„Santaka“ / „Vyturius išsupo jau dangus...“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-05-09 16:36

Dalinkitės:  


„Vyturius išsupo jau dangus...“

Zita ANDZIULIENĖ



Gyvenimas – apverstas varpas



Gyvenimas kartais atrodo

Kaip apverstas varpas bežadis,

Nors daug ką iš jo mes paėmę,

O dar daugiau esam praradę.

Priglaudę savy mėnesienas,

Žvaigždynų mirgėjimą žvainą,

Pajutę širdim išdavystę,

Supratę tikros meilės kainą.

Sugėrę žiogų serenadas,

Susėmę žydėjimą sodų,

Sutikę, praėję, suradę,

Siela nepasenti išmokę.

Tokie mes šiandien susitikom.

Pro šalį praeit negalėjom.

Gyvenimas – apverstas varpas –

Ramybės, deja, nežadėjo.






Ona ASCILIENĖ



Vasara



Upė apglėbė pievą gėlėtą,

Meiliai kalbino auštantį rytą.

Jaunamartės linksmai žlugtą velėjo,

Stebėjo, kaip saulės diskas išnyra.

Idiliją šią linksmino paukščiai,

Suokė, giedojo, čiulbėjo.

Siela nevaržoma kyla į aukštį

Pažvelgt iš viršaus į valdas sutvėrėjo.

Bet grįžkim atgal į žemę,

Papuoškim ją kuo galim,

Susiliekim su upės čiurlenimu,

Tapkim margaspalviais drugeliais.

Aš noriu būti geltona puriena,

Įmerkusi kojas į šlapią velėną.

Saulė geltonumo man pavydėtų.

Mergaitės, nupynę vainiką,

Nežemišku grožiu spindėtų.

Laimingi visi, kurie tai regėjo,

Tik graudu, kad vasara mano praėjo.






Raimondas ALEKSA



Mintys



Žmogaus mintys,

Kur nenuklysta

Į toliausius pasaulio kraštus.



Į Tėviškę brangią,

Kur bėgiota vaikystėj

Per ražienas rugpjūčio laukų.



Į ežero vėsą

Ankstų vasaros rytą,

Kur suplaukia žuvys prie krantų.



Teskrajoja laisvai

Nenuilstančios mintys,

Jų platybė neturi ribų.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Viltis



Ar regėjai baltą naktį,

Kai mėnulis šviesą į žemę metė?

Stebuklas paslapties,

Dangiškos ramybės

Ir vilties.

Tikiu, kad angelų namuos

Mes susitiksim

Ir amžinai ten pasiliksim.






Elena BACEVIČIENĖ



Pasiilgau to laukimo,

To ūmaus dangaus švytimo,

To sekimo, kai skaičiuoji,

Kas parskrido, kas dar grįš.

Kai atgyja žemės spalvos,

Kai pakvimpa melsvos kalvos,

Kai gelsvom ugnelėm sprogsta

Nuogi gluosniai paupiuos.

Vyturio staigus kritimas

Sminga į akis ir širdį...

Jei galėtum – sulaikytum

Ir išsaugotum delnuos

Trapią viltį – kaip palaimą

Nuo vienatvės ir nelaimės,

Praradimo, gal likimo

Ar laimingos pabaigos...






Eleonora BAUKIENĖ



Pavasario akimirka



Lydžiu akimis

Sidabrines bures,

Beskriejančias

Melsvais padangių

Vandenynais.

Pavasario akimirkos sulaukta.

Balta ir mėlyna spalva –

Šviesa ir saulė.

Nakties tamsos

Auksinės žvaigždės

Nustelbti nepajėgia.

Tik saulės spinduly

Ateina mūs diena.

Graži pavasario akimirka.

Ir vyksta vėl stebuklas –

Skleidžias žiedas obels,

Geria spindulio šviesą.

Ta šviesa vėl plevens

Virš kaimų ir miškų,

Virš laukų ir kalvų.

Bus ir naktį šviesu

Nuo žydėjimo sodų.






Valerija BLAŽAITIENĖ



Kaip baltas balandis



Kai silpnas plakimas širdies,

Kai rankos pavargę rymos,

Tikėkimės, dienos ir naktys

Nebus vien tik skausmo rėmuos.



Kad vargas – paklydėlis svečias

Nelįstų pro langus, duris,

Tik Dievo palaima geriausia

Kaip baltas balandis atskris.



Pavasariai šauks į jaunystę,

Ateinančius mūsų metus.

Toli, oi toli pasiklydus,

Ji mūsų širdy nepabus.



Dar gyvąją pasaką sekit,

Tiesiausių kelių švyturiai.

Lai saulė gyvenimo teka

Gražiausių svajų pumpurais.



Telydi jaunystės pašvaistė –

Visiems mums tik džiaugsmo, vilties,

O meile, kur dienos iššvaistė,

Sugrįžki su tvinksniu širdies.






Vladas BURAGAS



Regesys



Tas tėviškės pavasario paveikslas:

Padangėje suvirpęs vyturys –

Vaikystėje dar grumsteliu paleistas,

Pagairėje pražydus obelis,



Upelis už taip puoselėto sodo,

Gandrai ant kraigo, rodos, sukalens...

– – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Ir veidas motinos man pasirodo

Tarp žiedlapių ant pamato akmens!



Ir užverstasis šulinys staiga atgyja,

Suvilgo kiauras tėviškės akis...

Dedu prie kryžiaus baltąją leliją –

Mišias ji atgailos lai atlaikys.



Tas

Tėviškės

Pavasario paveikslas...






Anelė BAGDANAVIČIENĖ



Gyvenimo knyga



Gyvenimas žmogaus –

Tarytumei knyga.

Jinai jau atskleista,

Tiktai ne iki galo išskaityta.

Verti jos puslapius,

Skaitai, džiaugiesi ir liūdi.

Pasikalbi dar kartais

Su praeitimi...

Skaitai ir vertini,

Ir pastebi, kad kartais

Tas pačias klaidas kartoji.

O dar taip noris pamatyt,

Kas laukia mūs rytoj.

Ar džiaugsmas, meilė?

Ar širdies gėla?

Ar vėlei netekties skriauda?

Bet aš pripratusi priimti tai

Lyg dovanas likimo.

Vartau tuos puslapius

Ir kartais pavargstu...

Nespėju aš jau bėgti

Su laiku...

Tarytum ir diena trumpėja...

O dar tiek daug darbų

Nespėjau!






Aldona Janina BURAGAITĖ



Švelnus pietų vėjelio dvelksmas

Nuskris miškais, žaliuojančiais papieviais.

Jis pasūpuos bangelę melsvą,

Prikels žydėjimui pakrantėj ievą.



Pavasari, atneški daug žiedų!

Miškų žibutės šypsenos švelnumą

Ir baltą plukių kilimą, purieną.

Ištiesk geltoną pienių audeklą,

Padangėj – vieversio čiulbėjimą.



Pavasari, kad tik daugiau žiedų

Mūs Lietuvai tėvynei!

Paukščių klegėjimo ir žalumos

Mažam kampeliui – Suvalkijai.






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Matau svajonę savo,

Ji stovi žaliame lauke.

Lyg balta marška apsigaubus,

Lyg juokias, o gal verkia?

Atrodo man, kad ji visai greta,

Kad ji sava, lengvai pasiekiama.

Rankas tiesiu pirmyn,

Žengiu nedrąsų žingsnį,

Bet nesuklūsta ji,

Lyg manęs nepažintų.

Dar kartą palinkstu,

Bandau sušildyt žvilgsniu savo,

Prašau vilties stabdyti ją –

Svajonę mano

Žaliame lauke.

Gal klystu aš?

O galgi tai ne ta?

Balta svajonė

Žaliame lauke.






Marija DAMUŠIENĖ



Sonetas



Išnyri graži – kaip dievaitė

Skaisti. Tu pavasario ryto aušra.

Pirmoji meilė – mergaitė –

Tokia nuostabi ir tyra.



Vartau atsiminimų lapus ir gėriuosi –

Juk svajojom kartu... Tada – kažkada....

Dabar žilagalvis. Viliuosi –

Būsi mano senatvės aušra.



Pažiūrėk, mums pavasaris šypsos.

Svyra rausta bijūnų žiedai.

Paukščių giesmės – ilgesingos lyros.

Virpina širdį meilės aidai.



Tiek metų prabėgo – kaip šviesa

Iš jaunystės – many išlikai.






Vaidutė DIRŽIUVIENĖ



Kas yra kas...



Kas yra laimės būsena?

Gal alkis, šaltis...

Jei alkanas jauties – pavalgyk.

