„Santaka“ / Blaivus gyvenimas pakvipo alyvomis / Gyvenimas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / Gyvenimas

Dalinkitės:  



Blaivus gyvenimas pakvipo alyvomis

Moteris, pasiryžusi papasakoti apie pragertus ir blaivius savo metus, šitaip dabar tarsi tiesia pagalbos ranką, kurios pati anuomet įsitvėrė. „Per prievartą alkoholiko neišgydysi. Jam pačiam reikia turėti konkrečią priežastį išlikti blaiviam, nuoširdų norą nebegerti ir pradėti mąstyti kitaip nei iki tol“, – apibendrindama, ką patyrusi, sakė pašnekovė. Savo praeities ji neslepia, tačiau galvodama apie vaikus šįkart prisidengs išgalvotu vardu.



Rūpėjo tik išgerti

Mildos išgėrinėjimai prasidėjo sulaukus pilnametystės, o po antrojo vaiko gimimo, artėdama prie trisdešimtmečio, ji pradėjo gerti vis daugiau ir daugiau. Nors į gyvenimą moters lyg ir buvo kabintasi: įgyta specialybė, vairuotojo pažymėjimas, kaime apsistojusi jauna šeima vertėsi ūkiškai. Tačiau ilgainiui neliko nieko: nei stogo virš galvos, nei sutuoktinio, nei vaikų. Mildai „linksminantis“ eilinėse išgertuvėse, jos vaikus giminaičiai išvežė į globos įstaigą.

Moters ir jos vyro keliams išsiskyrus, dviejų vaikų mama vis dėlto neliko viena. Artimieji, vildamiesi, jog kai šalia nebus girtuokliaujančio sutuoktinio, ir pati Milda gers mažiau, moteriai parūpino būstą. Pasižadėjusi tinkamai rūpintis dukra ir sūnumi, motina atgavo pusmetį pačios neaugintus vaikus, apsigyveno mieste, „užsikodavo“, buvo įdarbinta. Tokia nauja pradžia Milda besirūpinusiems žmonėms teikė vilčių.

„Užsikodavusi“ išbuvau beveik 2 mėnesius. Atėjo Velykos ir blaivus periodas baigėsi. Pradėjau gerti jau be jokio sustojimo. Buvo nesvarbu, ar diena, ar naktis, pabundi ir reikia išgerti. Vienas rūpestis – kur, kaip gauti? Ir ieškai“, – vienintelį to laiko tikslą įvardijo Milda. Ji pasakojo, koks didelis piktumas apimdavo, kai į namus ateidavo ja ir vaikais rūpinusis socialinė darbuotoja.

„Aš pas ją eidavau ir eidavau: ryte, perpiet, vakare... Vaikai, būdavo, patys užmiega, patys pabunda. Mažajam broliukui sesė padariusi arbatos, sumuštinių, tas mažiukas sėdi sušalęs... Mergaitė atsiklaupusi bando krosnyje įpūsti ugnį, akys ašarotos nuo dūmų, pilnas kambarys smalkių... – tokį epizodą pačiai motinai vėliau pasakojo šeimą kontroliavusi specialistė. – Buvo, kad per pietus aš Mildą parvedžiau namo, o ji per langą iššoko, vėl pabėgo... Mane pamatę vaikai skubėdavo slėptis – matyt, bijojo, jog ateinu juos iš mamos paimti.“



Susiėmė dėl vaikų

Kai vaikams pas motiną tapo akivaizdžiai nesaugu, Milda buvo pasodinta rašyti pasiaiškinimo, paskambinta Vaiko teisių apsaugos skyriui.

„Kitaip susikalbėti jau nebuvo galima. O juk motinai tik prieš porą mėnesių buvo grąžinti vaikai. Situacija buvo tikrai labai rimta“, – pasakojo socialinė darbuotoja.

Nors atrodė, kad dėl pačios moters gelbėjimo iš alkoholizmo jau visi buvo nuleidę rankas, ja niekas nebetikėjo, vis dėlto dar sykį pasistengė vyriausioji sesuo. Ji suieškojo Kauno priklausomybės ligų centre vykdomą Minesotos programą. O pačią Mildą tąsyk stipriai išgąsdino reali grėsmė prarasti vaikus.

Ką tai reiškia, motina jau buvo patyrusi, kai sūnus ir dukra gyveno globos įstaigoje. „Dviračiu važiuodavau jų lankyti. Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo atsisveikinti, o vaikai baisiausiai verkia, prašo: „Mama, mus pasiimk!“ Vaikus ir vėliau, jau gyvenančius savuose namuose, kaustė baimė. „Jei išeidavau į lauką, jie mane visur sekiodavo bijodami, kad tik aš kur neišeičiau, jų nepalikčiau“, – pasakojo moteris.



Kvapai, skoniai, vaizdai

Į Anoniminių alkoholikų (AA) grupės susirinkimus Milda sakė iš pradžių ėjusi tik dėl artimųjų ir dėl socialinės darbuotojos, kad jie matytų, jog lanko, negeria.
Moteris gana skeptiškai žiūri ir į „kodavimąsi“, ir į medikamentinį gydymą, vadinamąsias „torpedas“. Ji mano, jog alkoholikui gyventi blaiviai gali padėti psichoterapinis gydymas. Dabar ji gali pasakyti: „Atrodo, reikia tiek nedaug – tik noro! Blaivybės priežastis turi būti konkreti. Man tai buvo vaikai. O prievarta nieko nebus.“


„Per pirmuosius susirinkimus grupės narių kalbos manęs lyg ir nepalietė, išbūdavau laiką, ir tiek. Tačiau vėliau jų gyvenimo istorijas, patirtį ėmiau lyginti su savo“, – pasakojo Milda.

Nors pats sunkiausias buvo pirmasis blaivybės mėnuo, tačiau tos dienos tapo ir pačiomis ryškiausiomis. „Kai Kaune pradėjau dalyvauti Minesotos programoje, antrą savaitę išėjome į miestą. Pradėjau matyti, kaip žmonės gali gyventi, akyse šviesiau pasidarė! Su kitais grupės nariais nuėjome į kavinę. Gėriau tokios kavos, kokios buvau niekada negėrusi! Kitą savaitgalį išragavome visokio maisto, išmokau žaisti biliardą“, – tebeprisimena Milda.

Moteris sužinojo, kad aplinkiniai netgi lažinosi, kiek ji ištemps negėrusi, „protino“ seserį, kam ši vargsta, nes iš Mildos jau nieko nebus. Tačiau šita žinia pastarosios ryžtą gyventi blaiviai dar labiau stiprino.

Vieną dieną iš darbo dviračiu parmynusią moterį tarsi lavina užgriuvo ir neištrinamai į atmintį įsirėžė... alyvų kvapas. „O prieš tai aš juk nieko nemačiau: nei to sodo, nei žiedų spalvų, nei kvapo užuodžiau... Pradėjau viską matyti ryškesnėmis spalvomis: ir kaip saulė švinta, ir kaip sodas sprogsta. Tai atrodė tarsi stebuklas! – atradimus vardijo moteris. – Pasikeitė bendravimas su žmonėmis. Dabar jaučiuosi lygi su visais, galiu už save pakovoti, be baimės nueiti, kur man reikia. O anksčiau kur aš galėjau nueiti?..“



Rikiuoja kupranugarius

Sesuo, kuri pačiu kritiškiausiu ir, atrodė, jau beviltiškiausiu Mildos gyvenimo momentu dar kartą ryžosi ieškoti išeities, dabar kiekvieno mėnesio 14 dieną nepamiršta jaunėlės pasveikinti. Toji diena ypatinga tuo, kad žymi dar vieną Mildos blaiviai nugyventą mėnesį. Tada vyresnioji sesuo, jau vaikystėje rūpinusis pulku mažesnių brolių ir sesių, mat mama sunkai dirbo, o tėvas gėrė, Mildai linki stiprybės ir sveikatos.

Blaivybės metus Mildos namuose liudija kupranugarių skulptūrėlės. Po tokią dovaną 43-ejų metų moteris kasmet gauna iš sesers. Vertingiausia – pirmoji, kurią gavo važiuodama „koduotis“. Tada moteris sužinojo, jog alkoholizmu sergančiam žmogui kupranugario skulptūrėlė yra simbolinis daiktas, primenantis, kad šis gyvūnas negėręs gali išbūti labai ilgai.

Milda blaivi pusšeštų metų. Alkoholizmą ji priima kaip savo ligą „iki grabo lentos“. „Blaiviai galima gyventi, bet liga neišgydoma. Mes gyvename šia diena, šia minute, nes nežinome, kas bus išėjus už durų. Ryte Dievui dėkojame, kad atsibudome, o vakare – už blaiviai nugyventą dar vieną dieną“, – kalbėjo Milda.

Moteris gana skeptiškai žiūri ir į „kodavimąsi“, ir į medikamentinį gydymą, vadinamąsias „torpedas“. Ji mano, jog alkoholikui gyventi blaiviai gali padėti psichoterapinis gydymas. Dabar ji gali pasakyti: „Atrodo, reikia tiek nedaug – tik noro! Blaivybės priežastis turi būti konkreti. Man tai buvo vaikai. O prievarta nieko nebus.“

Lankydama AA moteris jaučiasi tvirčiau, nes žino, kad iš grupės narių bet kada sulauks pagalbos. „Būna, jog kažkas nutinka, susinervini, galvoji, kad vienas nebepakelsi ištikusios bėdos. Bendravimas, atviri pokalbiai su grupės nariais labai padeda“, – tvirtino moteris.



Gyvas žodis – stipru

Ir Milda, ir jos šeimai daug padėjusi socialinė darbuotoja spėjo įsitikinti, jog kovojant su alkoholizmu efektyviausia būtų organizuoti atvirus susirinkimus, kuriuos vestų AA grupės nariai. Nereikia galvoti, kad iš pirmo sykio dėl alkoholio problemų turintys žmonės į juos plūste suplūs. Tačiau tai darant sistemingai ir atkakliai klausytojų skaičius tikrai auga.

„Anoniminių alkoholikų istorijos suvirpina, per nugarą „skruzdėlės eina“ – taip atvirai jie kalba! O gyvas žodis daug gali! Tada kiekvienas pamąsto. Gerai blaivus mėnesis, gerai trys, o kai žmogus jau pradeda blaivius metus skaičiuoti, tai yra itin didelis laimėjimas ir jam, ir šeimai, ir bendruomenei, – realaus prevencinio darbo nauda tiki su probleminėmis šeimomis dirbanti specialistė. – Kartais socialinės rizikos grupei priskirtos šeimos bylą užverti dėl to, jog vaikai užaugo, tapo pilnamečiai, tačiau suvoki, kad situacijos pakeisti neįstengei. Gaila, kai supranti, jog vaikai gyvens pagal tėvų šeimos modelį. Tačiau labai smagu, kada probleminės šeimos dokumentus gali užversti ramia širdimi, įsitikinusi, kad žmonės atsitiesė, pakeitė gyvenimo būdą. Toks yra Mildos atvejis.“




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas