitai, tik išdegtai produkcijai. Šiuo metu lentynose savo eilės laukia apie 14 tūkst. įvairių gaminių. Kybartų „Jiesios“ darbuotojai nekantriai laukia pavasario. Tada turėtų baigtis ir ilgai užsitęsusi bankroto byla. Dabar gyvenama nežinioje, nes kreditoriai bet kuriuo momentu gali nuspręsti ir uždaryti gamyklą. Tačiau A.Viganauskienė tokios prastos ateities nesitiki: – Mes, ko gero, vieninteliai respublikoje esame tokioje padėtyje – dirbame net paskelbus bankrotą. Matyt, turime perspektyvą. Cecho vadovė kuria planus, kaip pavasarį atnaujins technologijas, patys glazūruos gaminius, pasiremontuos patalpas, priims naujų darbuotojų, patys sudarinės sutartis su užsakovais. Galbūt netrukus vėl pasieks tą lygį, kai Kybartų „Jiesios“ gaminiai buvo garsūs ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Publikuota: 2004-12-10 16:35:50 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Jubiliejų švenčiantis prelatas: „Duonos be plutos nebūna“ * Salomėja Nėris: palikti poetės vardą ar naikinti? * Beržų kirtėjai išgąsdino žmones: ar išliks Ripkaus giraitė? Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|