Jei šalta – apsirenk.

Taip ir su laime – tiesiog džiaukis.

Nes laikas toks brangus,

antrajam bandymui

dažniausiai jo nelieka.

Tad būki išmintingas, geras būki.

O geras būdamas suprasti privalai,

kad žmonės klysta,

kovoja, piktinasi, kritikuoja...

Kovojančių daugiau, o kuriančių mažai.

Nes tai kur kas sunkiau.

Kūrėjas klysta kurdamas

ir priima atsakomybę

už savo įsčiose nešiotą kūrinį.

Pikti ir kritikuojantys

neišnešiotus šunyčius palieka minioje.

Atsakomybės kaip ir nebereikia.

Tokia yra tiesa,

lyg laimės būsena nuoga.

Taip. Esame skirtingi.

Ir žodžiai išsakyti, gėlės

skiriami gyviems, ne nekrologui.

Juk kartu būti, kurti

užtenka širdyje.

Žinia,

šiaip sau ir savaime

niekas ir neįvyksta.

– – – – – – – – – –

Pažvelk į fortepijoną –

jis su juodais, baltais klavišais...

Bet juk juodų yra mažiau?






Elena DEREŠKEVIČIENĖ



Ant nuvargusių žemės pečių

Pavasaris lizdą susuko.

Iš plukių, žibuoklių, purienų

Išpynė linksmas langines.

Stogelį kačiukais iškaišė,

O vėtrunges – vėjo dukras –

Ant kelio beržams pasodino.

Į kaminą vėją įleido –

Visus surimtėti paprašė.

Ir gimė Balandis tada...






Leonarda GAURYLIENĖ



Skirta A. Vaičaičio atminimui



Kokia palaima pasivaikščioti

gimtoj tavo sodyboj.

Čia, kur bakūžė samanota,

kur šitiek daug alyvų,

kur jokio triukšmo.

Tik štai girdžiu:

kaip kunigas Motiejus groja vargonėliais,

kaip tyliai ošia, vėjo glostomi, klevai

ir ąžuolai lyg varpai gaudžia.

Čia pat nudunda traukinys...

Senoji Teresėlė ruošiasi išeiti į Didžiagirią...

Ir strazdo balsas pilnas paslapties.

Bijūnai taip kupliai sužydę.

Skardžiai užgieda vienkiemy gaidys.

Visur čia dvelkia stebuklu...

Štai šmėkšteli našlaitė Uršuliukė.

Jos siela kaip paukštelis nuo šakos

suplasnoja ir pakyla...

Bet po akimirkos aplink tylu.

Diena pavargus gęsta,

tik aš dar volungėlės negirdėjau,

nors išbraidžiojau rytais rasas,

o juk sakei, kad atlėkė.

Dainuoja kažin kur,

už pušynėlio saulė sėda.

Aš vis į tavo Tėviškę žvelgiu

ir širdimi jaučiu,

kad tavo veido šviesa

vis dar čia plevena.






Ona GABARTIENĖ



Dėkingi Tau



Klėtelė Tavo mūru aptaisyta,

Taip susmulkėjus – jau visai mažytė.

Gal tik tai man atrodo toks kontrastas,

Nors ir kadaise iš medinių rąstų

Ji nedidukė buvo, bet tokia svarbi

Anuomet man atrodė.

Ten, ant galinės sienos,

Toks mąslus

Poeto jaunas veidas,

Tarytum šiam pasauly būtų vienut vienas.

Beveik du amžiai pralėkė pro šalį.

Ir daug vandens Šventąja nutekėjo,

Bet tūkstančiai dar tebeskaito

Tavąjį „Šilelį“.

Dėkojam Tau už skambų gimtą žodį.






Jovita GRAKAVINIENĖ



Vyšnia



Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota!

Pavasaris ją meile apsvaigino

Ir pakvietė visus į džiaugsmo puotą

Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota.

Į taurę, ryto saulės paauksuotą,

Pripylė žalio pienių vyno

Vyšnia – baltoji nuotaka žieduota.

Pavasaris ją meile apsvaigino.






Algimantas GRAKAVINAS



Žinia



tamsią naktį

ima suktis malūnai

vaikelis mažas

su dvasiomis kalbasi

juodas varnas

į šviečiantį langą

trankosi

daužosi



tai mane pajutai

vakar šūviai aidėjo

pamiškėj parkritau

tu ant padengto stalo

tūkstantį ir vieną naktį

lėkštutę vis dėsi

šalia sūnaus

ačiū Tau!



gęsta liepsna

jaukiame židiny

tūkstantį ir vieną naktį

laukti reikės

kad žarijos išblėstų

šaltis beliks kambary –

kentėsi

ar iškentėsi?



giedrą ir skaistų

Velykų rytą

vaivorykštės juostomis

nuplaukiantį varpo skambėjimą

tūkstantį ir vieną naktį

šildysi ilgesiu

nes mylėsi

mane vis mylėsi






Romualdas IVANAUSKAS



Pavasarinis SMS



Mūs jaunystės pramintais takais

Žalias vėjas vėl nenuorama šėlioja,

Kaip gerais senais senais laikais

Jis sugrįžti tėviškėn vilioja.



Štai nubarstė pamiškes žiedais –

Mėlynais žiedais visus šlaitus nusėjo...

Tik, deja, jaunystė nepareis –

Mūsų dienos taip toli nuėjo...



Paklausyk, siunčiu tau žinutes:

Dar širdis mana pavasariu alsuoja.

Tad rašau, rašau aš SMS,

Spinduliu geltonu tau prie kojų.



Vyturius išsupo jau dangus,

Mano žinią jų giesmėj tu vėl pažinsi...

Aš žinau – atsakymo nebus –

Praeities atgal – nesugrąžinsi...






Onutė JASAITIENĖ



Praeis žiema,

kaip ir kiekvieną kartą

prie mano upės gluosniai atsibus,

ir Širvinta skalaus vėl žalią krantą,

ir plaus jį vėl pavasario lietus.



Praeis žiema,

nurims šiaurinis vėjas,

sugrįš gandrai iš tolimos šalies,

o žodžiai tie, kurių tau neištarsiu,

ant tako sodų žiedlapiais byrės.



Aš nesurinksiu jų

ir tu jų nesurinksi,

juos šiltas vėjo gūsis išžarstys,

teliks laiškai – juos širdimi rašysiu,

tik tau jų niekas niekad neskaitys.






Laimutis JANUŠAITIS



Mano Tėvynė



Čia kloniai, kalneliai, čia girios, laukai,

Visa, ko trokšta širdis, pamatai.

Miestai, kaimeliai, dabinti žmogaus...

Siela mana čia ir vėl atsigaus.



Visa sukurta darbščiai, gražiai,

Kitur pamatysi tiktai panašiai.

Eisiu, važiuosiu lankyti žmonių,

Ten jie dar ilsis po savo darbų.



Mano Tėvynė, brangi Lietuva,

Jaukiai atrodo žemė miela.

Būkim lietuviais mes amžinai,

Auga tegul čia laimingi vaikai.






Stasė JUCAITIENĖ



Suvirpink sieloj stygą



Pavasarėjančių laukų,

Skardus varpeli –

Vyturėli,

Vingria giesme pažadink žemę

Po žiemos šaltos.

Išjudinki upokšnius.

Dirvos grumste

Skylantį daigelį

Ir širdimi pajaust

Alsavimą gamtos.



Nuplėški nuo veidų

Vienspalvį šydą,

Uždek

kiekvieną gyvą

Džiaugtis

Ir gyvenimą mylėt.

Pavasarėjančių laukų

Skardus varpeli –

Vyturėli,

Suvirpink sieloje

Net tą –

Giliausią stygą –

Širdimi –

Kitą širdį palytėt.






Ričardas JURGELEVIČIUS



Žemė pavasarį



Pakilus saulė šildo žemę

Ir kelia rugių želmenis žalius.

Rūkai nuslinkę į paraistę

Tarsi atklojo pilkus arimus.



Parskridę vyturiai ir pempės

Pasveikins tėviškės plačius laukus.

Gandrai pakilę iš pakalnės

Dalins per žiemą lauktus anūkus.



O soduos pumpurai jau skleidžias,

Pražysta vyšnios, slyvos – kaip gražu.

Tarytum varške kas apdraibstė

Gimtinės kaimo vaismedžius senus.



Lietuviui žemė – ne tik turtas,

Tai egzistencijos, esmės pradžia.

Be jos tu vaikštai lyg užburtas,

Svajoji tapti žemvaldžiu slapčia.



