|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Laisvalaikis
|
|
|
Vilkaviškietė gidė Jurgita Pazniokaitė-Bubnienė įsitikinusi, kad Sūduva, kaip ir kiekvienas regionas, turi savotiško žavesio, tereikia jį išnaudoti turizmo plėtrai.
Nuotr. iš asmeninio albumo
Renata VITKAUSKIENĖ
Prasidedantis kelionių sezonas – proga pasigilinti, kuo Vilkaviškio rajonas įdomus turistams, kaip būtų galima pritraukti daugiau svečių, užsidirbti. Gidė, turizmo projektų vadovė vilkaviškietė Jurgita PAZNIOKAITĖ-BUBNIENĖ įsitikinusi, kad rodyti tikrai turime ką, trūksta tik reklamos ir komandinio darbo dėl bendro tikslo.
– Kokius maršrutus Jūs siūlote turistams rajone ir Sūduvos regione?
– Esu parengusi maršrutą „Sūduvos krašto perlai“. Treji metai vedu ekskursijas po Marijampolę, Vilkaviškį, Jono Basanavičiaus gimtinę, Paežerių dvarą. Šiuo objektu susidomėjimas didžiulis, turistai nekantrauja apžiūrėti centrinius rūmus. Dar rekomenduoju vykti į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą ir mane bei turistus sužavėjusį bendruomenės „Virbalio vartai“ Senųjų amatų centrą.
Pernai kelias grupes lydėjau į Marijampolės cukraus fabriką. Kartu su jo vadovybe yra parengti du nauji maršrutai ir galima užsisakyti ekskursijas po Lietuvoje seniausią cukraus fabriką, kuriam ateinantis ruduo bus jau 85-asis.
Mąstau apie literatūrinio turizmo maršrutus, nes esu rengusi magistro darbą „Literatūrinio turizmo populiarinimas Vilkaviškio rajone“. Beje, kai vedu ekskursijas po Sūduvos kraštą, daugelis žavisi, kad gidė kalba suvalkietiškai.
– Kaip apibūdintumėte vietinio turizmo situaciją Suvalkijoje?
– Pernai vietinis turizmas Lietuvoje išaugo 11 procentų. Tai yra įrodymas, jog populiarėja ekskursijos po savo šalį, o ypač – savaitgalio turizmas.
Man, kaip turizmo specialistei, liūdna matyti tokią situaciją, kokia šiandien yra Sūduvos regione. Jame iš tiesų mažiau lankytinų vietų, čia mažiau saugomų teritorijų, bet vis dėlto mes turime ką parodyti. Kitose vietovėse girdžiu sakant, kad Suvalkijoje turizmo nėra. Jis yra, tik reikia garsiau ir aktyviau populiarinti. Ir tą daryti turėtų ne tik turizmo informacijos centrai. Daugiau dėmesio turizmo plėtrai turėtų skirti politikai.
Vilkaviškio krašte vyksta daug renginių Jono Basanavičiaus gimtinėje, Paežerių dvare, organizuojami dviračių žygiai, Poezijos pavasaris poetės Salomėjos Nėries tėviškėje. Į šiuos renginius reikia kviesti ne tik savo rajono gyventojus, bet reklamuoti respublikos mastu. Esu įsitikinusi, jog ne viena kelionių agentūra iš Vilniaus, Kauno organizuotų keliones į mūsų kraštą, turistai dalyvautų renginiuose. Sužinoję, kuo patrauklus Sūduvos kraštas, čia atvykę keliautojai naudosis apgyvendinimo, maitinimo paslaugomis, lankys muziejus, užsisakys edukacines programas.
Kai Paežerių dvaras atvers lankytojams duris, turistų sulauksime daugiau. Pasiūlydami apžiūrėti ir kitas Vilkaviškio krašto lankytinas vietas, turėtume stengtis turistus išlaikyti savo rajone.
Ne viena grupė man yra sakiusi: „Jūs turite ką parodyti, tai kodėl nereklamuojate lankytinų objektų, maršrutų? Visi galvoja, kad čia nieko nėra. Ir mes taip galvojome, bet atvykę likome sužavėti!“
Manau, Sūduvos regione geriausia turizmo situacija yra Šakių rajone. Šakiečiai yra sakę: „Iš pradžių investavome į nepigią reklamą. Dabar reklamuotis mums jau nereikia, nes žinia apie mus sklinda iš lūpų į lūpas.“
– Kokios galimybės, be reklamos intensyvinimo, Vilkaviškyje dar neišnaudotos?
– Rajone yra įmonių, kurios gamina duoną, ledus, linų sėmenų aliejų. Jeigu jos suteiktų galimybę realiai ar iš vaizdo medžiagos susipažinti su gamybos procesu, pakviestų turistus degustuoti produkcijos, tikrai būtų susidomėjimas. Turistas už tą patį produktą mokės brangiau, jeigu gaus progą pamatyti gamybą.
Labai svarbus yra Turizmo ir verslo informacijos centro vaidmuo, nes keliauninkai pirmiausia ten kreipiasi. Noriu pabrėžti, kad siekiant sulaukti daugiau keliautojų turizmo informacijos, lankytojų centrai sezono metu, gegužės–rugsėjo mėnesiais, turėtų dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, kada atvyksta daugiausia žmonių. Taip jau yra daroma Anykščiuose, Druskininkuose ir kitur.
Svarbu, jog visi Vilkaviškio rajono muziejai, Paežerių dvaras, Senųjų amatų centras, kitos įstaigos susivienytų ir dirbtų kaip viena komanda. Taip sulauktume kur kas daugiau turistų.
Kaip žinia, 2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais, turistų susidomėjimas šiais objektais tikrai išaugs. Tad vėl ateina mintis, kad visus Vilkaviškio krašto piliakalnius reikėtų sujungti nauju dviračių maršrutu.
– Ką mūsų krašte atranda užsieniečiai? savo krašte turime ką parodyti, tik kol kas to neišnaudojame.
– Po Vilkaviškio rajoną lydėjau vokiečių grupę. Pasakoju, kaip plėtojamas žemės ūkis, rodau, jog štai čia auga cukriniai runkeliai. Vokiečiai stojo fotografuoti, nes jie žino, kad cukraus galima nusipirkti parduotuvėse, bet net neįsivaizdavo, jog šis pagaminamas iš tokių augalų šaknų. Kiek pavažiavę matome morkų, svogūnų ir bulvių lauką. Grupė vėl prašo sustoti nusifotografuoti. Kas mums – kasdienybė, tas užsienio turistams yra nauja ir žavu.
Su ta pačia grupe nuvažiavome į Jono Basanavičiaus gimtinę. Kaip tik vyko folkloro šventė. Ją užsieniečiai su malonumu stebėjo, fotografavosi su vaikais, vilkinčiais tautinius rūbus, kartu su dalyviais šoko mūsų liaudiškus šokius. Pasikartosiu, kad savo krašte turime ką parodyti, tik kol kas to neišnaudojame.
Kai dirbau Egipte, žavėjausi, kaip bemoksliai vietos beduinai sugeba turistams parduoti tegul ir menkutį suvenyrą ar tiesiog dykumos smėlio, supilstę jį į maišelius.
– Kaip kaupėte gidės patirtį ir kas svarbiausia šioje profesijoje?
– Turizmo srityje dirbu 13 metų. Ne tik lydžiu turistų grupes, bet rengiu ir skaitau pranešimus konferencijose turizmo tema.
Drąsos ir gido darbo patirties įgijau dirbdama kelionių vadove Graikijoje, Turkijoje, Egipte.
Gido darbe nėra svarbiausia atmintinai žinoti visas datas ir perskaityti visus istorijos vadovėlius. Svarbu pasitikėti savo jėgomis, turėti drąsos stovėti prieš didelę auditoriją ir gebėti įdomiai perteikti informaciją. Dėstytoja mums sakydavo: „Gidas – kaip aktorius, jis turi vaidinti taip, kaip iš jo reikalauja publika, tai yra turistai.“ Įsitikinau, kad tai tikra tiesa.
Jei žmogus pavargsta nuo bendravimo, tuomet gido profesija – ne jam. Mokėti bendrauti su žmonėmis ir tuo mėgautis yra visų svarbiausia. Žinoma, svarbu būti aktyviam, drąsiam, nuolat domėtis ne tik turizmo sritimi, bet stebėti viską, kas vyksta tavo mieste, tavo šalyje.
Reikia gebėti perprasti žmonių psichologiją. Gidas turi būti lankstus, nes vienaip reikia vesti ekskursiją judriems vaikams, kitaip – sunkiai vaikščiojantiems senjorams, o dar kitaip – religine tematika besidomintiems turistams.
– Vis atsiranda turistų, neva žinančių daugiau už gidą, nuolat įsiterpiančių savo replikomis, nesuvokiančių, kad trukdo ir vadovui, ir bendrakeleiviams. Kaip sukatės iš tokių situacijų?
– Grupėje visada yra vienas asmuo, kuris viską žino geriau už gidą. Kai susitinku su ekskursantais, per pirmąsias kelias minutes į juos pažiūrėjusi pamatau, koks bus mano vaidmuo, ir, žinoma, dažnai surandu tą „visažinį“ turistą. Manau, jog šiems žmonėms trūksta dėmesio. Tad kai tenka eiti ar važiuoti nuo vieno objekto iki kito, daugiau pabendrauju su tuo turistu, kartais įteikiu jam prizą už domėjimąsi ir šis žmogus, gavęs iš gido išskirtinio dėmesio, tampa laimingesnis.
– Kiekvienas gidas yra patyręs kuriozų. Kas nutikę Jums?
– Pernai lydėjau grupę iš Kretingos. Jie norėjo, kad į maršrutą būtų įtrauktas rašytojos Žemaitės kapo senosiose Marijampolės kapinėse lankymas. Kai atvykome, ant kapo jie padėjo didelį vainiką su užrašu „Žemaitei nuo žemaičių iš Kretingos“ ir sako: „Žemaitė yra mūsų krašto, jei mes galėtume, tai ir šiandien ją išsikastume, pasiimtume su savimi atgal į Žemaitiją.“
Žemaičiai negalėjo atsižiūrėti į mūsų krašto lygumas, stebėjosi, kaip čia gražiai užaugusios bulvės, kokios gražios pievos. Čia yra dar vienas kontrargumentas skeptikams, kurie sako, jog Sūduvos krašte turistams nėra ką rodyti, nes visur vien tik lygumos. Pasirodo, kitų regionų gyventojams ir tos lygumos yra be galo gražu.
Prasidedantis kelionių sezonas – proga pasigilinti, kuo Vilkaviškio rajonas įdomus turistams, kaip būtų galima pritraukti daugiau svečių, užsidirbti. Gidė, turizmo projektų vadovė vilkaviškietė Jurgita PAZNIOKAITĖ-BUBNIENĖ įsitikinusi, kad rodyti tikrai turime ką, trūksta tik reklamos ir komandinio darbo dėl bendro tikslo. – Kokius maršrutus Jūs siūlote turistams rajone ir Sūduvos regione? |
– Esu parengusi maršrutą „Sūduvos krašto perlai“. Treji metai vedu ekskursijas po Marijampolę, Vilkaviškį, Jono Basanavičiaus gimtinę, Paežerių dvarą. Šiuo objektu susidomėjimas didžiulis, turistai nekantrauja apžiūrėti centrinius rūmus. Dar rekomenduoju vykti į Vištyčio regioninio parko lankytojų centrą ir mane bei turistus sužavėjusį bendruomenės „Virbalio vartai“ Senųjų amatų centrą.
Pernai kelias grupes lydėjau į Marijampolės cukraus fabriką. Kartu su jo vadovybe yra parengti du nauji maršrutai ir galima užsisakyti ekskursijas po Lietuvoje seniausią cukraus fabriką, kuriam ateinantis ruduo bus jau 85-asis.
Mąstau apie literatūrinio turizmo maršrutus, nes esu rengusi magistro darbą „Literatūrinio turizmo populiarinimas Vilkaviškio rajone“. Beje, kai vedu ekskursijas po Sūduvos kraštą, daugelis žavisi, kad gidė kalba suvalkietiškai.
– Kaip apibūdintumėte vietinio turizmo situaciją Suvalkijoje?
– Pernai vietinis turizmas Lietuvoje išaugo 11 procentų. Tai yra įrodymas, jog populiarėja ekskursijos po savo šalį, o ypač – savaitgalio turizmas.
Man, kaip turizmo specialistei, liūdna matyti tokią situaciją, kokia šiandien yra Sūduvos regione. Jame iš tiesų mažiau lankytinų vietų, čia mažiau saugomų teritorijų, bet vis dėlto mes turime ką parodyti. Kitose vietovėse girdžiu sakant, kad Suvalkijoje turizmo nėra. Jis yra, tik reikia garsiau ir aktyviau populiarinti. Ir tą daryti turėtų ne tik turizmo informacijos centrai. Daugiau dėmesio turizmo plėtrai turėtų skirti politikai.
Vilkaviškio krašte vyksta daug renginių Jono Basanavičiaus gimtinėje, Paežerių dvare, organizuojami dviračių žygiai, Poezijos pavasaris poetės Salomėjos Nėries tėviškėje. Į šiuos renginius reikia kviesti ne tik savo rajono gyventojus, bet reklamuoti respublikos mastu. Esu įsitikinusi, jog ne viena kelionių agentūra iš Vilniaus, Kauno organizuotų keliones į mūsų kraštą, turistai dalyvautų renginiuose. Sužinoję, kuo patrauklus Sūduvos kraštas, čia atvykę keliautojai naudosis apgyvendinimo, maitinimo paslaugomis, lankys muziejus, užsisakys edukacines programas.
Kai Paežerių dvaras atvers lankytojams duris, turistų sulauksime daugiau. Pasiūlydami apžiūrėti ir kitas Vilkaviškio krašto lankytinas vietas, turėtume stengtis turistus išlaikyti savo rajone.
Ne viena grupė man yra sakiusi: „Jūs turite ką parodyti, tai kodėl nereklamuojate lankytinų objektų, maršrutų? Visi galvoja, kad čia nieko nėra. Ir mes taip galvojome, bet atvykę likome sužavėti!“
Manau, Sūduvos regione geriausia turizmo situacija yra Šakių rajone. Šakiečiai yra sakę: „Iš pradžių investavome į nepigią reklamą. Dabar reklamuotis mums jau nereikia, nes žinia apie mus sklinda iš lūpų į lūpas.“
– Kokios galimybės, be reklamos intensyvinimo, Vilkaviškyje dar neišnaudotos?
– Rajone yra įmonių, kurios gamina duoną, ledus, linų sėmenų aliejų. Jeigu jos suteiktų galimybę realiai ar iš vaizdo medžiagos susipažinti su gamybos procesu, pakviestų turistus degustuoti produkcijos, tikrai būtų susidomėjimas. Turistas už tą patį produktą mokės brangiau, jeigu gaus progą pamatyti gamybą.
Labai svarbus yra Turizmo ir verslo informacijos centro vaidmuo, nes keliauninkai pirmiausia ten kreipiasi. Noriu pabrėžti, kad siekiant sulaukti daugiau keliautojų turizmo informacijos, lankytojų centrai sezono metu, gegužės–rugsėjo mėnesiais, turėtų dirbti šeštadieniais ir sekmadieniais, kada atvyksta daugiausia žmonių. Taip jau yra daroma Anykščiuose, Druskininkuose ir kitur.
Svarbu, jog visi Vilkaviškio rajono muziejai, Paežerių dvaras, Senųjų amatų centras, kitos įstaigos susivienytų ir dirbtų kaip viena komanda. Taip sulauktume kur kas daugiau turistų.
Kaip žinia, 2017-ieji paskelbti Piliakalnių metais, turistų susidomėjimas šiais objektais tikrai išaugs. Tad vėl ateina mintis, kad visus Vilkaviškio krašto piliakalnius reikėtų sujungti nauju dviračių maršrutu.
– Ką mūsų krašte atranda užsieniečiai?
savo krašte turime ką parodyti, tik kol kas to neišnaudojame.
– Po Vilkaviškio rajoną lydėjau vokiečių grupę. Pasakoju, kaip plėtojamas žemės ūkis, rodau, jog štai čia auga cukriniai runkeliai. Vokiečiai stojo fotografuoti, nes jie žino, kad cukraus galima nusipirkti parduotuvėse, bet net neįsivaizdavo, jog šis pagaminamas iš tokių augalų šaknų. Kiek pavažiavę matome morkų, svogūnų ir bulvių lauką. Grupė vėl prašo sustoti nusifotografuoti. Kas mums – kasdienybė, tas užsienio turistams yra nauja ir žavu.
