„Santaka“ / Paežerių dvaras saugo prisiminimus

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-03-10 16:39

Dalinkitės:  


Birutė Rastauskienė vaikystėje keletą metų gyveno dvaro oficinoje, kurią puošia belvederio bokštas.

Autorės nuotr.


Paežerių dvaras saugo prisiminimus

Eglė MIČIULIENĖ

Rajono gyventojai džiaugiasi išgražėjusiais Paežerių dvaro rūmais, sutvarkytu parku. Turėdama progą čia užsuka ir Birutė Rastauskienė. Tačiau ją su šia vieta sieja daugiau prisiminimų nei daugumą dvaro svečių, mat kažkada Birutė čia gyveno.



Vaikė vieni ir kiti

– Dabar čia viskas labai gražu. O kai frontas ėjo, aplink dvarą viskas buvo nuniokota, išvažinėta, tvenkiniai maurais apaugę. Priešais oficiną augo daug medžių, bet po karo čia gyvenę žmonės juos pjovė malkoms – juk tais laikais niekas nedraudė taip, kaip dabar, – vaikščiodama po Paežerių dvaro kiemą pasakojo B. Rastauskienė.

Jau 53 metus Alvite gyvenančią moterį likimas į šį dvarą buvo atvedęs dar vaikystėje.

Birutė gimė Kiršuose, vėliau su tėvais išsikėlė į Simanėliškių kaimą. Moteris pamena, kaip būdama septynerių karui užėjus su giminaičiais slėpėsi žeminėje, kurios su būriu vaikų vos nesutrynė vokiečių tanko vikšrai. Prisimena ir tai, kaip vokiečių išginti su tėvais bei tetos šeima sėdo į arkliais traukiamą vežimą ir išvažiavo į Prūsijos pusę.

– Buvome nuvažiavę netoli, iki dabartinio Kaliningrado. Apsistojome pagiry, kažkokiame dideliame name. Čia mus užklupo jau atgal vokiečius vejantys rusai. Visus tame name buvusius vyrus surinko ir paėmė į savo armiją – ne tik mano tėtį, bet ir šešiolikmetį pusbrolį. Vėliau jie abu žuvo fronte, – pasakojo B. Rastauskienė.

Moterims su vaikais buvo liepta vykti namo.



Leido įsikurti oficinoje

Taip aštuonerių Birutė su mama, trylikos metų broliu ir dar pora metų vyresne seserimi vėl atsidūrė Lietuvoje. Į Simanėliškius grįžti nebebuvo kur, nes karo audros ten viską sulygino su žeme. Iš pradžių šeimyna apsistojo pas tėvo seserį. Buvo 1945 metai.

– Mūsų mama ėjo į valsčių prašyti, kad duotų kur įsikurti. Kaip tik tuo metu gavome dokumentus, jog kare žuvo tėtis. Pirmiausia atėjo raštas apie mano tėčio Jono Suprikos žūtį, o tik po to – pavėlavęs tėvelio laiškas, mums rašytas iš fronto... – atsiduso moteris, šį jau gerokai apdūlėjusį laišką ir raštą apie žūtį sauganti iki šiol.

Kario našlei Adelei Suprikienei su šeima buvo leista apsigyventi Paežerių dvaro oficinoje – pastate, kuriame anksčiau gyvendavo tarnai (šiuo metu ten įrengtos muziejaus saugyklos ir darbo kabinetai). Viduje viskas buvo suniokota, nudraskyta, nebuvo likę jokių baldų, tačiau iš išorės dvaro pastatai atrodė gana tvarkingi.



Buvo ir mokykla

Paežeriuose, toje pačioje oficinoje, Birutė baigė ir pradinę mokyklą. Šiame pastate, be kitų gyventojų, buvo įsikūrusi ir mokytojo Jono Greimo šeima. Belvederio bokšte, į kurį dabar visi kopia grožėtis apylinkėmis, tuo metu buvo laikomos gyventojų malkos, o į klasę iš savo kambarių B. Suprikaitė ateidavo tiesiai per Greimų virtuvę.

– Nedaug tų mokinių tebuvo: kartu mokėsi visos keturios klasės. Mokytojas J. Greimas turėdavo nemažai reikalų mieste, tad kartais pasikinkydavo šyvą arklį ir išvažiuodavo į Vilkaviškį, o savo sūnų Algį (buvęs rajono meras Algimantas Antanas Greimas – red. past.) palikdavo mus prižiūrėti. Bet ką ten sužiūrėsi: vos mokytojas išvažiuoja, mes tuoj pat – lauk per duris, – smagiai žybsėjo B. Rastauskienės akys.

Vėliau atėjo jaunas mokytojas Bindokas. Jis buvo labai veiklus, energingas, vaikams netgi surengdavo šokius, vaidinimus – iš tų laikų likę ir paties mokytojo darytų fotografijų.



Glaudėsi daug žmonių

Netrukus buvo pradėta atstatyti prie dvaro veikusi spirito varykla. Tam reikėjo daug darbininkų. Garsusis Alvito kanklininkas Juozas Telešius toje varykloje buvo didelis viršininkas – vyriausiasis mechanikas.

– Dvare apgyvendinta dar daugiau žmonių. Mano mama darbininkams gamindavo valgį – ir mums, vaikams, tada jau skanesnis kąsnelis likdavo. Prisimenu, ji ant ližės kepdavo bandas – tokį kepinį ant kopūsto iš bulvių ir miltų. Čiupdavome galą tos bandos ir lėkdavome siausti – taigi nebuvo kada sėdėti. Kiek tuose rūmuose mūsų pribėgiota, kiek dūkta! Ir kaip mes į sėdynes pašinų neprisivarėme čiuožinėdami dvaro turėklais! O sutemus vis gąsdindavome vienas kitą, sakydavome: žiūrėk, žiūrėk, Gavronskienės dvasia ateina... Vakarais ant rūmų laiptų susirinkdavo žmonių, susėsdavo ir pasakodavo visokias istorijas. Kaip būdavo įdomu! Žinot, ten apsistodavo daug pravažiuojančių žmonių, – prisiminimais dalijosi B. Rastauskienė.

Gyvenimas po truputį lengvėjo. A. Suprikienė tapo dvare įkurtos skaityklos vedėja, parnešdavo vaikams paskaityti knygų. Žuvusio tarybinio kario šeima buvo remiama, gaudavo pašalpą.

– Dar smetoninėje Lietuvoje mano mama buvo šaulė. Dėl to greičiausiai visi būtume iškeliavę į Sibirą, bet išgelbėjo tėtis, kuris žuvo kariaudamas rusų armijoje, – lingavo galvą B. Rastauskienė.

Birutei baigus keturias klases, jos mama susipažino su našliu ir vėl ištekėjo. Visa šeima išsikraustė į Čyčkus – taip baigėsi gyvenimo etapas Paežerių dvare.



Vyro gimtinė

Įdomu, jog su dvaru buvo susijęs ir B. Rastauskienės vyras. Tiesa, jis ten gyveno dar anksčiau už savo būsimą žmoną.

– Mano vyras gimęs Paežeriuose, prie pat dvaro. Už rūmų, tolesniame kieme, tais laikais stovėjo karvidės, kiaulidės, ten buvo ir spirito varykla. O už jos, visai palei ežerą, buvo ilgas namas – „kašarai“, dvaro darbininkų gyvenamieji namai. Ten gyveno ir mano būsimasis vyras. Jo mama, mano anyta, pasakojo, kaip melždavo karves. Darbininkių patikrinti ateidavo pati ponia Gavronskienė. Ji buvo smulkutė, visuomet juodai apsitaisiusi. Ateidavo ir žiūrėdavo, ar moterys gerai išmelžia karves. Pamačiusios ponią, melžėjos stengdavosi kiek galėdamos, bet Gavronskienė laibu balseliu vis tiek prašydavo: „Jeszcze troszeczkę, jeszcze troszeczkę... (dar truputėlį, dar truputėlį...)“ – juokėsi B. Rastauskienė. – Bet šiaip ji buvo nebloga moteris. Ir vaikus labai mylėjo, vis pakalbindavo, net ir saldainį duodavo...



Gražiausi prisiminimai

Pati B. Rastauskienė Paežerių dvaro nepamiršo jokiais laikais.

Ir jaunystėje, būdama jau ištekėjusi, pėsčiomis su vyru į Aukso rage rengiamas gegužines traukdavo pasilinksminti, pasižmonėti, ir, anot jos, Vilkaviškio dūdų paklausyti. Ir dabar, jau būdama senjora, atmina dviračiu pasigrožėti atjaunėjusiu dvaru.

– Viską apeinu, apžiūriu, praeinu pro tuos langus, kur kažkada gyvenome, – ten juk mano vaikystė, jaunystė prabėgo. Turbūt tas laikas, kad ir koks sunkus būtų, palieka žmogaus gyvenime pačius gražiausius prisiminimus, – šypsojosi moteris.





Galerija: Paežerių pagrindinė mokykla





Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas