„Santaka“ / Duonelaičių kaimo siuvėjo Broniaus žvalumo paslaptys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-08 08:21

Dalinkitės:  


Bronius Birštonas ir šiandien neuždengia siuvamosios mašinos, o su žmonėmis nori pasidalyti nuomone ir apie dabartį, ir apie praeitį.

Autorės nuotr.


Duonelaičių kaimo siuvėjo Broniaus žvalumo paslaptys

Birutė NENĖNIENĖ

Priklausomai nuo žmogaus nusiteikimo mylėti ar nemylėti gyvenimą tokį, koks duotas, mūsų kiekvieno dienos gali sužibėti kaip rasos lašas tekančios saulės spindesyje arba išdžiūti kaip dykumos upė.

Senosios kartos arba šiaip optimistų žmonių, šviesiomis spalvomis matančių gyvenimą, galima surasti bet kuriame krašte. Todėl užsukę į nuo centro nutolusias ir rečiau minimas bei lankomas vietoves, prakalbinę ten gyvenančius žmones, laikraščio puslapiuose perteiksime, kokia išmintimi jie turtingi, kuo gali dalytis su kitais. Kelionę pradedame nuo viešnagės Duonelaičių kaime pas visada linksmą kaimo siuvėją Bronių Birštoną.



Siuva sau ir kitiems

Senelis Birštonas, kaip jį įvardijo lydėjusi Gražiškių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Genė Berentienė, sutiko linksmas ir šnekus. „Jau dešimtą dešimtį einu“, – spindėjo praleisdamas į vidų ir drausmindamas žvaliai skalijantį šunelį Bitę, vienintelį sodybos gyvūną.

Guvus šeimininkas lyg ir puolė teisintis dėl ant sofos išskleistų medžiagos skiaučių. Mat, neatsispiria žmonių prašymams „sukombinuoti“ kokį nors drabužį. Viešnių smalsumą patenkino, pademonstruodamas neseniai pasisiūtus vasarinį ir žieminį puspalčius, kepurę su snapeliu. Kambaryje stovi siuvamosios mašinos: sena „Singer“ ir elektrinė. Viena – storesniems, kita – plonesniems siuviniams.

– Tai kaimą dar apsiuvat? – smalsavo G.Berentienė.

– Kaimynas atnešė kelnes pataisyti, moterims pagalvėlių pridariau. Už darbą pinigų neimu, kas duoda sviesto, kas skerstuvių ar sūrį. Ir ko man daugiau reikia? – tikino žmogus.



Niekada negadino

„Smetoniškas“ siuvėjas Bronius Birštonas amato išmoko prieš 75-erius metus pas kaimo siuvėjus. Nesuskaičiuotų, kiek prisiuvo skrandų, iš visokiausio milo drabužių vaikams, moterims, vyrams. Niekada nesugadino nei geriausios medžiagos, nei fasono. Iš siuvimo duoną pelnėsi dar prieš tarnybą Lietuvos kariuomenėje. „Kolūkyje teko sunkiai dirbti statybose, bet kai išėjau į pensiją, vėl pradėjau smarkiai siūti. Ir kailinius, kostiumus, ir puspalčius moterims, jūs žinot, ir tokius su kloste storus sijonus“, – tikrino mūsų atmintį Bronius.



Žvalumo paslaptis

Kai žvilgsniai susikerta ties keliose vietose padėtais vaistais, kraujospūdžio matuokliu, žmogus tarsteli, jog jau trisdešimt metų sutrikęs širdies ritmas, kraujotaka. Turėjo ir rimtesnių sveikatos problemų. Tik dūsteli, jog dabar daug pinigų išleidžia vitaminams.

„Va, tai todėl jūs toks gyvybingas“, – džiaugiasi manydama prie paslapties prisilietusi G.Berentienė. Bet šimtuoju dešimtmečiu kopiantis žmogus savo gyvybingumo priežasčių neslepia: nelindi užsidaręs namuose, vakarais dažniausiai lanko kaimynus. Vieną po kitos skaito knygas – apie praeitį, karą, drąsiųjų kelių seriją, apie sveikatą, liaudiškos muzikos pasiklauso.



Išmoko begyvendamas

– Tai apie ką su kaimynais daugiausiai kalbatės? – klausiame.

– Apie politiką ir apie ūkę, apie praeitus laikus ir visokius velnius.

– Kurie laikai buvo geriausi?

– Kai jaunas buvau, jokio sunkumo neturėjau. Apsivedžiau 1938 metais. Kartu su žmona viską kartu darėm, vaikus auginom, dirbom. Taip išmokau valgį gaminti, sau ir cepelinų pasidarau. Kaimynės bulvių kasimo talkai kad ištaisiau kralikus, talkininkai klausinėjo, kokią šeimininkę pasisamdžiusi...

Bronius Birštonas ir buitį tvarkosi pats, į Vilkaviškį produktų nuvažiuoja, name įsirengęs vandentiekį, vonią, tualetą.

– Reta, kad kaime vienišas žmogus būtų toks tvarkingas, – sakė G.Berentienė.



Ko trūksta žmonėms

Vasaros pradžioje jau bus aštuoniolika metų, kai Bronius našlauja.

