„Santaka“ / Gydytojos vardas per ilgus metus tapo legenda

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-03-25 16:35

Dalinkitės:  


Penktadienį paskutinį kartą priėmusi pacientus psichiatrė Jovita Paulauskaitė atsisveikino ir su jais, ir su kolektyvu.

Autorės nuotr.


Gydytojos vardas per ilgus metus tapo legenda

Eglė KVIESULAITIENĖ

Ko gero, neatsirastų nė vieno vilkaviškiečio, kuris nežinotų gydytojos Jovitos Paulauskaitės pavardės. Kone penkis dešimtmečius mūsų rajone psichiatre išdirbusi medikė tapo legenda dėl savo griežtumo stikliuko kilnotojams ir nuoširdaus atsidavimo pacientams. Tad daugeliui Psichikos sveikatos centrą be šios ilgametės gydytojos net sunku įsivaizduoti.



Sesers pėdomis

Vis dėlto gydytoją mylintiems ir nuolat padėkomis apipilantiems pacientams teks susitaikyti su mintimi, kad J. Paulauskaitė nutarė išeiti į užtarnautą poilsį.

– Ir kiekgi galima dirbti? – kaip visuomet linksmai kalba rajone žinoma psichiatrė. – Atėjo laikas dėmesio skirti ir saviems rūpesčiams. Štai pulsiu knygų lentynų tvarkyti, seniai nematytus gimines aplankysiu, o nuo rugsėjo pradėsiu lankyti Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas.

Gydytoja puikiai prisimena savo pirmąją pažintį su Vilkaviškiu ir nelengvą kelią į mediciną. Sunkiu pokario metu į Klaipėdą iš Kretingos rajono atsikrausčiusiems J. Paulauskaitės tėvams nebuvo lengva auginti tris dukteris ir išleisti jas į mokslus, todėl Jovita išėjo dirbti į fabriką ir vidurinės atestatą įgijo vakarinėje mokykloje. Po to baigė Klaipėdos akušerių mokyklą ir kelerius metus dirbo akušere. Tik tuomet, kai vyresnėlė sesuo tapo gydytoja, Jovita taip pat nuėjo jos pėdomis ir įstojo į Kauno medicinos institutą.



Pasirinko psichiatriją

Nors daugelis bendramokslių įsivaizdavo, kad atkakli žemaitė taps akušere-ginekologe, pati J. Paulauskaitė sakė šio darbo jau buvo atsikandusi. Mat akušerio-ginekologo darbas – dvigubai atsakingesnis: medikas atsako ir už motinos, ir už kūdikio gyvybę.

– Man visada patiko psichiatrija, – pasakojo J. Paulauskaitė. – Kai dar būdami studentais nueidavome į psichiatrijos ligonines, mane visuomet apspisdavo pacientai. Draugai bijodavo psichinių ligonių reakcijos, o man tokie jausmai niekuomet nekildavo.

Kai komisija skirstė vietas, J. Paulauskaitei kliuvo Vilkaviškis. Nors žemaitė niekada nebuvo lankiusis Suvalkijoje, sutiko kraustytis į jai nepažįstamą kraštą. Skirstymo komisijos pirmininkas kaip tik turėjo vykti skaityti paskaitos Vilkaviškio medikams, tad pakvietė studentę vykti kartu.

– Susitarėme susitikti Kauno klinikose, – 46-erių metų senumo įvykius prisiminė J. Paulauskaitė. – Kai atvykau, profesorius lyg tarp kitko užsiminė, kad vyksime ne mašina, o... lėktuvu, ir pasiteiravo, ar nebijau skristi.



Atskrido kaip gandras

Gydytoja puikiai prisiminė, kaip jiedu nuvyko į aerodromą, sėdo į „kukurūzninką“ ir pakilo Vilkaviškio link. Pakeliui pilotas jai rodė Kazlų Rūdą, Pilviškius, o virš Vilkaviškio apsuko net kelis ratus, kad galėtų paaiškinti, kur yra svarbiausios miesto įstaigos. Po to nusileido kolūkio laukuose, už miesto, o profesorių ir studentę iš laukų pasiėmė ir į miestą parvežė greitosios pagalbos automobilis.

Kol gydytojas skaitė paskaitą kolegoms, J. Paulauskaitė apėjo miestą, kad geriau pažintų savo naująją gyvenimo vietą.

– Kaip atskridau čia kaip gandras, taip ir susukau lizdą visam gyvenimui, – juokėsi gydytoja J. Paulauskaitė.



Pirmieji įspūdžiai

Gydytojai ilgam įspūdį paliko pirmoji darbo diena. Viso su paskyrimais į Vilkaviškį atvykusių jaunų medikų „desanto“ sulaukęs tuometinis ligoninės vyr. gydytojas šviesaus atminimo Kazimieras Baršauskas jaunai psichiatrei nurodė, jog ši jau pirmą naktį liksianti budėti. Dabartinio Pirminės sveikatos priežiūros centro patalpose tuomet įsikūrusioje ligoninėje vadovas jaunai medikei parodė kabinetą, kuriame ji dirbs, ir visi išėjo.

J. Paulauskaitė puikiai prisimena, kaip naktį sulaukė skambučio iš naujagimių skyriaus, kad dūsta vaikutis.

– Aš tuomet net nežinojau, kuriame ligoninės gale yra naujagimių skyrius, tad bėgau paskui kelią rodžiusią slaugytoją, – pirmos darbo dienos įspūdžius prisiminė J. Paulauskaitė. – Atskubėjusi radau jau mėlstantį naujagimį. Kadangi buvau dirbusi akušere, tai su panašiomis situacijomis buvau susidūrusi. Kilstelėjau kūdikį už kojyčių, plekštelėjau ir jis „atspringo“.



Kalbos pamokos

Taip prasidėjo jaunos psichiatrės darbas Vilkaviškio ligoninėje, o su juo kartu – ir suvalkietiškos kalbos pamokos.

Ir psichiatre, ir neurologe tuomet dirbusi gydytoja prisimena, kaip dėl radikulito kreipęsis ligonis pasakojo sunegalavimo aplinkybes: kai eidamas sutiko pirmą žmoną, pradėjo skaudėti strėnas, o kai sutiko dar kelias, strėnas visai įsiskaudėjo.

– Tų ligonio sutiktų „žmonų“ suskaičiavau gal septynias, – juokdamasi pasakojo J. Paulauskaitė. – Iki trečios dar maniau, kad viskas gal ir normalu, bet toliau mano akys vis plėtėsi, kol pacientas užbaigė pasakojimą tuo, jog paskutinė žmona jį parvedė namo. Pamačiusi mano suglumusį žvilgsnį seselė paaiškino, kad suvalkietiškai žmona reiškia paprasčiausią moterį.

Dar kartą gydytojai teko suglumti, kai pacientas pasiskundė susimušęs... grobus. Kadangi žodis „grobai“ žemaitiškai reiškia žarnas, medikė išsigando, jog žmogus bus patyręs labai rimtą traumą. Bet kai ligonis prasitarė, kad, laimei, grobai nelūžo, gydytoja iškart suprato, apie ką kalba.

Vėliau J. Paulauskaitė taip perkando jai patikusią suvalkiečių kalbą, jog net nuvykusi pas seserį į Mažeikius kartais pati pradėdavo „suvalkiuoti“.



Tapo frazeologizmu

Didžiąją gyvenimo dalį Vilkaviškyje pragyvenusi medikė sakė pamilusi šį kraštą, jo žmones, savo pacientus ir niekada nesigailėjo pasirinkusi psichiatriją. Nors gydytoja neneigė, kad psichiatro profesija iš visų medicininių pavojingiausia, jai niekada neteko patirti pacientų agresijos ar grasinimų.

– Buvo atvejis, kai pacientas į konsultaciją atėjo su kirviu, kitas – su veidrodžio šuke, tačiau visuomet pavykdavo nukalbinti, susitarti, – sakė J. Paulauskaitė. – Kartais mano seselės, ypač neseniai pradėjusios dirbti, ne juokais išsigąsdavo. Pamenu, kaip vienas pacientas įrodinėjo, kad sesutei ragai dygsta. Bet mudu susitarėme, jog sesutę kaip nors nuo to „išgydysim“.

Gydytoja sakė įpratusi, kad jos pavardė dažnai naudojama tarsi bendrinis žodis – psichiatro sinonimas. Mat daug metų rajone ji buvo vienintelė psichiatrė. Galbūt todėl vilkaviškiečiai, supykę dėl neadekvataus kito žmogaus elgesio, įpratę tai apibūdinti savotišku frazeologizmu: „Jam reikia kreiptis į Paulauskaitę.“

Gydytoja sakė, jog jos nebestebina ir moterų, kurių vyrai įnikę į alkoholį klausimai. Šios teiraujasi, ar galinčios vyrus gąsdinti Paulauskaite.

– Visuomet paklausiu, ar tai padeda, – su šypsena pasakojo gydytoja psichiatrė. – Jei užtikrina, kad padeda, tai sutinku pabūti girtuoklių „baubu“.



Pasikeitė gydymas

Gydytoja ypač džiaugiasi, jog per kelis jos darbo dešimtmečius žmonių požiūris pasikeitė ir pacientai nebebijo kreiptis į psichiatrą. Dėl to žmogui galima pagelbėti tokioje stadijoje, kai liga mažai pažengusi, ją galima kontroliuoti medikamentais. Be to, ir medikamentai per tiek laiko labai pasikeitė. Ankstesnės kartos vaistai turėjo daug šalutinių poveikių, o dabartiniai taip veikia ligonį, kad apie ligą žino tik gydytojas ir pats pacientas, – aplinkiniai net neįtartų, jog žmogus turi psichikos problemų.

– Gaila, kad dar ne visi žmonės supranta, jog psichikos ligos yra tokios pačios kaip ir širdies ar kito organo ligos, – aiškino J. Paulauskaitė. – Kartais dar tenka išgirsti patyčių, nepagrįstų baimių. Bet mes nė vienas nuo jų neapsaugotas, nes įvairios ligos, traumos gali taip paveikti nervų sistemą, jog šiandien buvę sveiki ryt galime tapti ligoniais.

Gydytojos įsitikinimu, psichiatrija – ta medicinos sritis, kurioje likę bene daugiausiai „tamsių“ dėmių. Psichiatrė neabejoja, kad mokslas pasieks tą ribą, kai bus atskleistos šiuo metu net nenumanomos žmogaus psichikos galimybės. Ir jeigu medicina vystysis tokiu tempu, tas laikas jau ne už kalnų.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas