Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-02-04 16:45

---

„Mums rūpi dar pavasario žiedai“, – Tamarai Leonavičienei pritaria jos vyras Aleksandras.

Nuotr. iš asmeninio albumo

„Esu užimta įvairiais verslo, techniniais reikalais, bet ateina tokios minutės, kai galvoje savaime suskamba žodžiai. Kartais ir vidury naktų keliuosi ir rašau. Daug važinėjam, ir kelionėje gimsta dainos. Vienai užteko atstumo nuo Pilviškių iki Vilkaviškio“, – ausiai neįprasta, kad Tamara Leonavičienė kalba ne apie verslo planus, o poeziją ir dainas. Ant stalo deda aplanką, kurio viršelyje parašyta: „Čia mano, prašom neskaityti“. Bet pati verčia lapus ir skaito. Eilėraščiai daugiausia su dedikacijomis: mamai, vyrui, draugei, „Sūduviams“, tetai, žentui... Daugelis eilėraščių jau skaitant skamba kaip daina, o Tamara nieko nelaukusi ir uždainuoja...

Dovana vestuvių jubiliejui

Tie dainomis skambantys eilėraščiai ir yra dingstis pasikalbėti su jachtas ir valtis gaminančios bendrovės „Vėtrungė“ savininkais Tamara ir Aleksandru Leonavičiais. Gal tik giminės ir artimiausi draugai žino, kad pernai jie įrašė kompaktinę plokštelę „Duok, Dieve, Jums...“ Paprasta melodija, nuoširdūs žodžiai, po jais – dideli ir tikri jausmai.

Besiklausant gerumas spaudžia ašarą. „Tokie žodžiai ne platinimui“, – kalba Tamara, paklausta, kodėl disko įrašyta tik keliolika egzempliorių. Ir tuoj pat pasitaiso: „Jei atsirastų atlikėjas, padovanočiau kai kurias savo dainas. Norisi, kad jos gyventų“.

Įrašyti dainas (kai kurias Tamara dainuoja kartu su Aleksu) Leonavičiams padėjo Vilkaviškyje gerai žinomas muzikantas, dainininkas ir renginių vedėjas Donatas Šlivinskas. Garsių studijų neieškojo – įrašas vyko Pilviškių vidurinėje mokykloje, kur dirba Donatas.

Tamara pasakojo, kad vaikai seniai ragino surengti kūrybos vakarą. Bet vis neužteko laiko. Pernai pavasarį pasitaikė proga – jiedu su Aleksu šventė savo vestuvių keturiasdešimtmetį. Priėmė bažnytinę santuoką, giminėms ir draugams surengė netradicinį vakarėlį kavinėje. Čia ir pristatė savo plokštelę. Šiuo metu jau galvoja apie antrąjį kompaktą. Gal spės įrašyti iki atvelykio, kai „Sūduvių“ ansamblis, kuriame abu Leonavičiai dalyvauja, švęs savo penkiolikos metų sukaktį.

– Dainose išsakau viską, ką jaučiu širdy. Paprastai kalbant žodžiais jausmų neišsakysi. O dainoj išeina. Kažkas man davė tą galią. Siuvinėt, megzt išmokė močiutė. Moku, bet nemėgstu. Myliu gamtą, mėgstu skaityti knygas, buriuoti, dainuoti, – kūrybinę versmę atskleidžia Tamara.

– Dainuojate tik folkloro ansamblyje „Sūduviai“?

– Daugiausia – kelionėse. Daug tenka važinėti verslo reikalais, kad kelias neprailgų – dainuojam. Ne tik ansamblio dainas. Aš daug dainų moku. Mano tetos buvo labai muzikalios. Kai buvom tremty, Sibire, jos daug dainuodavo. Visas jų dainas žinau. Tad ir ilgiausioj kelionėj repertuaras neišsenka. Kartą važiuodami į Plungę kartu pasiėmėm anūką. Klausėsi, klausėsi jis mudviejų su Aleksu dainų ir sako: „Jūs man – geriausias ansamblis“.

– Ar ir Jūsų vaikai tokie dainingi?

– Ir sūnus, ir dukra yra baigę Muzikos mokyklą. Alius groja gitara ir dainuoja romansus. Aušra rašo pasakas ir kol kas deda į stalčių. Gal kada išleis.



Atskirai – tik į jūrą

„Man atrodo, kad diena turi tik kokias penkias valandas“, – sako Aleksandras Leonavičius, kai nusistebiu, kaip tiek užimtiems verslininkams atsiranda laiko ir dainoms, ir įvairiems renginiams, kuriuose juos abu dažnai tenka matyti. Jie ginasi, kad nespėja, kaip anksčiau, visus operų pastatymus pamatyti, Dramos teatro spektaklius aplankyti. Dabar lanko tai, kas atvežama arčiau: į Vilkaviškį ar Marijampolę. Netgi ne į visas „Sūduvių“ repeticijas suspėja.

– Mums reikia dvasinio peno, nemokam atsipalaiduoti triukšmingose kompanijose, su taurele rankoj.

Dėl to kiti įsivaizduoja, kad aš esu griežta, pikta, tačiau visos mano eilės pasako, koks tas mano griežtumas. Man reikia peties, prie kurio galėčiau prisiglausti, išsiverkti, – kalba Tamara.

– Ir tas petys yra Aleksandro? Ne paslaptis, kad ne vienas eilėraštis, ne viena Jūsų daina yra skirta jam. Jus visur matysi drauge. Ar kada nors ir kur nors būnate atskirai?

– Kai plaukiu į jūrą, – sako Aleksandras.

– Ten supa ir man būna per sunku, bet paprastai mums visur geriausia dviese, – priduria Tamara. – Tiek metų gyvendami kartu mes ypač supanašėjom, kad ir mintys mūsų vienodos, ir skauda mums vienodai. Kartais noriu ką pasakyt, o jis pirmas tai ištaria. Toks prisirišimas iš dalies gal ir negerai. Pagalvoju, kai ateis ta valanda, kai reikės amžinai išsiskirti, mes turbūt kartu ir išeisim, – jausmų savo vyrui neslepia T.Leonavičienė.



Labiausiai keri gamta

Meile laivams, buriavimui ją užkrėtė Aleksandras. Iki 1991 metų tai buvo šeimos pomėgis. Vėliau jis tapo verslu. Dabar „Vėtrungė“ jachtas, valtis gamina olandams, vokiečiams, suomiams, ispanams....

A.Leonavičius pasakoja, kad pats toliau Baltijos nėra plaukiojęs. Bet jūrą, Kuršių ar Kauno marias, Vištyčio ežerą yra išmaišęs. Dabar smagiausia buriuoti Kuršių mariose.

Gegužės mėnesį ten nusiveža jachtą ir beveik kiekvieną vasaros savaitgalį jiedu su žmona praleidžia buriuodami, žvejodami. „Laive – aš ponia. Skaitau, ilsiuosi. Aleksas valgį paruošia, gražiai serviruoja stalą,“ – savaitgalių nuotaikomis dalijasi Tamara.

– Sukiodamiesi tarp verslininkų, turėdami tokį įdomų pomėgį, tikriausiai turite ir daug draugų?

– Bičiulių. O širdies draugų – mažai. Gal esam bjaurūs, pagalvoju, bet mums smagiausia – dviese. Esam tokie keistenybės, kad sunku susirasti draugų, su kuriais laisvai bendrautume.

Ir ima Tamara pasakoti, kaip jie su Aleksu turi tokius pamėgtus gamtos kampelius, kur gali važiuoti šimtus kartų ir šimtus kartų unikalus jų grožis iki ašarų spaudžia širdį. Juos keri Krokų įlanka prie Kuršių marių, kur ištisi plotai baltų ir rausvų vandens lelijų, kur tokia tyla ir ramybė, kad net paukščiai žmogaus nebijo. Arba Pilkopės tarp Pervalkos ir Juodkrantės. Atsisėdi kopose lyg kitam pasauly, ir laikas, pasak Tamaros, tarsi sustoja.

Rudenį Leonavičiai važiuoja į Ventės ragą palydėti išskrendančių paukščių, pavasarį – jų sutikti. Kiti šito nesupranta, o jiems to reikia. Todėl ir smagiau, kai esa tik dviese.



Padorumas ir garbė

Dainoje, skirtoje savo vaikams, T.Leonavičienė linki: „Duok, Dieve, jums sveikatos ir sėkmės, tik nepamirškit padorumo ir garbės“. Ką jai reiškia šitie žodžiai?

– Tai yra aukščiau už viską. Tik garbės sąvoka yra dingusi iš visuomenės. Žinoma, kaip kas tai supranta. Mes suprantam, kad reikia neįžeisti kito, laikytis žodžio, elementarių taisyklių. Versle šituo mes daug laimim. Turi būti ir verslo etika.

Leonavičiai pasakoja daug bendraujantys su užsienio verslininkais. Ir tai jiems sekasi kur kas geriau nei rasti bendrą kalbą su vietiniais. Atvažiuoja į „Vėtrungę“ ir labai aukšto rango verslo žmonių. Laivų gamintojai sako jau įveikę nepilnavertiškumo kompleksą ir iš karto randa kontaktą, bendrauja kaip su draugais. „Kitą kartą nė sutarčių nereikia – laikomės žodžio, ir viskas“, – sako „Vėtrungės“ direktorė T.Leonavičienė.

Ateinačią savaitę Leonavičiai ruošiasi važiuoti į verslo parodą Helsinkyje. Ten juos pakvietė vienos suomių firmos atstovas, kuriam patiko „Vėtrungės“ gaminiai. Jis nupirko parodoje plotą ir reklamuos lietuvių laivus. Žiūrėdamas naudos sau, kadangi nori pardavinėti šiuos laivus, jis nepamiršo ir jų gamintojų.

Ilgalaikę sutartį Leonavičiai sudarė ir su olandu. Atlanto vandenyno pakrančių valstybėse jis planuoja pristatyti vilkaviškiečių produkciją ir ja prekiauti. Olandas pažadėjo, kad jo atstovybėse bei Vilkaviškyje pagamintuose laivuose bus Lietuvos vėliava.

– Kai sutarėm bendradarbiauti, man buvo net keista, kad sutartyje iki plonybių numatyti ir jo, ir mano reikalai. Man jis davė netgi daugiau privilegijų, negu sau. Ir vokiečiai, ir kiti užsieniečiai, kurie atvažiuoja, stengiasi mums padėti, – tarptautinio bendravimo subtilumais dalijasi Tamara.

Ir ji stengiasi būti tokia. Būdama Prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos, Verslo darbdavių konfederacijos nare, turėdama ryšių su informacinėmis bendrovėmis T.Leonavičienė gauna daug įvairios informacijos apie kursus, fondus ir kt. Tuo, ką pati sužinodavo, mėgino pasidalyti. Naudingas žinias persiųsdavo kitų verslininkų elektroniniais adresais. Tačiau pajutusi, kad šie į ją pradėjo žiūrėti kaip į siekiančią kažkokios naudos, tai daryti liovėsi.



Širdis niekada nesensta

T.Leonavičienė – trijų anūkų močiutė. Antroje kompaktinėje plokštelėje bus daina ir apie močiutes. Apie tokias kaip ji, kurioms „dar rūpi pavasario žiedai“. Tamara ištaiko laiko keliskart per mėnesį apsilankyti kosmetikos salone. Dabar iš maisto raciono išmetusi tai, kas, pasak jos, nereikalinga (cukrų, bulves, pyragus ir pan.), džiaugiasi kasdien atsikratanti po 200–300 g nereikalingo svorio. Planuoja, kai tik liausis slogavusi, išmėginti naujuosius „Viktorijos“ poilsiavietės baseinus.

– Bėgant metams įsisąmonini, kad fizinis kūnas sensta, bet širdis, siela ir akys – niekada. Daraisi ramesnis, bet vis tiek viskas rūpi, – sako optimizmo nestokojanti moteris.

– Tad kas rūpi šiandien? Kokie laukia tikslai?

– Vyras turi pastatyti naują laivą. Sau. Dar norėtume pakeliauti. Verslą pastatyti ant kojų ir sustyguoti taip, kad mums reikėtų atvažiuoti tik pakontroliuoti. Ir dainų padainuoti, kol dar eina... – vardija Tamara Leonavičienė.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---