– Pragyvenome 51 metus, abu iš to paties kaimo kilę, – pasakojo B.Birštonas. – Būtume septynis vaikus išauginę. Ir visai mums nebuvo sunku. Tačiau per karą šešerių metų sūnelį sudraskė mina, po karo kitas trejų tesulaukęs mirė. Prieš metus mirė vyriausias, 68 metų sūnus.

Paguoda – keturi vaikai, devyni anūkai, trylika proanūkių.

Mūsų kalba pasisuka apie moralę, dvasinę sveikatą. Ką senolis mano apie tai, kad dabar tiek daug nedarnių šeimų, apsileidusių, vaikų neprižiūrinčių tėvų. „Dar būtų nieko, jei nepralaktų pašalpų“, – sako žmogus. Kaip gerą pavyzdį nori minėti savo kaimo Linos ir Arvydo Savickų šešių vaikų šeimą – matytume, kaip dirba jų vaikai: nuo pat mažens daržus ravi, pas kitus uždarbiauja. Arba kaip Karselių vaikas – tikras darbininkas. Pasak senolio, tėvai dabar neparuošia vaikų šeimos gyvenimui, nutolę nuo tikėjimo tiesų.

Žmogus prisipažįsta, jog po žmonos mirties buvo labai sunku, bet į paniką nepuolė. Dabar kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį aplanko parapijos kunigas.

– Jis visus vienišus žmones lanko. Aš tai laukiu, pasišnekam. „Klebonėli, mieliausias, sakau, ką aš galiu tų nuodėmių turėti, vienas gyvenu. Jei ir eičiau pas kokią našlę, tai našliui – ne nuodėmė.“

– Bet taip ir nebuvo girdėti, kad Birštonas girtautų ar kaip negerai elgtųsi, – lyg sau šnekėjo G.Berentienė.

– Kai gaudavome algą, dėdavomės po kelis rublius ir eidavome į krūmus. Ale kokias gražias dainas dainuodavom, – atitarė B.Birštonas.

– Tai ko dabar pasigendate savo kaime. Ko trūksta?

– Kad sueitų žmonės, pasišnekėtų, kad kas suburtų pensininkus. Juk jaunimo nedaug likę.

O jo jaunystėje jaunimas ir laidotuvėse giedodavo, vakarais dainuodavo, šokdavo. Išsikepa, būdavo, moterys duonos, tai kaimynui nuneša paragauti...



Čia – dauguma vietiniai

– Bet senovė jau negrįš, – atsiduso abu pašnekovai ir bandė skaičiuoti, kas dabar Duonelaičiuose gyvena. Ir pavardėmis, ir vardais, kaip kaime šaukia, kas išsikėlusių ar mirusių vietose gyvena... Ir vis – pensininkai, našliai, našlės. Mintimis perbėgę sodybas, kiemus, trobas, lenkia pirštus ir bendra suma išauga iki 74.

– Duonelaičiai – viena iš draugiškiausių seniūnijos gyvenviečių, kokia nelaimė ar laidotuvės – vieningi, ir „pabažni“, į bažnyčią eina. Ar pritariat, Broniau? – klausė Genė Berentienė.

– Ne kokie ateiviai, daugiausia vietiniai kaimo žmonės gyvena, – pritarė Bronius.

– Iš Duonelaičių kaimo buvo daug Lietuvos savanorių. Ir mano uošvis, – prisimena G.Berentienė. – Vyras saugo nuotrauką, tai kokie septyni vyrai.

– Ir aš mačiau tą nuotrauką. Jie visi paskui žemės gavo, kai Šilsodžio dvarą 1923 metais dalijo, – sako B.Birštonas ir dar labiau atgyja, besistengdamas išpasakoti kiek galima daugiau apie Jokūbo Zimano valdytą dvarą: kaip čia virė žemės ūkio verslas, kasdieninis gyvenimas (varė spiritą, mušė sviestą, spaudė sūrius, bekoniukus į Virbalio turgus varydavo, jaučiais ardavo). Apie tai girdėjo iš savo tėvų ir uošvio. Išdalyta dvaro vietovė gavo dabartinį vardą. „Gal dėl to, kad šeimos savarankiškai ėmė pelnytis duoną“, – mąstė pašnekovas.



Galima įamžinti

– O žinot, kas čia surašyta? – klausė B.Birštonas, rodydamas sąsiuvinio lapelyje keliolika vietovardžių: Kumeldaubė, Smilgynė, Pietkalnis, Šiūrė, Pastaunykas ir t.t. – Tai dvaro vietovių pavadinimai, kur pasiųsdavo žmones dirbti, kur moterys ar didesni vaikai nunešdavo pietus.

Birštonai trobelę ant buvusio dvaro kiemo susirentė 1958 metais. Vėliau, kai tiesė gyvenvietės gatvę, sodyba pasiliko kiek nutolusi nuo jos.

Broniui gaila, kad tiesiant tą kelią išvertė ir buvusią dvaro parko alėją („o kokie augo klevai, kaštonai...“).

– Gerai, kad nors vieną liepą paliko. Kiek save atsimenu, ji vis tokia ir tokia. Eikime išmatuoti, – pasiėmęs siuvėjo matuoklį vedėsi mus prie kelio Bronius Birštonas. – Sakau, gal galėtume lentele pažymėti, jog čia buvo Šilsodžio dvaras, žmonės gyveno... – seniūnijos atstovei pasiūlė Duonelaičių kaimo senolis.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas