Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-08-09 17:57

---

Irena Kačkauskienė pati mielai pasipuošia savo dirbiniais ir sako, kad jie nepadarytų gėdos nė vienai damai.

Autorės nuotr.

Šeštadienį Vištytyje nuaidėjo vasaros šventė. Tik prisiminimas liko iš šurmulingos mugės, kurioje savo darbus pristatė tautodailininkai ir laisvieji menininkai, namudininkai, ūkininkai. Dėmesį traukė originalūs vištyčiokės Irenos Kačkauskienės darbai.

Įregistravo verslą

Savo kūrinius moteris jau buvo atvežusi ir į amatų mugę Paežerių dvare. Vištyčio gyventoja seniai garsėja polinkiu įvairiems menams. Viskas, ko griebiasi, jai sekasi puikiai.

Pradėjusi nuo vytelių pynimo, keramikos, tapybos, batikos, lipdymo iš gipso, pavasarį ji pradėjo velti įvairius aksesuarus iš avių vilnos. Šiuo metu tokie papuošalai yra labai madingi ir populiarūs, bet ne dėl to jauna moteris ėmėsi juos daryti. Pasak I.Kačkauskienės, šių mielų daikčiukų kūryboje ji atrado tikrą sielos nusiraminimą ir mano, kad šito užsiėmimo nemes. Moteris įregistravo individualią įmonę ir ruošiasi iš savo pomėgio užsidirbti pragyvenimui.



Pirmieji karoliai

„Rutuliukus iš vilnos darydavau jau seniai, vaikystėje. Mano tėvelis vėlė veltinius, tad vilnos namuose būdavo. Tas minkštas pūkas su specifiniu kvapu visada mane traukė. Kartą iš minkštų rutuliukų nusivėliau sau karolius“, – pasakojo pašnekovė.

Kad tokie dalykai gali tapti madingais, ji sakė net nesvajojusi. Dabar įvairūs Irenos gaminti rankinukai, krepšeliai jaunimui, diržai, apyrankės, karoliai, gėlytės jaunavedžiams jau papuošė ne vieną Vištyčio gyventoją. Keletą gaminių išvežė į Vilnių, ten jie buvo greitai nupirkti ir jau pradeda plaukti užsakymai.

„Kai pasineriu į minkštą vilnos pasaulį, kur niekas neriboja mano fantazijos, pamirštu viską, – atvirauja Irena. – Nesvarbu man, ar diena, ar naktis“.



Viską prižiūri pati

Su vienuolikmečiu sūnumi Martynu iš tėvų paveldėtame namelyje gyvenanti jauna moteris pati čia viską prižiūri. Pritrūkusi erdvės, išgriovė kambarius skyrusią sieną.

Vienoje patalpoje pasijunti tarsi patekęs į jūros dugną – raminančia melsva spalva išdažytos sienos, krosnis, net užuolaidos žalsvai melsvos, mėlyni ir lovų užtiesalai. Apgaubia tokia ramybė, kad norisi užmerkti akis ir valandėlei užsnūsti.

Trobos gale – savotiška menininkės dirbtuvė. Čia sukrauti maišai su vilnomis, stovi siuvimo mašina, stalai su gatava produkcija ir vilnos vėlimui reikalingos priemonės. Nuostabu, ką galima sukurti vien rankomis, naudojant tik šlapią ūkinį muilą.

Vikriose menininkės rankose beformė masė virsta lapeliais, rutulėliais, žiedeliais. Kokių tik grožybių čia nėra – vilnos pūku pasipuošęs šilkas, čežantys, gėlėmis iškaišyti krepšeliai, rankinės. O mintyse vėl begalė idėjų, kurias Irena stengiasi nupiešti popieriuje, kad nepamirštų, nes tiek daug įvairių sumanymų turi moteris.

Puošia vestuvininkus

„Tokie mieli ir gražūs man šitie daikčiukai, – blizga vištyčiokės akys. – Nuostabu, kad juos darant pasitarnauja ir tėvelio, ir mamytės pamokos. Iš mamos išmokau siūti, o čia be šių įgūdžių – nė iš vietos. Mano siūtos rankinės sudygsniuotos, visus gaminius galima skalbti, jie nei tįsta, nei traukiasi.“

Irenos pagamintos grožybės neturi jokio avies vilnai būdingo kvapo. Pirmą kartą pamatęs tokius gaminius, net nepasakytum, iš ko jie pagaminti. Pasak menininkės, dirbant su vilna nelieka jokių atliekų – visi galiukai, virvelės, rutuliukai kur nors panaudojami puošybai.

Savo veltomis gėlėmis Irena yra papuošusi vestuvininkus. Kūrėja sakė, kad jei kas panorėtų, galėtų ir nuotakai suknelę pasiūti bei išdekuoruoti ją vilnos gėlėmis.



Padeda ir sūnus

Sunkiausia šiame darbe yra paruošti vilną. Jauna moteris sakė, jog ir nusipirkti jos sunkiai radusi, išvažinėjusi kaimus ne tik rajone, mat mūsų krašte avis mažai kas augina.

Kukliame namelyje įsikūrę su sūnumi jie sako esą laimingi. Martynas – taip pat meniškos sielos vaikas, kartais prisėda mamai padėti.



Myli bites

Irenos sodelyje prie namo stovi dūzgiantys bičių aviliai. Dabar moteris jų turi šešis, anksčiau yra prižiūrėjusi net 34 bičių šeimas. Tuomet, anot pašnekovės, neturėjusi laiko net į parduotuvę nueiti, tad teko ūkį sumažinti.

Bitininkystės Irena niekur specialiai nesimokė. Kaip elgtis su ratuotomis skrajūnėmis, jai parodė vienas senukas, gyvenęs netoli Kybartų. Kur buvus, kur nebuvus, jauna moteris laisvu metu vis apsilankydavo pas senąjį bitininką. Ten ir pamėgo ramų darbštuolių dūzgimą, pati ėmėsi jas auginti. Dabar Vištytyje gyvenančios moters namai kvepia medumi. Turi ji ir žiedadulkių pasidėjusi – jas su sūnumi kramto per žiemą, tada jėgų viskam užtenka ir ligos nepuola.



Paprastumas – svarbiausia

Kaip sakė Irena, prie meno ji buvo linkusi nuo pat vaikystės. Kai mama liepdavo ravėti daržą, rasdavo ją ne lysvėse, o apžiūrinėjančią šakeles, žolytes, akmenukus – darbas taip ir likdavo. Pilnus namus mažoji Irutė pritempdavo visokių smulkmenų iš gamtos. Jai būdavo gražu ir būtina turėti įvairių gamtos dalelių.

Dabar menininkės namai – jos karalystė. Ant sienų kabo pačios tapyti paveikslai, iš gipso nulipdytas fantastiškas paukštis su didžiule uodega. Čia jos spalvos, čia diena alsuoja šeimininkės darbų ritmu.

„Man nereikia prabangos, naujovių, aš mėgstu paprastumą ir patogumą, – rimtai aiškino Irena. – Jei galėčiau, eičiau apsirengusi bet kuo, kad tik patogu būtų, bet nesinori piktinti žmonių. Mano buitis paprasta – ir aš tokia esu.“



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---