Su ta pačia grupe nuvažiavome į Jono Basanavičiaus gimtinę. Kaip tik vyko folkloro šventė. Ją užsieniečiai su malonumu stebėjo, fotografavosi su vaikais, vilkinčiais tautinius rūbus, kartu su dalyviais šoko mūsų liaudiškus šokius. Pasikartosiu, kad savo krašte turime ką parodyti, tik kol kas to neišnaudojame.
Kai dirbau Egipte, žavėjausi, kaip bemoksliai vietos beduinai sugeba turistams parduoti tegul ir menkutį suvenyrą ar tiesiog dykumos smėlio, supilstę jį į maišelius.
– Kaip kaupėte gidės patirtį ir kas svarbiausia šioje profesijoje?
– Turizmo srityje dirbu 13 metų. Ne tik lydžiu turistų grupes, bet rengiu ir skaitau pranešimus konferencijose turizmo tema.
Drąsos ir gido darbo patirties įgijau dirbdama kelionių vadove Graikijoje, Turkijoje, Egipte.
Gido darbe nėra svarbiausia atmintinai žinoti visas datas ir perskaityti visus istorijos vadovėlius. Svarbu pasitikėti savo jėgomis, turėti drąsos stovėti prieš didelę auditoriją ir gebėti įdomiai perteikti informaciją. Dėstytoja mums sakydavo: „Gidas – kaip aktorius, jis turi vaidinti taip, kaip iš jo reikalauja publika, tai yra turistai.“ Įsitikinau, kad tai tikra tiesa.
Jei žmogus pavargsta nuo bendravimo, tuomet gido profesija – ne jam. Mokėti bendrauti su žmonėmis ir tuo mėgautis yra visų svarbiausia. Žinoma, svarbu būti aktyviam, drąsiam, nuolat domėtis ne tik turizmo sritimi, bet stebėti viską, kas vyksta tavo mieste, tavo šalyje.
Reikia gebėti perprasti žmonių psichologiją. Gidas turi būti lankstus, nes vienaip reikia vesti ekskursiją judriems vaikams, kitaip – sunkiai vaikščiojantiems senjorams, o dar kitaip – religine tematika besidomintiems turistams.
– Vis atsiranda turistų, neva žinančių daugiau už gidą, nuolat įsiterpiančių savo replikomis, nesuvokiančių, kad trukdo ir vadovui, ir bendrakeleiviams. Kaip sukatės iš tokių situacijų?
– Grupėje visada yra vienas asmuo, kuris viską žino geriau už gidą. Kai susitinku su ekskursantais, per pirmąsias kelias minutes į juos pažiūrėjusi pamatau, koks bus mano vaidmuo, ir, žinoma, dažnai surandu tą „visažinį“ turistą. Manau, jog šiems žmonėms trūksta dėmesio. Tad kai tenka eiti ar važiuoti nuo vieno objekto iki kito, daugiau pabendrauju su tuo turistu, kartais įteikiu jam prizą už domėjimąsi ir šis žmogus, gavęs iš gido išskirtinio dėmesio, tampa laimingesnis.
– Kiekvienas gidas yra patyręs kuriozų. Kas nutikę Jums?
– Pernai lydėjau grupę iš Kretingos. Jie norėjo, kad į maršrutą būtų įtrauktas rašytojos Žemaitės kapo senosiose Marijampolės kapinėse lankymas. Kai atvykome, ant kapo jie padėjo didelį vainiką su užrašu „Žemaitei nuo žemaičių iš Kretingos“ ir sako: „Žemaitė yra mūsų krašto, jei mes galėtume, tai ir šiandien ją išsikastume, pasiimtume su savimi atgal į Žemaitiją.“
Žemaičiai negalėjo atsižiūrėti į mūsų krašto lygumas, stebėjosi, kaip čia gražiai užaugusios bulvės, kokios gražios pievos. Čia yra dar vienas kontrargumentas skeptikams, kurie sako, jog Sūduvos krašte turistams nėra ką rodyti, nes visur vien tik lygumos. Pasirodo, kitų regionų gyventojams ir tos lygumos yra be galo gražu.
Publikuota: 2016-05-11 09:34:39
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Ministrė žada dar labiau stiprinti sienos apsaugą
* Malūno sienas virpino meistriškai valdomo akordeono muzika
* Trūksta ir gero kelio, ir veiklių žmonių
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|