Kiek prakaito sūraus išlieta

Ant pamiškės arimų dulkinų.

Artojui maudžia delną kietą.

Deja, tokia dalia mūs žemdirbių



Toksai sunkus ir nedėkingas

Kaimiečio triūsas – lyg kančia kokia.

Kviečiai, rugiai vis pinga pinga,

Kad galo su galu nesuduri.



Teguodžia tik maža viltelė

Išlaukt, dangaus Tėvynės neišduot.

Pakol žydės vyšnia sodely,

Laukai taip pat negali dirvonuot.






Algimanta KABIŠAITIENĖ



tyliai sninga

mūsų nevaikščiotas takas

tavo ir mano pėdos

jame

amžinai

tavo akyse

visas mano pasaulis

išeidamas

jį man

vėl

sugrąžink






Asta KASNAUSKIENĖ



Pavasario etiudas



Ar girdit spindulį einant?..

Šiltoj gegužio saujoj – melsvas pūkas.

Lengvas, lengvas lyg atodūsis

Aplinkui braido baltas rūkas.

Norėčiau pavirsti šviesa

Ir paslapčia aplenkti laiką.

Spindulį ištiesti gėlei ir tart: pabusk!

Panert šaltinyje ąsotį,

Vandens gurkšnelį pasisemt...

Pačiam sekundės vidury

Pasodinti sparnuotą grūdą,

Kad ateity iš molio rudo

Didžiausias stebuklas – žiedas,

Tas tobulas saulės kūdikis

Užmegztų vaisių.






Kęstutis KRUPAVIČIUS



Per miestą žingsniuoji taku,

Laukimas supa tave rūku.

Ošia šimtamečiai uosiai, beržai.

Aidu skamba bažnyčios varpai.

Per miestą žingsniuoji taku,

Laukimas supa tave rūku.

Lietaus balose

Atsispindi bažnyčios bokštai.

Miestas amžių skaičiuoja šimtus

Ir tavo varganus metus.






Janina KURTINAITIENĖ



Viltis gyvenimui



skausmo dalia

dažnai palydi mūsų naktį

lyg peilio ašmenys

paliečia mintį

ar dar gyvenimui

yra prasmės

gal jau pavargom eiti

tačiau kitaip nebus

ir pragyvenęs bemiegę

ilgą naktį

tu vėl keliesi ir eini

ir myli savo

žemę, savo dangų

savo vaikus ir brolius

ir žydinčias gėles

ant tėvų kapo

vaiko rankutę šiltą

vėl delne jauti

tu vėl eini

ir nerimo nakty

tu vėl viltim alsuoji

tas skausmas tavyje

lyg vėjo šuoras

Dievo akyse

išlikimo audžia...

tu vėl myli

paukštį giedantį

pakibusius lietaus lašus

ant ryto lango rėmo

tu vėl gyvenimą myli

savo dienas

lyg laiko karoliukus

verdamas ant smilgos...






Aldona MAKSVYTIENĖ



Tyloje



Pasislėpsiu tyliai

Į bespalvę tylą

Ir slapta klausysiu,

Kaip tyla prabyla...

Nuraškysiu tyliai

Palaimingą tylą,

Dovanosiu tau ją –

Lai širdy sušyla.






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



Baltieji laiko aitvarai



Lietaus melodija birželio naktį

Išsineša pavasarį ant meilės rankų.

Nustebusi širdis nenuorama vis taksi,

Auksinėj pievoje perkūnas trankos,

Prikeldamas gyvenimą bekraštį…

O danguje Dvynių žvaigždynas dega!

Šypsaisi vėjui, saulei, lietui,

Kai laiko aitvarai baltieji lekia,

Už skaidrią teisę paaukoję dalią...

Vėl ežerų erdvėj lelijos stiebias,

Ir nebaisi perkūnija nuožmi:

Eini per žemę – žydinčią, saulėtą –

Nuo nuostabaus žydėjimo švyti!

Esybėje – visa Tavoji prigimtis.






Nastutė MAČIULAITIENĖ



Gimtajam kaimui



Išnykęs kaimas, tik trys sodybos likę –

Ir tos sukiurusios nuo vėtrų ir audrų.

Argi galvojo mūs tėvai, kad nebebus kam

Saugot ir puoselėti tėviškės brangios.



Vietoj sodybų – vienas kitas medis,

Įaugęs šaknimis giliai giliai.

Kai priglundi prie jo, tau, rodos, regis,

Kad niekur tu iš čia neišėjai.



Matai mamytės brangų, mielą veidą,

Kantrybės, meilės kupinas akis.

Kai tėviškės laukuos saulutė leidžias,

Tokios gražios tau niekur nematyt.



Kai ankstų rytą iš laukų tėvelis grįžta,

Uždėjęs dalgį ant tvirtų pečių,

Rasos lašeliai iš po kojų trykšta,

Kai pasitikti jo basa lekiu.



Sode alyvos... Mielas aromatas,

Išsineštas skausmingai iš namų.

Kaskart padvelkia tėviškėlės kvapas,

Vos tik prie jų kur nors prisiliečiu.






Salomėja MIKELAITIENĖ



Pašnibždės lietus



Mėlyni paukščiai

sutūpė gluosnio šakelėse.

Mintimis glostai.

Be žodžių kalbi.

Vadini skrajoti

virš upių, pievų rasotų,

medžių, sodybų,

takų vingiuotų,

gęstančio miško,

kur vakaro žara

netikėtai ištiško.

Paglostyk mane.

Rankas ant kaklo pajausiu.

Jas įsiminsiu.

Kai grįšiu atgal,

tavo rankas ir žodžius

man visad primins

lietus.






Regina MINEIKIENĖ-CIKANAITĖ



Kaštono žiedai



Pražydo kaštono žiedai

Tarp lapų didžių.

Man apsuka galvą –

Svaigstu aš nuo jų.

Gaivus aromatas

Ir vaizdas puikus –

Kaštono žvakutės:

Toks oras svaigus.

Jausmų sūkury

Aš visai apsvaigau,

Parpuolus į žolę

Aš dangų matau.

Ir niekas nerūpi:

Žiedai vien aplink,

Čia, rodos, ir debesys

Slenka artyn.

Ir jie nori šitą grožį matyt,

Kaip skleidžias kaštono žiedai pirmąsyk.






Justinas NAUJOKAITIS



Vakaras miške



Slydo ir nuslydo švelnūs saulės pirštai

Ąžuolo viršūne, žemuogės keru.

Laumės išvingiuoja rūko vilną tirštą,

Pamiškes ir pievas kloja sidabru.



Mėlynas varpelis merkia žiedo akį,

Vakarinei maldai glaudžia lapelius.

Strazdas prie lizdelio labanakt pasakė,

Liepdamas patelei saugot vaikelius.



Jaunas mėnesėlis švytinčiais rageliais

Vakarinę žvaigždę glaudžia prie savęs.

Glaudžia ir nubėga ten, kur Paukščių kelias

Pasakų namelin juos abu nuves.



Ūktelės apuokas miško tankumyne,

Lyg pakvaišęs juokas girioj nuaidės.

Skris klajūnai paukščiai temstančia žydryne,

O klajūnės širdys žemėj juos lydės.






Orija



Kaip aš tapau vaivorykšte



Tai buvo vakar, vidury dienos,

Kai, išsiilgusi visa esybe,

Veržiausi susiliet su spinduliais,

Kurie erdvių platybėse bangavo

Nerūpestingi ir linksmi...

Jie žaidė, siautė, sukos, verpetavo...

Jie buvo drąsūs, išmintingi ir laisvi

Nuo žemės prietarų.

Tikri kryptim savąja...

Veržiausi skristi, nardyti kartu

Ir sumaištį ydingą sutramdyti,

Ir permainyti prigimtį jausmų...



Padangių Romuva alsavo

Taip iškilmingai, taip tyrai,

Kad iššūky skausmingai nuvilnijo

Nerimastingi, nusiminę spinduliai

Manosios Sielos...

Ir skambėjo, ir skaidrėjo...

Ir sūkuriu į aukštumas nuskriejo,

Ir kovės įnirtingai su gausmu

Tuštybėj besiblaškančių šešėlių,

Ir bičiulystėj išdidžių žaibų

Keistų troškimų ir svaigių sapnų

Išsižadėt be gailesčio norėjo...



Kiek truko ta kova, aš nežinau,

Nes laiko Ten nėra, tik Amžinybė...

Pakluso man svaigi ugnies galybė,

Ir štai kartu su broliais spinduliais

Aš į vaivorykštės vienovę įsiliejau...

Ir neužmiršiu, kaip skridau laukais

Virš Nadruvos ir kaip tikėjau,

Kad Laisvės Dievas

Mūsų neapleis...






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Aš tau pavasarį nešu



Žolynų galvos svyra nuo virpančių rasų,

Motule, tau ant rankų pavasarį nešu.

Pražydai, sengalvėle, kaip obelis baltai,

Nuo tavo šilto žvilgsnio ištirps visi ledai.

Seklyčioje ratelis dūzgena bitele,

Lydėdama į kelią, palaiminai mane,

Žinojai, kad sugrįžta pavasarį gandrai,

Ir siūlų kamuolėlin gyvenimus vijai.

Kad būtume kaip kumštis, kad būtume kartu,

Sūpuoti klevo vygėj, jau žilstantys kaip tu...






Biruta PĖVERAITYTĖ



Tyliai šnarančių medžių smaragdai

Rytmetinės rasos atšvaituos.

Geriu muzikos paukščių nektarą

Ir čiurlenime upės slepiuos.



Upės vingiuose pasaką seka

Laumė, pinanti ilgas kasas.

Krantuos svaigsta gelsvoji oazė,

Glamonėdama šilko bangas.



Ievos žydinčios šaukia palaukėn,

Belinguodamos sniego žiedais.

Gluosnis moja kasom ilgaplaukėm,

Glosto skruostus liauniem pumpuram.



O nendrynas laimingas kaip reta

Slepia ančių sukrautus lizdus.

O, gyvenime, kaip man čia gera!

Aš laiminga jau metų metus.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Vienišas beržas



Stovi vienišas beržas palaukėj.

Jo liemuo – tarsi gulbė balta.

Kažkodėl nenupjovė jo, nekirto

Sužvėrėjus kirtiko ranka.



Ten kiekvieną pavasarį žalią

Gegutėlė sugrįžta kukuot

Ir berželis, paklausęs gegutės,

Vėl iš naujo ima žaliuot.



Tik jam liūdna vienam ten svyruoti,

Sesės, broliai išėjo kaminais.

Liko vienas našlaitis siūbuoti,

Moti saulės gelsvais žirginiais.



Tu žaliuok viens, berželi, palaukėj,

Skleisk šakas, pumpurėlius žalsvus.

Lietuvoj berželis nuo seno

Baltliemenis toks mielas, brangus.






Narvydas PAULIONIS



Gegužės žydėjimas



Toks mielas, žavus

Šis gegužės žydėjimas,

Toks svajingai ramus

Mano žodžiais kalbėjimas.



Jau gegutės kukuoja,

Kam metus vis skaičiuoja.

Visos dienos pašėlę

Į rytojų šuoliuoja.



Aš sakau, paklausyk

Tu manęs, mergužėle,

Tu paika pasakyk,

Ar ne Tau bernužėlis.



Toks mėlynas ir brangus

Mūsų Tėvynės dangus

Ir eina per žemę

Čia laimingas žmogus.






Daiva RUDAITIENĖ



Audra nurimo virš laukų,

Lietaus lašeliai krenta pamažu.

Aplink paukštelių čiulbant negirdžiu,

Lapelių virpesį jaučiu.

Kaip trūksta saulės šilumos,

Gyvybei vėl prabusti po tamsos.

Ten stovi medis apgaubtas miglos.

Aplaužė viesulas šakas,

Paliko vien tiktai žaizdas.

Gal jos užgis, bet liks randai.

Skaudu, kai netenki dalelės artimos.

Širdis suvirpa, rieda veidu ašara šalta,

Ji lyg rasos lašelis, tarsi krištolas tyra.

Tik reikia vėl pakilt iš pilkumos,

Juk nebebus daugiau tokios baisios audros!






Dalia SAKALAUSKIENĖ



Dovana



Poeto lūpomis

Kiekviena žemės pėda

apdainuota.

Kiekvienas jausmas

Paliestas širdim.

Mes tarsi paukščiai,

Pavasarį parnešę,

Kiekvienas sukame lizdus

Savom mintim.

Kiekvienas žodis –

Išsūpuotas, išmyluotas,

Kaskart apgaubtas

Šilumos delnų.

Eilėraštis it dovana –

Jį atiduodam,

Kad ir kitiems

Būt širdyje šviesu.






Irena ŠUNOKIENĖ



Skėtis ir lietus



Atrakino Dievulis dangaus vartus

Ir žemėn pabiro aukso lietus.

Ar gali, mylimasis, man padėti

Virš mūsų galvų panėšėti skėtį?



Lietus ir skėtis lyg susitarę

Priartėt viens prie kito leidimą davė.

Droviai ranką paliečia rankos,

O aplinkui kaip širdys perkūnai trankos.



Pasirodo, mums talkina ne tik dangus.

Kažkas atrakino širdies vartus.

Stovim šalia jausmais susilietę,

O po tuo skėčiu mums saulė šviečia.






Birutė VAIŠNIENĖ



Kai tyliai kalasi žolė,

Kai skleidžiasi pirma gėlė,

Kai medžio gyslomis

Ima tekėti syvas

Ir sprogsta vyšnios

Pumpuras ankstyvas –

Vėl bunda jausmas tas,

Kad gyvas dar esi,

Žmogau!

Kad Tau ne svetimas

Dar šis pavasarinis dyvas,

O dangau!..






Zina SARTAITYTĖ



Žiedų malda



Ir vėlei sodai puošiasi baltai,

O ant tamsių šakelių veriasi

Rožėti obelų karoliai,

Iš ten ir skleidžiasi

Žiedų malda

Ir taip gaivu,

Lyg būtų kas gailia rasa

Suvilgęs širdį tarsi žiedą.






Levutė TREIKAUSKAITĖ-KERŠEVIČIENĖ



Nakties idilė



Ko dangus toks tylus,

Nusiminęs.

Rodos, klausos,

Kaip kraunasi žiedas.

Kai delčia,

Jau už miško užkliuvusi,

Žvaigždės spindesiu

Kelią nušviečia.



Grigo Ratai į tolį ištįsę.

Šaltos rasos lyg

Perlai sužvilga.

Tik zuikelis po krūmu

Suplyšusią

Siuva lūpą nudilusia smilga.






Vida VOSYLIENĖ



Ateik



Ateik į mano vakarą,

kai rimsta paukščių choras,

saulėlydžio ugniakuras

plaikstos kaspinais raudonais.

Nurimo bėganti vilnis,

vėjas užsnūdo pagiry.

Ilgisi nerami širdis,

kur tu, kokiam kely?

Mėnuo snaudžia debesy,

gėlės akis užmerkė.

Meilė dūžtanti, trapi –

Rasos lašeliai verkė.

Rytas...






Bronė VYŠNIAUSKIENĖ



Grįžome į tėviškę



Susikibę rankom mes atėjom

Į apleistus tėviškės laukus,

O tenai vien skausmas rymo

Su kelioniniu krepšiu

Mums ant pečių.

Grįžome mes savo

Tėviškėlei nusilenkti.

Parymot prie medžio

Vienišo atėjom.

Krepšį su skausmu

Ir ilgesiu palikome

Palaukėje.

Patys po medžiu ratu susėdę,

Gersime laukų nektarą,

Kad pajustume mes

Laimę tėviškėlės,

Kuri šiuos metus mums širdį gėlė.






Julija VIZGIRDIENĖ



Ar neliūdna Tau, Tėvyne?



Argi neliūdna Tau, Tėvyne,

Kada vaikai Tave palieka?

Ir talentus svetur parduoda,

Tartum jie būtų tiktai niekis...



O Lietuva, Tėvyne mano!

Tu šiandien man brangi kaip niekad.

Į didžią laisvę pasikėlus,

Neboji nei audrų, nei vėjų.



Bet daug kas gręžias nuo Tavęs,

Nes tikros laimės čia neranda.

Ir daug jaunų gražių žmonių

Tave negrįžtamai praranda.



Jie ieško ten gardesnio kąsnio,

Gal aukso trupinio, garbės?

O kas prikels darbams Tėvynę,

Jei jaunos širdys surambės?



Uždekim aukurą Tėvynės

Ir nebeleiskim jam užgest!

Nors ir skurdoka kasdienybė,

Į saulę tieskime rankas!




Sigutė ŽALYTĖ



Susegtos mintys



Išsiblaivė dangus.

Saulės spindulys

Susirangė delne.



***

Duonos kepalėlis –

Skalsi vasaros mintis

Ant gausaus stalo.



***

Žydinčios pievos...

Dūzgia ežero dugne

Minčių žuvys.



***

Praūžė lietus.

Sraigės ant takelio

Susirinko pakalbėt.







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas