Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2006-07-28 17:57

---

Kajus Henningsenas kelionės metu ant žirgo nejojo, o sėdėjo patogiai įsitaisęs dengtoje kibitkoje.

Autorės nuotr.

Sekmadienį šešeto raitelių ir arkliais pakinkytos kibitkos (dengto rusų kelioninio vežimo) vaizdas nustebino Bartninkų keliu tuo metu važiavusius vilkaviškiečius bei prie Paežerių dvaro įsikūrusius gyventojus. Visa vilkstinė patraukė tiesiai į Paežerių dvaro parką, kuriame paleido ganytis žirgus, o patys įsikūrė Suvalkijos (Sūduvos) regioninio parko patalpose.

Iškeliavo senelio pėdomis

Danas iš Pietų Jutlandijos Iveras Henningsenas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Jis buvo medicinos tarnybos kareivis Rytų fronte, iš kur savo šeimai į Haderslevo miestelį atsiuntė šimtus laiškų, piešinių bei keletą fotografijų.

Jo anūkas Kajus Henningsenas liepos 15 dieną iškeliavo savo senelio I.Henningseno, Kaizerio kariuomenės rekrūto, pėdomis.

Dano projektas į mūsų kraštus atviliojo ir Pavilnio skautų organizacijos „Raitija“ narius kartu su žirgais.

I.Henningseno anūko surengta ekspedicija truks visą mėnesį, iki rugpjūčio 15 dienos. Jos metu ruošiamasi nukeliauti apie 900 kilometrų. Kelionės maršrutas sudarytas pagal išlikusius I.Henningseno laiškus bei brėžinius (jų yra daugiau nei šimtas).



Lietuvoje – ne pirmą kartą

Iš Danijos išvykę ir aplankę Lenkijos miestus, kuriuos buvo pažymėjęs I.Henningsenas, Kajus kartu su fotografu, kino specialistu ir mokytoju Karlu Jensenu iš Arslevo miestelio, atvyko į Marijampolę. Čia draugai viešėjo jau nebe pirmąjį kartą. Dalį Ivero Henningseno pažymėto ir aprašyto maršruto jie jau buvo nukeliavę prieš ketverius ir trejus metus. Ir abu kartus lankėsi Marijampolėje. Šiais metais keliauninkai nusprendė griežtai laikytis karo rekrūto nukeliauto maršruto. Vilkaviškyje prie jų prisijungė ir likusieji ekspedicijos dalyviai.



Projekte dalyvauja šešiese

Projekte dalyvauja šeši danai. Vadovas Kajus Henningsenas yra mokytojų seminarijos dėstytojas, pedagogikos mokslų magistras iš Stribo miestelio. Ivero Henningseno anūkas surinko senelio laiškus, piešinius ir nuotraukas. Jo ryšiai su Lietuva labai glaudūs – nuo 1992 m. iki 2000 m. danas dirbo suaugusiųjų švietimo srityje Lietuvoje. Puikiai bendraujantis keliomis kalbomis jis kviečiamas skaito paskaitas „Senelio pėdomis“.

Fotografas K.Jensenas nufotografavo ir perkėlė skaitmeniniu pavidalu piešinius, laiškus bei nuotraukas į kompaktinius diskus. Projekte jis atsakingas už filmavimą ir fotografavimą. Danai apie savo kelionę žada susukti dokumentinį filmą, kuriame nemažą vietą užims ir Vilkaviškio krašto vaizdai bei įspūdžiai apie čia sutiktus žmones.

Dailininkas ir arklių žinovas Bjarne Kingo iš Stribo miestelio atsakingas už vaizdinę medžiagą, meninę dalį ir arklius. Kadangi dalį kelionės (per Lietuvą) danai keliauja vežimu, tokio žmogaus žinios labai reikalingos. Jis yra ir ekspozicijos „Senelio pėdomis“ (2004 m.) vadovas. Keletą eksponatų K.Henningsenas vežiojasi su savimi ir rodo juos pakeliui sutiktiems žmonėms.

Vilkaviškyje prie keliautojų prisijungė ir ankstesnių ekspedicijų dalyvis Anders Noregard – gydytojas iš Middelfarto, besidomintis medicinos istorija. Jis yra ir asmeninis ekspedicijos dalyvių konsultantas, atsakingas už logistiką.

Martiną Bo Noregardą – istorijos ir filosofijos mokslų magistrą iš Frederiksbergo – kompanija vadina „istorine sąžine“. Jis yra projekto tinklalapio redaktorius, taip pat atsakingas už maršruto ištyrimą.

Paskutinis ekspedicijos dalyvis danas Ole Ostergaard – dar vienas fotografas, kelionių knygų autorius bei mokytojas iš Stribo miestelio. Jis veda projekto dienoraštį žodžiais ir vaizdais. Atsakingas už spaudinių kopijavimą bei plakatus.



Prisidėti pasisiūlė patys

Kaip sakė vienintelių raitųjų skautų šalyje vadovas Liudas Augaitis, pažįstamų vadinamas senųjų tradicijų puoselėtoju, į kompaniją danams jie pasisiūlė patys. Sužinoję apie projektą, susisiekė su jo autoriais ir susitarė, kad pasitiks keliauninkus Marijampolėje.

Į kelionę išvyko per dvidešimt skautų grupė. Vieni kinkytą kibitką lydėjo raitomis, kiti ieškojo vietų nakvynei ir vairavo žirgams vežti pritaikytas transporto priemones. L.Augaitis sakė, kad raitieji skautai visada stengiasi dalyvauti renginiuose, Pavilnyje organizuojamose tradicinėse Užgavėnėse su žirgais kinkytomis bričkomis.

Nusiplovę kelionės prakaitą Paežerių ežere, skautai išvyko į Vilkaviškio katedrą, vakarines mišias. Rūmuose likę danai sistemino kelionės metu surinktą medžiagą, fiksavo įspūdžius iš viešnagės dr. Jono Basanavičiaus tėviškėje.



Kelionė į praeitį

Kajaus Henningseno žodžiais tariant, ši kelionė – tai žvilgsnis į praeitį. Prieš gerą dvidešimtmetį atradęs savo senelio laiškus ir piešinius, jo anūkas nutarė, keliaudamas panašiomis sąlygomis, savo akimis pamatyti tai, ką patyrė vargšas karo prievolininkas svetimuose kraštuose. Danas sumanė palyginti gamtą ir sutiktus žmones su tuometiniais senelio aprašymais, piešiniais ir išlikusiomis nuotraukomis. Metus Lietuvoje praleidęs ir matęs visus keturis metų laikus šiame krašte, Iveras Henningsenas savo laiškuose žavėjosi Lietuvos gamta. Smulkiai aprašęs sutiktus žmones kiekvienoje vietovėje, jis stebėjosi, kad krašte labai daug geriančių žmonių, o sąžiningai ir sunkiai dirbantys valstiečiai, dorai auklėjantys savo vaikus, gyvena labai skurdžiai. Tačiau pagrindiniai dano kelionės piešinių personažai – gudrūs, sukto veido žydeliai, kurių jis keliaudamas sutiko labai daug.



Dažytojas tapo mediku

Pasak anūko, jo senelis Iveras Henningsenas gimė 1874 m. rugpjūčio 12 d. Hadersleve, kuris anuomet priklausė Vokietijai. Pagal specialybę jis buvo dažytojas. Atlikęs savanorišką karinę tarnybą keliavo po Vokietiją ir Šveicariją. Grįžęs į gimtąjį miestą, danas vedė, tačiau jo žmona po ketverių metų mirė. Vėliau jis vedė dar kartą ir 1914 metų rugpjūtį įsiplieskus karui jau turėjo tris sūnus: dvimetį Jensą Vernerį, keturmetį Eduardą ir šešiametį Kajų.

Nors Iveras priklausė apmokytai Landšturmo kariuomenės daliai, kuri prasidėjus karui netrukus buvo mobilizuota, iškart jo į tarnybą nepašaukė. Tik sausio pradžioje I.Henningsenas buvo paskirtas į medicinos tarnybos kuopą, trumpai apmokytas Rendsburge ir 1915 m. vasario pradžioje išvyko į Rytų frontą.



Medikams darbo netrūko

Iveras Henningsenas atvyko į frontą keletą dienų prieš vokiečiams puolant rusų pajėgas ties Mozūrijos ežerais, esančiais dabartinės Lenkijos šiaurės rytuose. Rusai spaudžiami traukėsi, tačiau aršiai priešinosi. Šaltą žiemą snieguotuose mūšio laukuose žuvo ar buvo sužeista daugybė karių, tad medicinos kuopai darbo netrūko.

Vokiečių judėjimas pirmyn buvo sustabdytas jiems dar nepasiekus Kauno – tvirtovės ir geležinkelių mazgo. Pavasarį rusai kelissyk bandė pralaužti vokiečių pozicijas, tačiau nesėkmingai. Vasarą vokiečiai vėl puolė, o rudenį pasiekė Daugpilį bei Rygą. Pėsčiomis teko įveikti didelius nuotolius, daug karių iškamuoti sunkumų sirgo.

Trejus metus – rekrūto dalia

Iki vokiečių puolimo 1915 metų vasarą Iverui Henningsenui teko praleisti keletą palyginti ramių mėnesių prie Dubysos, į šiaurės vakarus nuo Kauno. Tarnauti ties fronto linija, gelbstint sužeistuosius, jam teko neilgai. Kario užduotis būdavo nugabenti nukentėjusius toliau nuo mūšio lauko ir paskui juos slaugyti. Vėliau daną perkėlė į Vakarų frontą.

I.Henningsenas dalyvavo mūšyje ties Aisne-Champagne, kur buvo sunkiai sužeistas ir lauko ligoninės ešelonu nugabentas į Viurcburgą. Ten išgulėjo 4 mėnesius, kol buvo perkeltas į Haderslevo karo ligoninę. Iverą Henningseną mobilizavo 1918 metais, jam paskyrė invalidumo pensiją.

Taip I.Henningsenas grįžo pas žmoną bei vaikus į Haderslevą, 1920 metais atitekusį Danijai. Dėl kare patirtų sužeidimų jis kentėjo visą likusį gyvenimą, tačiau apie savo išgyvenimus fronte kalbėdavo retai.



Beveik po šimtmečio

Negausiais kareivio užrašais bemaž po devyniasdešimties metų susidomėjo jo anūkas. Visa tai, pasak Kajaus Henningseno, verta tinkamai išsaugoti archyvuose bei padaryti medžiagą prieinamą platesniam besidominčiųjų ratui. O ateityje derėtų išleisti biografinę knygą.

Laiškuose ir piešiniuose taip tiksliai nurodomi vietovardžiai, kad jais buvo galima remtis keliaujant vežimu per šiaurės rytų Lenkiją bei visą Lietuvą ir artimiau pažinti tas šalis bei vietoves, kur Iverui Henningsenui teko būti Pirmojo pasaulinio karo metu Rytų fronte.

Kaip sakė ekspedicijos dalyviai, tai nebus vien kelionė istorinėmis mūšių vietomis. Tai bus pažintis su kitomis kultūromis, naujomis vietovėmis, neretai esančiomis toli nuo pagrindinių kelių, taip pat susitikimai su dviejų naujųjų ES narių žmonėmis. Visa tai yra svarbi kelionės dalis.



Prireikė skubios pagalbos

Kad Vilkaviškio krašte gyvena tikrai svetingi ir malonūs žmonės, keliauninkai turbūt įsitikino patys. Per kračius žvyrkelius sukorę per 20 kilometrų, jie Paežerių dvarą pasiekė išklerusiu vežimu, suraišioję jo šonus virvėmis. Pirmadienį iš pat ryto, sužinoję apie keliauninkų problemą, jiems padėti ėmėsi UAB „Mevilsta“ vyrai. Bendrovės darbuotojas Robertas Belazaras pats nugabeno kibitką į dirbtuves ir prižiūrėjo, kad ji būtų tinkamai sutaisyta. Kol danai apžiūrinėjo apylinkes, minimas I.Henningeno laiškuose, vilkaviškiečiai virino ir tvarkė jų transporto priemonę. Po pietų įdomioji vilkstinė jau traukė toliau. Apie 14 val. vilkaviškiečiai galėjo ją matyti judant Nepriklausomybės gatve Šakių link. Vėliau keliauninkai tikisi pasiekti didesnį vokiečių rekrūto maršrute pažymėtą miestą – Raseinius.

Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---