|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
| ||||||||||||||
|
||||||||||||||
Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagąDidesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com. | |
 | Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais. |
|
| |
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
Skelbimai svetainėje
Moteris, turinti patirties, ieško valytojos darbo. Tel. 8 699 29 968.Galioja iki: 2024-04-21 14:44:23
Vieta ir darbo laikas
Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.
„Santaka“ / Kraštiečiai
|
|
|
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokytoja Živilė Učkuronienė Amerikoje gyvenantiems vaikams ir jų tėvams kalbėjo apie svarbias Lietuvai datas ir pristatė savo tėčio Antano Žilinsko knygą.
Jūratės Bujanauskas nuotr.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos pedagogai neseniai surengė ypatingą istorijos pamoką. Jie 5–8 klasių mokinius, jų tėvelius bei bendruomenės narius sukvietė į jautrų susitikimą su savos tautos praeitimi.
Pamoka susidėjo iš trijų dalių. Pirmoje dalyje aiškintasi 1918 m. vasario 16-osios, 1990 m. kovo 11-osios ir 1991 m. sausio 13-osios įvykių svarba. Antrojoje buvo parodytas dokumentinis filmas apie tai, kokios įtakos turėjo istoriniai faktai ir minėtos datos paprastų žmonių gyvenimui. Trečioje dalyje surengta videokonferencija su istorinių apybraižų knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi vilkaviškiečiu Antanu Žilinsku.
– Kai po Sausio 13-osios minėjimo grįžau su savo penktokais į klasę, mes vedėme įdomią diskusiją apie tai, ką mokiniai suprato apie visus šiuos įvykius, – pasakojo lituanistinės mokyklos mokytoja, istoriko A. Žilinsko dukra Živilė Učkuronienė. – Vienas iš mano mokinukų nuoširdžiai gailėjosi, kad jis niekuo negali padėti Lietuvai, nes joje negyvena. Štai tada supratau, jog reikia su vaikais ne tik kalbėti apie istoriją, bet ir leisti jiems suprasti, kad jie taip pat yra Lietuvos istorijos dalis ir, žinoma, ateitis. Norint padėti Lietuvai, nebūtinai reikia joje gyventi. Galima labai daug darbų jos labui nuveikti ir gyvenant užsienyje.
Taigi, pirmiausia kalbėjome apie tai, kodėl datos, kurios iš pirmo žvilgsnio yra tik skaičiai, tiek daug reiškia mums visiems, kuo jos skiriasi ir kuo yra panašios. Sukurdami vaikams asociacijas ir nupiešdami jų galvelėse paveikslą, galime pasėti tą supratimo sėklą, kodėl kasmet mes, lietuviai, su ypatinga svarba, liūdesiu ir džiaugsmu švenčiame Laisvę. Lietuvos vėliava yra geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Sujunkime spalvas su datomis. Tik dėka jų mes turime Nepriklausomą Lietuvą, galime išdidžiai giedoti Lietuvos himną ir plačiai plevėsuoti trispalve.
Po paskaitos rodytas filmas buvo tarsi įžanga į knygą „Dingusios tautos pėdsakais“. Prieš tai išsiaiškinta, kas jungia sąvokas Amerikos lietuvis ir Lietuvos rusas, lenkas ar žydas. Paaiškinta, kad visus juos jungia tai, jog ir vieni, ir kiti turi lietuviškų šaknų ar ryšį su Lietuva. Kitaip tariant, tokios šeimos gyvena tarp dviejų, o kartais – ir daugiau kultūrų.
Per filmo peržiūrą visi neakivaizdžiai persikėlė į Vilkaviškį ir susipažino su siaubingą Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios vienos Lietuvos žydų šeimos istorija.
Pasak Ž. Učkuronienės, dokumentinis filmas – viena iš vaizdinių priemonių siekiant, kad istoriniai faktai būtų perduodami iš kartos į kartą. Kita priemonė yra knyga, į kurią taip pat sugula datos, jausmai, istorijos bei gyvenimai. Vienas iš mano mokinukų nuoširdžiai gailėjosi, kad jis niekuo negali padėti Lietuvai, nes joje negyvena. Štai tada supratau, jog reikia su vaikais ne tik kalbėti apie istoriją, bet ir leisti jiems suprasti, kad jie taip pat yra Lietuvos istorijos dalis ir, žinoma, ateitis.
Kas yra istorinė knyga? Kaip ji yra kuriama ir kiek ilgai yra rašoma? Kuo tokia knyga skiriasi nuo grožinės literatūros? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų buvo atsakyta per tiesioginį ryšį su istorinės knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi A. Žilinsku.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokiniai, minėdami Knygų metus, taip pat kuria knygas. Taigi, autorius patarimai ir konkretūs pavyzdžiai buvo labai naudingi.
– Pamoką baigėme paskaitydami vaidmenimis vieną iš knygos istorijų „Lietuvės motinos širdis“. Ši istorija yra apie autoriaus mamą, mano močiutę, mūsų šeimą. Močiutė taip pat išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus, tačiau badas, skurdas, nepriteklius nesunaikino motiniškos šilumos, meilės ir pagarbos kitam, – pasakojo Ž. Učkuronienė.
Pamokos pabaigoje visi susirinkusieji kartu su mokyklos vedėja Jūrate Bujanauskas padėkojo knygos autoriui už skirtą laiką, dėmesį ir istorinę kelionę po Vilkaviškį. Šis renginys įėjo į mokyklos istoriją kaip istorijos pamoka, pirmą kartą vykusi internetu „gyvai“ ir sujungusi JAV su Lietuva.
Pasak A. Žilinsko, buvo labai malonu sulaukti klausimų iš anapus Atlanto gyvenančių žmonių. Gyva istorijos pamoka palietė ne vieno širdį. Buvo žmonių, kurie, pagauti jautrumo, verkė. Visi be išimties dėkojo už suteiktą galimybę pabūti arčiau savų, arčiau Lietuvos. Sutarta tokias pamokas rengti dažniau.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos pedagogai neseniai surengė ypatingą istorijos pamoką. Jie 5–8 klasių mokinius, jų tėvelius bei bendruomenės narius sukvietė į jautrų susitikimą su savos tautos praeitimi. |
Pamoka susidėjo iš trijų dalių. Pirmoje dalyje aiškintasi 1918 m. vasario 16-osios, 1990 m. kovo 11-osios ir 1991 m. sausio 13-osios įvykių svarba. Antrojoje buvo parodytas dokumentinis filmas apie tai, kokios įtakos turėjo istoriniai faktai ir minėtos datos paprastų žmonių gyvenimui. Trečioje dalyje surengta videokonferencija su istorinių apybraižų knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi vilkaviškiečiu Antanu Žilinsku.
– Kai po Sausio 13-osios minėjimo grįžau su savo penktokais į klasę, mes vedėme įdomią diskusiją apie tai, ką mokiniai suprato apie visus šiuos įvykius, – pasakojo lituanistinės mokyklos mokytoja, istoriko A. Žilinsko dukra Živilė Učkuronienė. – Vienas iš mano mokinukų nuoširdžiai gailėjosi, kad jis niekuo negali padėti Lietuvai, nes joje negyvena. Štai tada supratau, jog reikia su vaikais ne tik kalbėti apie istoriją, bet ir leisti jiems suprasti, kad jie taip pat yra Lietuvos istorijos dalis ir, žinoma, ateitis. Norint padėti Lietuvai, nebūtinai reikia joje gyventi. Galima labai daug darbų jos labui nuveikti ir gyvenant užsienyje.
Taigi, pirmiausia kalbėjome apie tai, kodėl datos, kurios iš pirmo žvilgsnio yra tik skaičiai, tiek daug reiškia mums visiems, kuo jos skiriasi ir kuo yra panašios. Sukurdami vaikams asociacijas ir nupiešdami jų galvelėse paveikslą, galime pasėti tą supratimo sėklą, kodėl kasmet mes, lietuviai, su ypatinga svarba, liūdesiu ir džiaugsmu švenčiame Laisvę. Lietuvos vėliava yra geltonos, žalios ir raudonos spalvų. Sujunkime spalvas su datomis. Tik dėka jų mes turime Nepriklausomą Lietuvą, galime išdidžiai giedoti Lietuvos himną ir plačiai plevėsuoti trispalve.
Po paskaitos rodytas filmas buvo tarsi įžanga į knygą „Dingusios tautos pėdsakais“. Prieš tai išsiaiškinta, kas jungia sąvokas Amerikos lietuvis ir Lietuvos rusas, lenkas ar žydas. Paaiškinta, kad visus juos jungia tai, jog ir vieni, ir kiti turi lietuviškų šaknų ar ryšį su Lietuva. Kitaip tariant, tokios šeimos gyvena tarp dviejų, o kartais – ir daugiau kultūrų.
Per filmo peržiūrą visi neakivaizdžiai persikėlė į Vilkaviškį ir susipažino su siaubingą Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusios vienos Lietuvos žydų šeimos istorija.
Pasak Ž. Učkuronienės, dokumentinis filmas – viena iš vaizdinių priemonių siekiant, kad istoriniai faktai būtų perduodami iš kartos į kartą. Kita priemonė yra knyga, į kurią taip pat sugula datos, jausmai, istorijos bei gyvenimai.
Vienas iš mano mokinukų nuoširdžiai gailėjosi, kad jis niekuo negali padėti Lietuvai, nes joje negyvena. Štai tada supratau, jog reikia su vaikais ne tik kalbėti apie istoriją, bet ir leisti jiems suprasti, kad jie taip pat yra Lietuvos istorijos dalis ir, žinoma, ateitis.
Kas yra istorinė knyga? Kaip ji yra kuriama ir kiek ilgai yra rašoma? Kuo tokia knyga skiriasi nuo grožinės literatūros? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų buvo atsakyta per tiesioginį ryšį su istorinės knygos „Dingusios tautos pėdsakais“ autoriumi A. Žilinsku.
Vašingtono Kristijono Donelaičio lituanistinės mokyklos mokiniai, minėdami Knygų metus, taip pat kuria knygas. Taigi, autorius patarimai ir konkretūs pavyzdžiai buvo labai naudingi.
– Pamoką baigėme paskaitydami vaidmenimis vieną iš knygos istorijų „Lietuvės motinos širdis“. Ši istorija yra apie autoriaus mamą, mano močiutę, mūsų šeimą. Močiutė taip pat išgyveno Antrojo pasaulinio karo baisumus, tačiau badas, skurdas, nepriteklius nesunaikino motiniškos šilumos, meilės ir pagarbos kitam, – pasakojo Ž. Učkuronienė.
Pamokos pabaigoje visi susirinkusieji kartu su mokyklos vedėja Jūrate Bujanauskas padėkojo knygos autoriui už skirtą laiką, dėmesį ir istorinę kelionę po Vilkaviškį. Šis renginys įėjo į mokyklos istoriją kaip istorijos pamoka, pirmą kartą vykusi internetu „gyvai“ ir sujungusi JAV su Lietuva.
Pasak A. Žilinsko, buvo labai malonu sulaukti klausimų iš anapus Atlanto gyvenančių žmonių. Gyva istorijos pamoka palietė ne vieno širdį. Buvo žmonių, kurie, pagauti jautrumo, verkė. Visi be išimties dėkojo už suteiktą galimybę pabūti arčiau savų, arčiau Lietuvos. Sutarta tokias pamokas rengti dažniau.
Publikuota: 2016-02-15 12:25:05
Komentarai:
Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu
* Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Apklausa
Kalbos patarimai
Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.
Šūksniai
Nuorodos
![]()
Statistika
Šūksniai
Nuorodos
Statistika
„Santakos laikraštis“
Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info
© 2005-2024 Visos teisės saugomos.
Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.
Rekvizitai
ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347
soc. tinklai
Uždaroji akcinė bendrovė |
ISSN 2538-8533
|
|