Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-31 18:32

---

Nors, pasak meistrų, O.Brazaitienei padarytos durys – europinio standarto, moteriai labiau patiko senosios.

Autorės nuotr.

Į redakciją kreipėsi pilviškietė Ona Brazaitienė sakydama, kad čia – paskutinė instancija, kuria ji galinti pasitikėti.

Dar gegužės vidury moteris kreipėsi į laikraščiuose besireklamuojančią UAB „Mildora“, kurioje sumanė užsisakyti naujas lauko duris. O.Brazaitienė sakė, kad senosios jau buvo suskeldėjusios, negražios, tad pagalvojo, jog paprašys meistrų padaryti tokio pat modelio, tik raudonos spalvos. Mat namelis raudonų plytų, tad spalvą išrinko panašią.



Per dideli stiklai

Pasak O.Brazaitienės, meistrai atvažiavo greitai, viską išmatavo, pasakė, kad tokias duris padaryti nebus problemų. Pasibraižę planą, vyrai davė pasirašyti užsakovei ant užsakymo lapo. Ji pasirašė.

Nesusipratimai prasidėjo po dviejų savaičių, kai firmos darbuotojai atvežė užsakytas duris ir jas įstatė.

O.Brazaitienė sakė pareiškusi pretenzijas, kad durys ne tokios, kaip buvusiosios. Stiklai per dideli, pačios kažkokios plonos, lengvos, viršuje neprisispaudžia, lieka plyšelis. Ir barškėjimas kažkoks girdėti uždarant, nors įdėtos gumos. „Ar tokios turi būti lauko durys? – klausė pilviškietė. – Vagis čia daug vargo neturėtų, o dar šitiek kainavo, net 670 litų“.

Matavo ne viską

Dėl tokių smulkmenų O.Brazaitienė sakė nebūtų trukdžiusi žurnalistų, tačiau net keletą kartų atvažiavę meistrai nepanoro pripažinti, kad ne taip išmatavo stiklus. Tiesą sakant, visai jų nematavo, nes ir užsakymo lape stiklų matmenys neužrašyti, tik nubraižyta „iš akies“. Pilviškietė sakė dar paprašiusi ant laiptų atsitūpusio ir su rulete triūsiančio meistro tiksliai pamatuoti, bet šis tarstelėjęs: „Gerai gerai, aš pripratęs“. Tai moteris daugiau ir nesikišusi.

Jau įstatant duris ji pasakiusi, kad padarytos ne tokios, bet tada atvažiavęs žmogus teigė nieko nežinantis, – jo pareiga tik „įdėti“ duris.



Skambino kelis kartus

Tada O.Brazaitienė kitą dieną paskambino į firmą „Mildora“. Meistras atvažiavo tuoj pat. Kalbėjo gražiai, sakė pažiūrėsiantis, ką galima padaryti, perduosiąs „linkėjimus“ matuotojui ir gamintojui.

Pilviškietė sakė laukusi savaitę, bet nieko nesulaukusi, tad liepusi į firmą paskambinti sūnui. Šiam buvo pasakyta, kad meistras negali atvažiuoti, nes susirgo – skauda koją.

Dar kartą paskambinus pasigirdo atsakymas, kad darbininkas tiriamas dėl cukraligės… Tada moteris paskambino į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją Vilniuje. Jai liepė kreiptis į Marijampolę, o iš ten skundą perdavė Kaunui. Pilviškietė vis siuntusi registruotus laiškus. „Siuntinėja vienas nuo kito, – graudinosi moteris, – sveikatą gadina, ir tiek. Tai kur žmogui dar kreiptis?“

Iškoneveikė pačios kieme

O.Brazaitienė visai sunerimo tada, kai per Onines į jos kiemą atėjo trys vyrai. Vieną – durų meistrą – ji pažino, o kitus du matė pirmą kartą.

Neprisistatęs vyras, pasak moters, jau vidury kiemo pradėjo ant jos šaukti, išvadino, švelniai tariant, neprotinga jos svečių akivaizdoje. Pilviškietė sakė visą naktį paskui nemiegojusi, akyse stovėjo iškreiptas to žmogaus veidas…

„Neįsivaizduoju, ką jie dabar darys, ką nutarė ir kiek dar reikės tąsytis, – grąžė rankas O.Brazaitienė. – Šitokių durų man nereikia. Galėjo iškart pasakyti, kad nepadarys tokių kaip senosios“.



Tokių gremėzdų negamina

Mums paskambinus skelbimuose nurodytu telefono numeriu ir paklausus apie konfliktą su minėta pilviškiete, duris gaminančios firmos „Mildora“ direktorius Vilmantas Domantas iškart pradėjo šaukti, grasinti laikraščiui teismu.

Pasak įmonės vadovo, jam nuo tokių klientų tik kraujo spaudimas kyla, o naudos – nėra. Tos durys, kurias padarė O.Brazaitienei, – europinio standarto, o tokių, anot jo, „buldogų“, kaip senosios, firma negamina.

„Niekas Lietuvoj jai tokių gremėzdų tikrai nepadarytų.

Mes stengėmės, duris padarėme per dvi savaites, kad pagyvenusiai moteriai nereikėtų laukti, o ji antras mėnuo mus ant ausų stato“, – piktinosi V.Domantas.

Pasak firmos vadovo, jau ir į kitus laikraščius pilviškietė skambino, kreipėsi į šarvuotų durų firmą Panevėžyje, kuri visai nesusijusi su šitais reikalais.



Laukia inspekcijos išvadų

V.Domantas sakė pats buvo nuvažiavęs pažiūrėti įdėtų durų ir gali tik patvirtinti, kad jos – aukščiausios kokybės. Ant šeimininkės jis sakė tikrai nešaukęs ir nesikeikęs, galįs net prisiekti. O kad ji, anot firmos vadovo, pati nežino, ko nori, tai padės išsiaiškinti šią savaitę atvažiuoti žadėjęs inspektorius iš Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos.

„Jei jis turės kokių priekaištų – viską pataisysim, ką lieps, bet, mano nuomone, darbas atliktas tobulai, – aiškino kiek nurimęs V.Domantas. – Per tokias užsakoves neįmanoma normaliai dirbti, jau ragelį pakelti bijau, kad vėl neišgirsčiau to paties. Buvo toks atvejis, kai su pretenzijomis kreipėsi viena moteris, bet pati gavo baudą už firmos šmeižimą, o mums inspekcija neturėjo jokių priekaištų“.

Vadovas sakė siūlęs duris sureguliuoti taip, kad gerai prisispaustų, nors ir nestovėtų tiesiai pagal gulsčiuką. Tačiau O.Brazaitienė su šiuo siūlymu nesutikusi. Tad taip ir likę, nes, pasak V.Domanto, kliento noras jiems – įstatymas.



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---