„Santaka“ / Australijoje žavėjo spalvos ir žmonės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-04-06 16:40

Dalinkitės:  


Prie Uluru masyvo Arūnas (iš kairės) ir Ona Maksvyčiai patyrė, koks vis dėlto mažas yra pasaulis. Kalno papėdėje su Amerikos lietuviu lietuviškai pasišnekėję gižiečiai rado bendrų pažįstamų... Čikagoje!

Nuotr. iš šeimos albumo


Australijoje žavėjo spalvos ir žmonės

Renata VITKAUSKIENĖ

Australiją aplankiusi Ona Maksvytienė, paklausta apie ryškiausias asociacijas su šio žemyno vardu, pirmiausia prabyla apie ten išgyventus jausmus... Lietuvai. Be abejo, po tolimą šalį keliavusių Maksvyčių akis patraukė ir iki tol nematyti kitoniškumai: aborigenai, kraštovaizdžiai, egzotiški gyvūnai ir augalai, o pagal „profesinę liniją“ – tenykščių fermerių verslumas.



Himnas kylant į kalną

„Klausiate, ką prisimenu, vos išgirdusi Australijos vardą? Ogi kaip mes, lietuvių turistai, viename gražiausių Australijos kampelių niekieno neraginti, be jokio išankstinio scenarijaus netradiciškai atšventėme Kovo 11-ąją! Įsivaizduokite, sykiu su kitų tautų žmonėmis keliamės į kalną ir pradedame giedoti savo valstybės himną. Keltuvas nuščiūva... Kai baigėme, bendrakeleiviai pradėjo ploti, klausinėti, iš kur mes. Jausmas buvo toks stiprus, žodžiais nenusakysi!..“ – įspūdžiais dalijosi O. Maksvytienė.

Dar ją nudžiugino sutiktas Amerikos lietuvis, su kuriuo rado bendrų pažįstamų Čikagoje, Australijoje dirbančios lietuvaitės.

„Atsisveikindami palinkėjome, kad ir ką jos studijuotų, ką dirbtų, nepamirštų lietuvių kalbos, Lietuvos. Lietuvis, jeigu svečioj šaly išgirsta lietuvį, tikrai pakalbins, trauka yra ir tai gražu“, – patirtimi džiaugėsi Ona.



Tikrasis kaimo turizmas

Kadangi gižiečiai Ona ir Arūnas Maksvyčiai gyvena iš žemės ūkio, jiems buvo įdomu, kaip verčiasi Australijos fermeriai. Viešnage ūkiuose O. Maksvytienė liko labai patenkinta, sako pamačiusi, kaip su minimaliomis investicijomis galima gauti maksimalų rezultatą. Prieš tokį išradingumą, verslumą lietuvaičiams telieka nulenkti galvas.

Moterį sužavėjo nuoširdus bendravimas su žmonėmis, galimybė pamatyti, kaip jie dirba, kaip gyvena savo aplinkoje. „Turizmą ir žemės ūkį suderinę fermeriai sakė besiverčiantys puikiai. Vaismedžių sodo savininkas, į traktorių specialiai paruoštas priekabas susodinęs turistus, vežioja juos po sodą: nuo abrikosų prie slyvų – mėlynų, juodų, geltonų, žalių, raudonų, nuo šių – prie kivių, paskui į saulėgrąžų įspūdingą lauką. Turistai patys raško vaisius, ragauja, vėliau skinasi į ūkio firminį krepšelį, moka fiksuotą kainą. Čia pat – suvenyrų parduotuvėlė, kurioje sukasi šeimos nariai“, – vardijo gižietė.

Lietuviai domėjosi, su kokiais kenkėjais tenka kovoti tenykščiams sodininkams. Pasirodo, tai – kengūros, kurios atšokavusios į sodą pečiais, kojomis nudaužo vaisius. Išduodami leidimai jas medžioti, bet imti šautuvą nelabai kyla ranka.

Kitame ūkyje jo savininkas tikrą šou padarė rodydamas, kaip vikriai vos per keliolika minčių nukerpama avis, kaip kepama duona ir kaip kaubojai ruošdavosi arbatą. „Charizmatiškasis šeimininkas šitą procesą sugebėjo taip įspūdingai pateikti! – stebėjosi O. Maksvytienė. – Dar jis parodė, kaip pirmieji Australijos aborigenai didžiausiais bumerangais medžiojo žvėris, o mažesniais – paukščius.“



Susitiko su čiabuviais

Aborigenus matė ir Maksvyčiai. „Čiabuvį išsyk atpažinsi iš veido, iš plaukų. Tie, kuriuos mes matėme, jau „sugadinti“ civilizacijos, turistų. Kita vertus, išgyventi reikia visiems. Įdomiai atrodo potrumpį sijonuką seginti jauna aborigenė, vienoje rankoje laikanti kūdikį, o kitoje – cigaretę... Vienas prie lietuvių priėjo paprašyti rūkalų. Pasirodo, siekdami išlikti, bet nežinodami, kaip išvengti asimiliacijos, globalizacijos, čiabuviai vienu metu buvo ėmęsi itin drastiškų veiksmų: neaugindavo kūdikių, kuriuos jų bendruomenės narės pagimdydavo iš ryšių su baltaodžiais vyrais.

Į klausimus, kiek metų jam ir kiek vienai iš jo žmonų, pašnekintas vyras mums atsakinėjo vienodai: „Nežinau.“

Aborigenas nesupranta, kodėl turėtų ateiti ir atlikti sutartą apmokamą darbą kažkieno nustatytu laiku. Jeigu jo kūnas tuo metu nenori keltis, valgyti, kodėl jis turėtų kažką daryti?“ – ką sužinojusi, pasakojo O. Maksvytienė.

Čiabuviai pardavinėja savita technika sukurtus paveikslus. Nors šiaip aborigenai nesileidžia filmuojami, fotografuojami, nes į tai žiūri kaip į sielos vagystę, tačiau kai nusiperki paveikslą, sutinka įsiamžinti su pirkėju.

Lietuviai buvo priartėję prie seniesiems vietos gyventojams ypatingos vietos – Uluru uolų masyvo molio dykumoje. „Aborigenai tą kalną laiko šventu ir mano, kad kopti į jį nereikia, mat šventomis vietomis vaikščioti negalima“, – apie įspūdingą akytą masyvą pasakojo O. Maksvytienė.



Mankšta Sidnėjuje

Šalies ekonominiame centre, milijoniniame Sidnėjuje, Onos akį patraukė ne „stikliniai“ dangoraižiai, bet gyventojų noras leisti laiką gamtoje, judėti.

„Sidnėjaus centre – įspūdingo dydžio parkas! Nuo pusės septynių jis gyvas! – stebėjosi gižietė. – Kas vedžioja šuniukus, kas atlieka kvėpavimo pratimus, kas tenisą žaidžia, šiaip bėgioja, su treneriu mankštinasi. Tarp visų kvėpuojančių, bėgiojančių aš viena buvau su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis. Tėvai atsiveža netgi kūdikius ir pasikeisdami mankštinasi.“

Beje, Australijoje nėra įprasta, kad seneliai padėtų auginti anūkus. Užtat senjorai rytus leidžia vaikštinėdami parkuose, kavinukėse.

O. Maksvytienė pastebėjo, jog tenykščiai žmonės galvoja apie sveiką gyvenseną ir dauguma yra išsaugoję gana dailias kūno formas. „Pats vidurdienis, karšta, o gatvėse pilna bėgiojančių jaunų žmonių, – atkreipė dėmesį moteris. – Pasirodo, tai – biurų darbuotojai. Kad neužsisėdėtų, jie pabėgioja, grįžę į darbą turi sąlygas išsimaudyti ir tęsia, ką pradėję.“

Daugybei vaikų užsiėmimai vyksta gamtoje. Jie, tiesiog pievelėse sukritę, kas valgo, kas užduotis atlieka. „Kur tik ramiau, daugiau žolės, žiūrėk, ir telkiasi vaikai arba su pedagogais, arba su tėvais“, – stebėjosi moteris.



Spalvų vandenynas

Australijos gyventojams neramu dėl to, jog per porą šimtmečių 40 procentų pasikeitė vietos augalija ir gyvūnija. Dėl to imamasi griežtų apribojimų, pavyzdžiui, draudžiama iš vienos valstijos į kitą įsivežti vaisių, daržovių ir pan. Kertant ribą tarp valstijų neleistinas daiktas buvo netgi lietuvių šokoladas su riešutais.

Australijos gyventojams tenka pasukti galvas bandant išsaugoti ir eukaliptus, ir juos nudraskančias koalas. Atidžiai saugomi ir pingvinai. Kai lietuviai Šv. Filipo saloje susėdo laukti, kol iš vandenyno į urvelius šie paukščiai grįš nakčiai, buvo primygtinai prašoma nefotografuoti, pasaugoti jų akis. Išsiliejus kokiems teršalams, savanoriai paukščius maudo, valo, o paskui aprengia apsauginėmis liemenėmis. Dalis pingvinų paženklinti mikroschemomis – matyt, stebima jų populiacija.

Nepamirštami liko išraiškingieji Australijos gamtovaizdžiai. „Trijų seserų uola, Dvylikos apaštalų pakrantė – ja vaikščiotum ir vaikščiotum... Kiek spalvų vien vandeny! Vandenynas melsvas, mėlynas, baltas. Saulei leidžiantis tarytum koks monolitas dykynėje stūksantis Uluru masyvas irgi maudosi spalvose, – pasakojo O. Maksvytienė, tačiau visai be jokio apmaudo, kad tokių dalykų neturime šalia savęs. – Be abejo, kelionėse pamatai, išragauji, prisidžiaugi, bet žinai, kur turi grįžti, kur esi laukiamas. Ir nepyksti, jog čia nėra amžinos vasaros, nepyksti, jog pliurza po kojomis. Manau, kelionės duotos tam, kad suprastum, kaip vis dėlto gera namuose.“






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas