„Santaka“ / Vaikams – prioritetas ir taisyklės

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2016-03-04 15:58

Dalinkitės:  


Psichiatras Linas Slušnys pabrėžia, kad vaikai yra „kopijuotojai“ – elgiasi ir kalba pagal suaugusiųjų pavyzdį.

Autorės nuotr.


Vaikams – prioritetas ir taisyklės

Renata VITKAUSKIENĖ

Dalis mūsų rajono švietimo darbuotojų bei mokinių tėvų turėjo progos pasiklausyti gydytojo Lino Slušnio paskaitų. Atvažiavęs į gimtąjį miestą, vaikų ir paauglių psichiatras savąja – mediko ir gausios šeimos tėčio – patirtimi dalijosi su Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos bendruomene. Šiandien L. Slušnys atsako į „Santakos“ klausimus.

– Kokia šiuolaikinių vaikų ir paauglių psichikos sveikata?

– Lygindamas kelis dešimtmečius sakyčiau, kad galbūt padaugėję elgesio sutrikimų, depresijos atvejų. Tačiau į tokią statistiką reikia žiūrėti kritiškai: prieš 20–30 metų vaiko dėl kažkokio liūdesio pas psichiatrą nevesdavo. Šiandien veda, diagnozuoja problemas, kurios yra įvardijamos depresija, elgesio sutrikimu. Esama ir šių laikų specifinių bėdų, atsiradusių dėl interneto.

Tikrai pastebiu vaikų ir paauglių mažą emocinį „raštingumą“. Tačiau ir mano kartos žmonių jis nėra didelis, nes šitų dalykų niekas niekada nemokė. Mokyti emocinio raštingumo kai kuriais atvejais netgi vengiama dėl vidinės nuojautos, kad vaikai ims dalytis emocijomis. O jeigu suaugusysis jaučiasi nemokantis į jas reaguoti, tada jis bijo ir išvis nieko nedaro. Manau, jog dėl to turime daug savižudybių. Europoje, deja, pirmaujame pagal vaikų, nužudytų smurtaujant, skaičių. Jeigu spręstume pagal šituos skaičius, tai mes turime prastą psichikos sveikatos situaciją. Tačiau tai yra ne dėl pačių vaikų psichikos sveikatos. Čia labai rimta suaugusiųjų problema. Savižudybių skaičius ir smurto atvejų gausa rodo, kad psichikos sveikata Lietuvoje nėra gera.

– Kokiomis nuostatomis turėtų vadovautis tėvai, siekiantys užauginti psichologiškai sveiką asmenybę?

– Sveika asmenybė – pasitikinti savimi ir gebanti įvertinti savo galimybes, atsakingai priimanti sprendimus. Gebėjimas atsispirti išoriniam spaudimui, pavyzdžiui, užsirūkyti, išgerti alkoholio, – irgi yra sveikos asmenybės bruožas.

Nuostatas turėti neužtenka – reikia jas dar ir parodyti. Turime mylėti vaikus, bet sykiu reikia mokėti ir juos drausminti. Ne mušti, bet drausminti, į netinkamą elgesį reaguojant čia ir dabar. Tėvams itin svarbu labai greitai reaguoti į problemą. Noriu pabrėžti – ne išsigąsti, jog kažkas įvyko, o būtent reaguoti. Dažniausiai pirminė suaugusiojo reakcija būna tokia, kad ji išgąsdina vaiką, pasireiškia agresyviu elgesiu, dėl to antrąkart jau bijoma apie problemą pasisakyti tėvams. Sėkmė lydi tuos tėvus, kurie neišsigąsta, kalbasi ir reaguoja, tik ne agresyviai, o racionaliai, konstruktyviai.

– Kas rodo, jog pribrendo reikalas kreiptis į psichoterapeutą?

– Nereikia laukti ypatingų simptomų. Kažkodėl mes ilgai delsiame, neva su vaiku eiti pas specialistus yra gėdinga, sulaukiame kritinės situacijos. Į psichoterapeutą laikas kreiptis tada, kai pasikeičia vaiko emocijos, elgesys, kai atžala kelia problemų ir sau, ir aplinkiniams. Keliauti pas specialistą tikrai reikia tuomet, kai dėl elgesio kyla problemų mokykloje, nors įstaiga deda pastangas, dirba su vaiku.

– Kokie yra pirmieji signalai, kad vaikas ar paauglys rimtai mąsto apie savižudybę?

– Vaikų savižudybės – viena iš opiausių problemų Lietuvoje. Kiek anksčiau paskaičiuota, jog per metus šalyje nusižudo apie 25 vaikus, o bandymų yra keliolika kartų daugiau.

Simptomai yra šie: pasikeitęs elgesys, ryškios emocijos, situacijos, kai vaikas ar paauglys kitiems dovanoja savo mėgstamus daiktus, netgi vadovėlius, sakydamas, kad jam jų niekada nebereikės. Visai natūralu, jog vaikas gali būti liūdnas. Tikrai ne kiekvienas liūdnas vaikas mąsto apie savižudybę, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kai nuotaika pasikeičia kardinaliai. Atsiskyrimas nuo grupės taip pat yra vienas iš simptomų. Specifinių tekstų skaitymas irgi rodo, kad žmogus kažkam ruošiasi, nes paprastai paaugliai psichologinės literatūros skaito tikrai nedaug. Kaip ir domėjimasis, kokiais būdais nusižudoma, svarstymas, kokiu būdu „geriau“ tą daryti.

Kai tik vaikas šiomis temomis pradeda kalbėti, reikia tučtuojau suklusti ir tą pačią akimirką reaguoti.

– Kaip tokiu atveju elgtis suaugusiesiems?

– Reikia užduoti labai konkrečius klausimus. Tu ketini žudytis? Kur? Kada? Ko sieki tokiu savo veiksmu? Kokį būdą esi numatęs? Suaugusieji bijo klausti tiesiai, nes nežino, kaip reikės elgtis, jei vaikas pasakys, jog tikrai galvoja apie savižudybę. Taip, mes galime nežinoti, kaip elgtis, bet tokiu atveju vis tiek reikia reaguoti ir ieškoti pagalbos pas specialistą. Konkrečiu atveju savižudybės riziką reikia įvertinti dešimtbalėje sistemoje. Labai aukšta rizika yra tada, kai vaikas turi planą ir kalba apie tvirtą pasiryžimą jį įgyvendinti. Jeigu riziką įvertinate aštuoniais balais, su vaiku reikia keliauti pas specialistus. Kitais atvejais galbūt pakanka ir nuoširdaus pokalbio.

Lietuvoje per daug vangiai reaguojame į žmogaus kalbas apie savižudybę. Yra prasmės sureaguoti net į, tikėtina, juokais mestą repliką apie ketinimą nusižudyti. Kai nereaguojama daug kartų, prarandamas žmogus.

Kai sako, jog nori nusižudyti, vaikai nebūtinai nori numirti. Kartais jie įsivaizduoja, kad nusižudys ir taip tarytum išsireikalaus, jog vėliau su jais būtų elgiamasi kitaip nei iki savižudybės. Vaikai, paaugliai ne visada suvokia, kad nusižudymas, mirtis yra baigtinis procesas. Šitas nesuvokimas yra itin pavojingas. Kalbant su vaiku apie savižudybę, yra du klausimai. Paklausus, ar vaikas nori nusižudyti, jis atsako „taip“. Į klausimą, ar jis nori numirti, labai dažnai gausite atsakymą „ne“.

Savižudybei pasiryžę žmonės daugeliu atvejų nenori mirti. Savižudybė matoma kaip būdas atsikratyti nebepakeliamo dvasinio skausmo, nerimo, įtampos, nes bet koks fizinis skausmas prieš minėtą dvasinę kančią žmogui yra visiškai niekas.

– Ką patartumėte tėvams, jaučiantiems, jog vaikai bando jais manipuliuoti?

– Manipuliacijų galima išvengti pasitelkus faktus. Pateiksiu tikrą pavyzdį. Vaikas reikalauja išmaniojo telefono, nes atseit visa klasė tokius turi. Imame mokinių sąrašą ir skaičiuojame, kas turi, o kas ne. Pasirodo, turi tik 8 iš 25, tačiau tie, su kuriais vaikas bendrauja, išmaniuosius turi. Štai ką reiškia „visi“... Didžiulė erdvė manipuliacijoms atsiranda, kai vienas iš tėvų kažką vaikui leidžia, o kitas – ne, kai tėvas ir motina konkuruoja, kuris „geresnis“. Kad šeima išvengtų manipuliacijų, turi būti labai aiškios taisyklės, „kieti“ susitarimai su iš anksto numatytomis galimomis išimtimis.

– Kiek laiko kasdien reikėtų skirti vaikui, kad jis nebūtų ir nesijaustų apleistas, kad susiformuotų savitarpio supratimas, artumas?

– Esu matęs atvejų, kai mama visą dieną praleidžia namuose, o vaikas – nevaldomas. Kas iš to, jeigu su vaiku būnama ištisą dieną, tačiau jis visą laiką žeminamas, iš jo tyčiojamasi, nereaguojama į emocijas, į netinkamą elgesį, nėra auklėjimo, neformuojamas „vertybinis stuburas“?

Viską lemia gebėjimas reaguoti į vaiko poreikius. Vaikas tėvams turi būti prioritetas. Laiko būtina skirti tada, kai vaikui blogai. Reikia išsyk reaguoti į jo poreikį pasikalbėti, pasitarti, gebėti dėl to atidėti visus kitus reikalus.

Visų svarbiausia – nenuvilti, neišduoti vaiko tada, kai jam prireikia jūsų dėmesio. Keliskart atstumtas, jis praras pasitikėjimą, daugiau nebesikreips.

– Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio, kai prie jo praleidžiama pernelyg daug laiko?

– Yra bandymų priklausomybę nuo kompiuterio įtraukti į pasaulinę ligų klasifikaciją. Mes, vaikų psichiatrai, sakome, kad jos nėra. Tereikia mokėti su vaikais kalbėtis, nustatyti taisykles dėl naudojimosi kompiuteriu ir patiems savo pavyzdžiu rodyti, kaip jų turi būti laikomasi. Juk mokomės, kaip eiti per gatvę, kaip bendrauti, tai taip turime išmokti ir kompiuterius naudoti. Priklausomybė atsiranda tada, kai mes, suaugusieji, nekreipiame dėmesio, nes taip yra patogu.

– Kodėl „lendama“ į socialinius tinklus net tada, kai greta yra artimų žmonių, su kuriais būtų galima bendrauti gyvai?

– Skirtingi dalykai yra bendrauti internetu ir akis į akį. Socialiniai tinklai yra patogūs tuo, jog žmonės dažnai į akis nedrįsta sakyti to, ką pasako, pavyzdžiui, feisbuke.

Žmogus turi akis, mimiką. Jeigu pirmenybė teikiama virtualiam bendravimui, mes nebemokame skaityti vienas kito emocijų, reakcijų. Gali būti, kad daugiau ir „lenda“ tie, kurie šitų dalykų nemoka. Ten labai patogu, nes užtenka tik parašyti arba tik paspaudyti „veidukus“.

Šiuolaikinės technologijos atitolina bendravimą. Vis dėlto bendravimo būdą šeimos, artimųjų rate turi nustatyti tėvai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas